Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2010 m. liepos 27 d.

Miškininkų valdomos ežerų pakrantės atviros visuomenei

Tautvydas TRUMPA,
ŽL korespondentas

   Lietuva yra nedidelė šalis, tačiau kuo toliau, tuo mažiau žmonių pažįsta savo šalį. Mes nebeturime laiko, mes kažkur nuolatos skubame, vis daugiau žmonių persikelia į miestus, tolsta nuo kaimo ir gamtos. Dažniausiai mes pralekiame iš taško „A“ į tašką „B“ pagrindiniais keliais ir darome skubotą išvadą, kad Lietuvoje nėra nieko įdomaus...

   Deja, yra, tačiau reikia nors trumpam pasukti iš asfaltuoto kelio į kaimo keliuką, stabtelėti prie kryžkelėj stovinčios koplytėlės, užlipti ant aukštesnės kalvelės ir apsižvalgyti. Ir prieš jūsų akis atsivers kitokia Lietuva, kitokia Tėvynė, kurios negali nemylėti. Štai taip pabandėm paželgti į Daugų apylinkes su Alytaus miškų urėdijos Dušnionių girininkijos girininku Algimantu Valūnu. Žmogumi, kuris neieško kišenėj žodžio, ir apie kiekvieną reiškinį turi savo nuomonę, kiekvienai situacijai apibūdinti randa tinkamą pavadinimą. Kelionę pradedame Dauguose, nuo buvusios Daugų girininkijos, įsikūrusios ant gražuolio Suvingio ežero kranto.

Neprivatizuotą pakrantę apsodino mišku

   Daugų apylinkės tikrai įspūdingos. Patys Daugai išsidęstę „H“ raidės formos Didžiulio ežero pakrantėse, visai šalia Suvingio ežeras, o apylinkėse - dar keletas mažesnių ežerėlių. Tik pasivažinėjęs ežerų pakrantėmis ir pasižvalgęs nuo kalvų, suvoki, kodėl čia norėta įkurti Daugų regioninį parką: nuostabūs kraštovaizdžiai, gamtinė įvairovė, tradicinės dzūkų sodybos susilieja į vieną darnią visumą, kokios nepajėgtų sukurti net talentingiausias architektas.
   Su Dušnionių girininkijos girininku Algimantu Valūnu (buvusiu Daugų girininkijos girininku) leidžiamės į trumpą, bet įspūdingą kelionę po Daugų apylinkes. Pradedam nuo buvusios Daugų girininkijos, kuri įsikūrusi ant Suvingio ežero kranto. Šalia girininkijos įrengta tvarkinga automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyta šiukšliadėžė. Nuo čia veda keliukas į Suvingio ežero iškyšulį, kuriame Alytaus miškų urėdija įrengė jaukią poilsiavietę. Poilsiavietėj – jokių šiukšlių. Švaru kaip bažnyčioj. „Vasarą čia apsilanko gausybė žmonių, nes prie Suvingio ežero likę neprivatizuotos gal tik dvi vietos, kur galima laisvai prieiti prie vandens, - sakė girininkas Algimantas Valūnas. - Alytaus miškininkai pagamino suolus, stalus, parūpina malkų, tvarko poilsiavietės aplinką ir vykdo šviečiamąjį darbą, primindami poilsiautojams kultūringo elgesio gamtoje taisykles. Kartais į poilsiavietę atvyksta organizuotos žmonių grupės, kurioms miškininkai atrakina vartus ir leidžia privažiuoti su transporto priemonėmis arčiau poilsiavietės. Absoliuti dauguma žmonių elgiasi kultūringai. Tačiau žiemą kažkas atvažiavo ledu ir pavogė lauko baldus, tualetą. Taip pat dingo medinės pelėdų skulptūros nuo įvažiavimo vartų. „Kaip sakydavo tarybiniais metais - viskas gerai, bet dar pasitaiko trūkumų“, - juokavo girininkas. Algimantas Valūnas taip pat prisiminė atvejį, kai vėlų vakarą sutiko šeimyną iš Kauno, kuri visą dieną keliavo nuo Druskininkų iki Daugų ir nerado vietos nei prie vieno ežero, kur galėtų porą dienų pailsėti. Pailsėję miškininkų prižiūrimoje poilsiavietėje, kauniečiai girininką pasveikino ne tik su Šv. Kalėdomis, bet ir Šv. Velykų proga.
   „Matydami sparčiai privatizuojamas paežeres, urėdijos žinioje esančias Suvingio pakrantes užsodinome miškais. Kol gyvuos valstybiniai miškai, tol ir ši poilsiavietė priklausys visuomenei“, - sakė girininkas Algimantas Valūnas.

Kodėl priešinamasi Daugų regioninio parko įsteigimui?

   Važiuojame vaizdinga Suvingio ežero pakrante: visi įmanomi priėjimai prie ežero privatizuoti, užtverti tvoromis, dygsta pirtys, vilos ir gyvenamieji namai. Vienoje vietoje pakrantė laisva, tačiau čia pūpso didelės šiukšlių krūvos. „Iš vienos pusės negerai, kai ežerai atitveriami nuo visuomenės, tačiau neprivatizuotos teritorijos yra šiukšlinamos, niokojamos, butelių stiklų galima rasti net ežero vandenyje, - garsiai samprotavo girininkas. - Esant dabartiniam visuomenės sąmoningumo lygiui, poilsiavietės turi būti prižiūrimos, o poilsiautojai drausminami, vykdomas visuomenės aplinkosauginio švietimo darbas. Kitaip „niekieno“ poilsiavietės virsta šiukšlynais, keliančiais pavojų gamtai ir žmonių sveikatai”.
   Čia pat ir Didžiulio ežeras, savo įmantriais vingiais apraizgęs Daugų miestelį. Vaizdai panašūs – visur statybos, tvoros. Sako, kad prie šio milžiniško ežero nelikę nei menkiausio plyšelio turistui ar keliautojui. Vietiniai gyventojai dar kažkaip prieina išsimaudyti, tačiau palapinę ar turistinį namelį pasistatyti būtų didelė problema. Tik savo akimis išvydęs Daugų apylinkes suvoki, kodėl prieš porą metų kilo didžiulis pasipriešinimas, kai norėta įsteigti Daugų regioninį parką.
   Daugų apylinkės savo kraštovaizdžiais ir gamta prilygsta Trakams ir kitoms panašioms vietovėms. Tuo dar kartą įsitikiname užkopę ant Alkakalnio, aukščiausios apylinkių kalvos, stūksančios Daugų miške. Išbujoję miškai šiek tiek užstoja apylinkių vaizdus, tačiau nesunku įsivaizduot, kokią panoramą išvystum, jei čia būtų įrengtas apžvalgos bokštas. Girininkas parodė ir įdomų, greičiausiai mitologinį akmenį, tačiau viešai apie jį skelbti pavojinga, nes akmuo kaip mat atsidurtų kokio nors naujojo dvarponio dvare, ant ežero kranto.

Žvilgsnis į Daugus nuo Maldzitkalnio

   Alkakalnio apačioje tyvuliuoja nedidelis Aukraščio ežerėlis. Alkakalnis, žmonių dar vadinamas Maldzitkalniu, Aukraščio ežeras ir mitologinis akmuo byloja, kad čia senovėje buvo šventvietė, kuri savo didybės neprarado ir šiandien. Tik į ją nėra jokių rodyklių, jokių ženklų, nežinia kam priklauso čia augantys miškai. Ar neatsitiks taip, kad mūsų kultūros ir gamtos paminklai atsidurs privačiose (ar net užsieniečių) rankose? Štai kodėl reikėjo įkurti Daugų regioninį parką.
   Leidžiamės stačiu šlaitu prie Aukraščio ežero. Aplink ženklai, žymintys privačias valdas, tačiau kol kas statybų nedaug. Slėnyje išvažiuojame į nuostabias natūralias pievas, priekyje kaimo kryžkelė, kryžius, senovinė dzūko sodyba. Jautiesi taip, lyg būtum įžengęs į Čiurlionio paveikslą. „Kol kas čia viskas gerai“, - sako girininkas. Bet abu jaučiame, kad tik „kol kas“.
   Maldzitkalnyje mūsų protėviai meldėsi gamtos jėgoms ir prašė gero derliaus, sveikatos, laimės, nešė aukas į Aukraštį, o šiandien pats Maldzitkalnis su Aukraščiu gali būti paaukoti lietuviško godumo Mamonai. Kita vertus, užkopęs ant didingo Maldzikalnio, jauti kaip tavo dvasia veržiasi aukštyn, todėl žemiškos žmonių aistros ir nuožmi kova dėl ežero pakrantės lopinėlio pradeda atrodyti labai nereikšmingi. Senosios dzūkų sodybos susilieja su gamta ir alsuoja laisve, o paežerių „tvorininkai“ atrodo, kaip Gazos ruože įkalinti vargšai palestiniečiai.
   Išvažiuojame į vieškelį ir sukame Varčios miško link.

Vilkų ir partizanų takais

   Varčios miškas – vienas iš didesnių miškų masyvų Alytaus miškų urėdijoje. Drėgni, gūdūs miškai yra tikra paukščių ir žvėrių karalija. „Žvėrių čia labai daug, - sako girininkas Algimantas Valūnas. - Yra net vilkų ir lūšių“. Kartą bevažinėjant po Varčios mišką, paskambino girininkui miškų urėdas ir paklausė, ką šis veikiąs. Girininkas atsakė, kad stovi Varčios miške prie perėjos ir praleidinėja stirnas. Sustojam prie milžiniškos bebrų užtvankos. Miško gilumoje suklykia gervės, nuo kelio pakyla du didžiuliai suopiai.
   „Žvėrys šiuose miškuose jaučiasi gerai, nes jiems netrūksta maisto ir turi kur pasislėpti, - aiškino girininkas. - Tai, jog čia gyvena vilkai ir lūšys, rodo Varčios miško ekosistemos gyvybingumą. Vilkus jau matė ne vienas žmogus ir ne vieną kartą. Matė vilkus ir su jaunikliais. Prie Nemunaičio vilkšunis sugavo lūšies jauniklį. Tai reiškia, kad šie žvėrys čia nuolat gyvena“. Girininko nuomone, vilkų miške turi būti, nes jie miškui yra reikalingi. Jei būtų daugiau vilkų, greičiausiai sumažėtų ir bebrų, kurie dabar sparčiai plinta ir daro miškui didelę žalą, tvenkdami griovius ir užtvindydami medynus. Varčios apylinkėse per paskutinius ketverius metus naminiai gyvūnai buvo užpulti tik vieną kartą (kažkas apdraskė ožkas), tačiau, neaišku, ar ožkas užpuolė šunys, ar vilkai. O šalia Varčios miško esančio Meškučių kaimo gyventojai pasakoja, kad prieš kelis dešimtmečius čia buvo atklydusi ir meška.
   Pokario metais Varčios ir aplinkiniuose miškuose aktyviai veikė Lietuvos partizanai, daugiausia priklausę Geležinio Vilko rinktinei. Vykstame į partizanų žūties vietą. Pakeliui girininkas vis pristabdo automobilį ir pasakoja apie mišką. „Štai čia yra privačių ir valstybinių miškų riba. Ar matai skirtumą?“ - klausia Algimantas. Skirtumą tikrai matau, nes valstybinis eglynas gražiai išugdytas, iškirstas pomiškis, sudarytos geros sąlygos augti dabartinio miško pamainai. Kas padaryta privačiame miške nematau, nes vaizdą uždengia sužėlusių lazdynų siena. Greičiausiai ten nieko nepadaryta. Kitur stabtelėjome prie kirtavietės. „Tvarkingai iškirtom, palikom visus ąžuolus, daug sausuolių – bus sveikas ir gražus ąžuolynas, - sako girininkas. - Sausuoliai labai reikalingi miškui, nes negyvoje medienoje gyvena gerieji vabalai“. Taip besišnekučiuodami pasukame į visai gūdų mišką, o privažiavę pelkę, sustojame ir toliau einame pėsčiomis. Prieiname kryžių su pritvirtinta medine lenta. Ant jos parašyta, kad 1949 m. lapkričio 26 d. čia įrengtame bunkeryje žuvo partizanų būrio vadas Petras Savickas – Kregždė, jo žmona Bronė Diksaitė – Žibutė ir dar keletas partizanų, kurių pavardes sunku perskaityti. Buvusio bunkerio vietoje – gili duobė. Ši vieta mums primena, kiek kančių patyrė mūsų tėvai ir seneliai, į kokią beviltišką padėtį jie buvo įstumti, ir kaip mes turime branginti iškovotą laisvę.
   Leidžiasi saulė, vėl suklykia gervės, Varčią pradeda gaubti sutemos, primindamos, kad laikas keliauti namo.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2010 07 27
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai