Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2010 m. rugsėjo 22 d.

Valstybės turto valdymo tobulinimas – tik priedanga?

„Valstiečių laikraštis“, 2010 m. rugsėjo 22 d.
Adomas Miškinis

   Vyriausybėje svarstoma strategija, skirta valstybės valdomų įmonių veik­los efektyvumui didinti. Ketinama sukurti vieną bendrovę, kuri kontroliuotų visas valstybės įmones, o šią bendrovę valdytų Ministrų taryba.

Ar tikrai nauja strategija padės pasiekti tikslus, ar tik sujauks kai kurių, pavyzdžiui, sklandžiai besitvarkančio valstybinių miškų sektoriaus įmonių veiklą, diskutuota prie apskritojo stalo. Pokalbyje dalyvavo Lietuvos Respub­likos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Kęstutis Jaskelevičius ir žurnalo „Ekonomika ir visuomenė. Business and Exhibitions“ vyriausiasis redaktorius Rimantas Šlajus.

Siekia savų interesų

Rimantas Šlajus
Vyriausybė susirūpino valstybės turto naudojimo efektyvumu. Pasirodo, kad ji iš pačios valdomų įmonių gali gauti 1,5 mlrd. Lt daugiau pajamų nei dabar gauna. Tik reikia, kad šioms įmonėms negalėtų daryti įtakos politikai ir kad jos būtų efektyviau valdomos. Tačiau ar apskritai situacija pasikeistų į gerąją pusę įkūrus vieną valdymo įmonę ir atribojus nuo valstybės turto ministerijas? Juk daryti įtaką vienai įmonei bus gerokai lengviau negu keliolikai ministerijų, t. y. vadovus bus galima keisti dar paprasčiau. Antra, toje įmonėje turės dirbti daugybė įvairių sričių specialistų: geležinkelininkų, kelininkų, energetikų, miškininkų, nekilnojamojo turto žinovų. Pagaliau, ką veiks pačios ministerijos?

Jonas Šimėnas
Visiškai aišku, kad miškai negali būti vien pelno objektas. Į šį sektorių turi būti žvelgiama kaip į ekosistemą. Valstybinio miško ūkinė sistema apima daug veiklos sričių – kerta mišką ir parduoda medieną, atkuria mišką, jį ugdo, prižiūri nuo gaisrų, ligų ir žvėrių, įveisia daigynus, renka medžių sėklas. Dabar siūloma valstybinį miškų sektorių išardyti ir tik jo dalį, kuri neduoda pajamų, t. y. sėklų rinkimą, sodinukų auginimą, miško įveisimą, apsaugą nuo gaisrų, miško kelių priežiūrą, siūloma palikti valstybei. O pelningą veiklą – medienos ruošą – ketinama atiduoti į privačias rankas. Toks modelis buvo įdiegtas Latvijoje. Vėliau latvių miškininkai suprato, kad buvo padaryta didelė klaida, bet grįžti prie ankstesnės tvarkos yra sudėtinga. Privatūs miškai kur kas blogiau tvarkomi, todėl valstybė prarado tarptautinį miškų tvarkymo sertifikatą. Tai yra rimta nuobauda.
Galima diskutuoti tik apie gamtos išteklių mokesčio didinimą ar unifikavimą. Koks jis turėtų būti nustatytas žvyrui, smėliui, miškui? Kas turėtų formuoti gamtos išteklių mokesčio bazę – išgaunamas arba iškertamas kiekis ar pajamos? Krizės metu buvo peržiūrėtas gamtos išteklių mokesčio įstatymas ir už parduotą medieną buvo nustatytas 5 proc. mokestis į valstybės biudžetą.
Kalbant apie skaidrumą, valstybinių miškų sektoriui didelių priekaištų nėra. Girdime apie korupciją policijoje, muitinėse, kitose valstybinės veiklos srityse, o valstybiniai miškai neminimi. Miškų urėdijos nepažymėtos jokiuose korupcijos žemėlapiuose, jos tvarkingai moka mokesčius valstybei: socialinio draudimo, gyventojų pajamų, pelno, kitus mokesčius. Bet jeigu esama kokių nors trūkumų ar priekaištų atskiriems pareigūnams, tai ir kalbėkime apie tai. O jei neaišku, kur miškų urėdijos panaudoja pinigus už parduotą medieną, imkime ir sugriežtinkime finansines ataskaitas. Aš, pavyzdžiui, pritarčiau finansinių ataskaitų centralizavimui, tegul jas gauna Valstybinė mokesčių inspekcija, kitos kontroliuojančios organizacijos, tegul šios ataskaitos būna viešos.

Bronislovas Banys
Priekaištai dėl skaidrumo stokos yra visiškai nepagrįsti. Urėdijos gali teikti finansines ataskaitas nors kas mėnesį. Kalbama, kad miškų urėdijos dirba neskaidriai, neefektyviai, tačiau nepateikiama jokių įrodymų. Žinoma, apie efektyvumą visada turime galvoti, ir niekas nesako, kad rytoj neturėtume dirbti našiau. Bet miškininkams rūpi ne tik medienos ruoša, jiems svarbus ir naujų miškų įveisimas. Štai Telšių pavyzdys. Vien apleistose žemėse įveisėme 1 000 ha naujų miškų. Mums tai kainavo daugiau kaip 5 mln. Lt. Europos Sąjungos paramos lėšų limitą – 200 tūkst. eurų – jau išnaudojome, tačiau kitais metais vėl savo lėšomis planuojame įveisti 100 ha naujų miškų, o tam teks išleisti apie 0,5 mln. Lt. Tai ne savo poreikių tenkinimas. Tai rūpestis ateities miškais – svarbus valstybės užsakymo vykdymas.

J.Š. Tad koks tikslas draskyti darniai funkcionuojantį ūkį, atskirti dvi vieną su kita glaudžiai susijusias veik­las, t. y. miško ruošą ir miško atkūrimą bei priežiūrą. Juk tokiu atveju nelieka miško šeimininko. Dabar urėdai stengiasi mišką atkurti iš paskutiniųjų, siekia racionaliai ūkininkauti jame, nes žino, kad reikės ten dirbti ir po metų, ir po dešimties. Todėl aš nematau rimtų priežasčių, kurios verstų daryti valdymo reformą.

Pateikiami neteisingi duomenys

R.Š. Ar teisingai elgiamės lygindami Lietuvos ir Švedijos ūkį? Juk abiejų valstybių skirtinga rinkos ekonomikos patirtis ir net skirtingi ūkinės veiklos modeliai. Ar iš tikrųjų visos valstybinės įmonės, atsidūrusios po vienu stogu, veikia Švedijoje?

B.B. Lyginti Lietuvą su Švedija yra mažų mažiausiai nekorektiška, nes yra susiklosčiusios skirtingos ūkininkavimo sąlygos. Kodėl mes esame lyginami su švedais, o ne su lenkais ar vokiečiais? Štai Telšių zonoje yra 97 tūkst. ha miškų, iš jų 35 tūkst. ha sudaro valstybiniai miškai. Žemėlapyje matyti, kad jie išsibarstę siaurais ruoželiais. Mūsų kertama biržė yra vidutiniškai
1 ha dydžio ir dažniausiai 8–10 kampų, joje yra 7–8 medžių rūšys. Švedijoje vyrauja pramoniniai miškai. Tiek Švedijoje, tiek Lietuvos miškų urėdijose dirba pačios naujausios medkirtės ir medvežės. Mes, dirbdami keturiomis pamainomis (to Švedijoje beveik nepasitaiko), pasiekiame net efektyvesnį technikos panaudojimą.
Beje, dėl skaičių. Su jais yra žaidžiama, pateikiami neteisingi duomenys. Antai liepos mėnesį platintoje apžvalgoje tvirtinama, kad Švedijos miškų sektoriuje 1 kub. m medienos atneša 16 Lt pelno, o Lietuvoje – tik 1 Lt. Visiška nesąmonė!
Telšių miškų urėdijoje vien veiklos ir pelno mokesčiai, perskaičiavus 1 kub. m parduotos medienos 2009 metais, sudarė 16 Lt. Panaši padėtis yra ir kitose urėdijose. Manau, kad įvykdžius siūlomą pertvarką, grąža iš valstybinių miškų sumažės. Tiesioginė grąža, tai yra skirtumas tarp parduoto miško kirtimo fondo ir lėšų, skirtų iš biudžeto miškams išlaikyti, galėtų siekti 40–50 milijonų litų. Kaip tik tiek šiais metais urėdijos ir planuoja sumokėti. Bet pajamų ir socialinių mokesčių, kurių miškų urėdijos kasmet sumoka daugiau kaip 80 milijonų litų, valstybė nebesurinks. Šiandien urėdijų šie mokami mokesčiai yra 3 kartus didesni nei rangovinių įmonių.
Daug kalbama apie veiklų atskyrimą miškų ūkyje, apie komplekso išardymą. Tačiau nenorima suprasti svarbiausio – miškas atkuriamas tada, kai jis iškertamas. Tas, kas iškerta mišką, tas jį ir atkuria. Šitaip išsaugomas miško šeimininkas ir atsakomybė. Sakoma, sunku parduoti medieną, kai daug urėdijų pardavėjų. Nenoriu sutikti. Kas tikrai sunku – ją surinkti iš daugybės biržių. Medienai parduoti organizuojami konkursai, kurių metu varžomasi dėl kainos. Galima būtų pardavimą centralizuoti ir viską atlikti elektroninėje erdvėje. Keisčiausia, kad tarp realiai dirbančių medienos perdirbėjų beveik nėra besiskundžiančiųjų dabartine medienos pardavimo tvarka. Nebent skundžiasi tie, kurie nori išskirtinių pardavimo sąlygų, mažesnių kainų.

J.Š. Man teko dalyvauti viename pasitarime, kuriame ankstesnis UAB „Girių bizono“, vienos stambiausių medienos perdirbimo įmonių, savininkas Sigitas Paulauskas reikalavo pirkti medieną be konkurso. Girdi, mes galime nupirkti daug, įsigyti visą milijoną kubinių metrų medienos, todėl reikalaujame išskirtinių sąlygų. Štai visais būdais ir siekiama užvaldyti miško ruošą valstybiniuose miškuose, nes vienam ruošėjui bus galima daryti įtaką. O ką beveiks smulkesnieji medienos vartotojai?

B.B. Akivaizdu, kad smulkiuosius medienos vartotojus, kurie šiandien dirba daugybėje nedidelių medienos įmonėlių ir lentpjūvių, siekiama išstumti iš rinkos. Jie neteks darbo. Štai kur problema. Negi norime, kad Lietuvoje liktų tik viena didelė lentpjūvė, kuri tvarkys visą šalies miškuose pagaminamą medieną?

Valstybės kolonizavimo apraiškos

Kęstutis Jaskelevičius
Manyčiau, kad visos šios pertvarkos taikinys ir yra – valstybiniai miškai. Kituose sektoriuose viskas liks po senove, o štai miškų sektoriuje žūtbūt bus siekiama išardyti kompleksinį ūkininkavimo modelį, atskirti miško ruošą nuo miškų atkūrimo ir priežiūros. Ir to nori stambieji medienos vartotojai, trokšdami išsikovoti išskirtines apsirūpinimo žaliavomis sąlygas. Todėl dabar švedų kapitalui užvaldžius „Girių bizoną“ elgiamasi pernelyg įžūliai – griebiamasi duomenų klastojimo, kuriamos įvairios valdymo schemos ir pan. Aš net pasakyčiau, kad šitaip yra siekiama užvaldyti ne itin susivokiančių valstybių žaliavų šaltinius. Tai moderni valstybių kolonizavimo forma. Panašiai skandinavų kapitalas kolonizavo Lietuvos bankų sektorių, danai, nepaisydami Lietuvos kaimo bendruomenių protestų, pas mus perkelia savo kiaulides. Ir šį kolonizavimą mes išdidžiai vadiname investavimu.

R.Š. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis sumanytos pertvarkos tikslas – valstybės turto privatizavimas.

J.Š. Daugeliu atvejų nereikės net ir privatizuoti. Pakaks, tarkime, stambiai užsienio kapitalo medienos perdirbimo įmonei užvaldyti miško ruošą ir užsitikrinti pakankamą žaliavos kiekį. Kam tai įmonei dar privatizuoti miškus, mokėti papildomus mokesčius?

B.B. Gyvename savo etninėse žemėse. Anksčiau ateidavo švedas, vokietis ar rusas, galėdavome apsiginti kuoka. O dabar sako, kad jūs neefektyviai dirbate, atiduokite mums, ką užgyvenote. Vis dar tikime, kad kažkas mums atneš Saulę.
Susidaro įspūdis, kad tiesiog ignoruojama miškų atkūrimo, tvarkymo ir priežiūros darbų svarba. Iš atsakingų ir įtakingų žmonių lūpų girdisi nusistebėjimai, kad miškininkai tuo metu, kai valstybei sunku išmokėti pensijas, bedarbių ar socialines pašalpas, sodina, prižiūri ar kitaip tvarko miškus. Ūkininkui taip pat krizės metu būtų pelningiau karvių nešerti, o tik pamelžti. Visi suvokiame, kuo tai baigtųsi. Visoje miškų atkūrimo, tvarkymo ir priežiūros darbų grandyje priskaičiuojama per 60 įvairių darbų pavadinimų, kurie tarpusavyje glaudžiai susiję. Vieno jų neatlikus, laukia nuostoliai. Galiausiai miško likimas bus panašus į nešertos karvės, aišku, tik lėtesnis ir skausmingesnis.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2010 09 22
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai