Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. sausio 10 d.

Kas naujo teisės aktų, reglamentuojančių miškų atkūrimą ir įveisimą, pakeitimuose?

"Mūsų girios", 2010 / 12

Neseniai pakeistų Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų bei Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių reikalavimai svarbūs valstybinių miškų valdytojams ir miškų savininkams, todėl norėtųsi, kad jie būtų teisingai suprasti ir vykdomi.

Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų pakeitimai

Nustatyta, kad vidutinės ir ilgos rotacijos (auginami daugiau kaip 5 metus vienos medžių rūšies) plantaciniai miško želdiniai gali būti veisiami tik tuose plotuose, kuriuose prieš tai miškas neaugo, išskyrus atvejus, kai jie sodinami moksliniams tyrimams atlikti. Todėl plantaciniais miško želdiniais laikomi tokie želdiniai, kuriuose nėra jokių kitų medžių rūšių priemaišos ar juos auginant taikomos specialios technologijos. Kad miško želdiniai plantaciniai, turi būti nurodyta Miško želdinimo ir žėlimo projekte. Taip nustatyta dėl to, kad greitai augančios medžių rūšys ar jų auginimo technologijos gali turėti neigiamos įtakos miško ekosistemoms (pvz., hibridinės drebulės). Šie želdiniai priskiriami ūkiniams (IV gr.) miškams. Miško kirtimų taisyklėse nustatyta, kad plantacinių miškų, skirtingai nei kitų IV gr. miškų, kirtimo amžius neribojamas. Veisiant plantacinius hibridinės drebulės želdinius leidžiamas iki 30 proc. mažesnis pradinis želdinių tankis nei kitų drebulynų. Jis turės būti ne mažesnis nei 1051 vnt./ha, tačiau 5-ais metais po pasodinimo ir vietinės kilmės, ir hibridinių drebulynų kokybė vertinama vienodai – želdinių tankumas turi būti ne mažesnis kaip 900 vnt./ha.
Į nuostatus iš Miško sanitarinės apsaugos taisyklių perkelti pakoreguoti miško sanitarinės apsaugos reikalavimai, atkuriant ir įveisiant mišką:
– II–IV gr. pušynuose, buvusiuose šakninės pinties židiniuose miškas turi būti atkuriamas lapuočių medžių rūšimis. Šio reikalavimo galima nepaisyti tik Kuršių nerijos NP teritorijoje, atsižvelgiant į šios vietovės išskirtinumą;
– atkuriant mišką tik spygliuočių medžių rūšimis, Nb augavietėse grupėmis (ne mažiau kaip 1 proc. želdavietės ar želvietės ploto) turi būti veisiami nektaringi lapuočiai medžiai ir krūmai arba išsaugomi jų savaiminukai (anksčiau šis reikalavimas buvo taikomas ir Na augavietėje);
– atkuriant eglynų kirtavietes, kuriose eglių kelmų su centriniu puviniu yra 40 proc. ir daugiau, arba nuo grybinių ligų ar vabzdžių kenkėjų pažeidimų žuvusių spygliuočių kirtavietes, želdinių ar žėlinių sudėtyje turi būti ne mažiau kaip 50 proc. lapuočių medžių rūšių.
Veisiant mišką želdinių ar žėlinių rūšinė sudėtis projektuojama atsižvelgiant į rekomendacijas ,,Miško želdinimo ir žėlimo skatinimo technologiniai modeliai žemės ūkiui nenaudojamose žemėse“ (Vilnius, 2005). Jas galima rasti Aplinkos ministerijos internetiniame puslapyje www.am.ltrubrikoje ,,Miškai“. Šio leidinio prieduose nurodytos galimos rūšinės sudėtys įvairios funkcinės paskirties miškams, atsižvelgiant į dirvožemio sąlygas. Tai reiškia, kad želdinių ar žėlinių sudėtyje turi būti tos medžių rūšys, kurios nurodytos pateikiamose rūšinėse sudėtyse, tačiau jų deriniai ir kiekis gali kisti. Tai padaryta dėl to, kad pastaruoju metu, siekiant gauti kuo daugiau naudos iš valstybės, kaip iš gausybės rago pasipylė privačioje žemėje veisiamų želdinių projektų, kuriuose želdinių rūšinė sudėtis neatitinka augavietės sąlygų. Projektų rengėjai ir savininkai teigia, kad jų norai yra svarbesni už miškininkystės logiką. Jei būtų vadovaujamasi šiuo principu, tai Miško želdinimo ir žėlimo projektų nereikėtų tvirtinti. Projektą tvirtinantis asmuo asmeniškai atsako už jo teisingumą: garantuoja, kad, įvykdžius jame nurodytas priemones, bus pasiektas tikslas – išaugintas kokybiškas miškas. Anksčiau projektų rengėjai ir net juos tvirtinantys valstybiniai miškų pareigūnai nuostatų 1–3 priedų reikalavimus atkuriant mišką dažnai klaidingai taikydavo veisiamiems miškams.
Nustatyta, kad, veisiant spygliuočius, ir siekiant ateityje išvengti šakninės pinties pažeidimų, jie gali būti sodinami retesni nei kirtavietėse. Želdinių tankis gali būti iki 20 proc. mažesnis nei nurodyta nuostatų 4 priede, žėlinių – iki 20 proc. mažesnis nei nurodyta jų 4 punkte, todėl atitinkamai sumažinti ir spygliuočių želdinių ar žėlinių kokybės reikalavimai (nuostatų 9 priedas).
Pasikeitė ne tik Miško želdinimo ir žėlimo projekto, rengiamo valstybinėje žemėje, forma, bet ir jo rengimo reikalavimai. Nustatyta, kad sklypui, kuriame planuojamas miško žėlimas, projektas turi būti parengtas ne vėliau kaip per 2,5 metų po miško iškirtimo, nes pagal Miškų įstatymą miškas turi būti atkurtas per 3 metus, todėl projektas turi būti parengtas ir patvirtintas šiam terminui dar nepasibaigus, kad būtų galima spėti dirbtinai atkurti mišką, jei žėlimas nepavyktų. Kertant mišką atvejiniais kirtimais, kai po paskutinio kirtimo atvejo tikslinių medžių rūšių žėlinių vidutinis aukštis yra ne mažesnis kaip 0,5 m ir jų tankis atitinka nuostatų 38 punkte nustatytus reikalavimus, projektas nerengiamas, bet surašomas laisvos formos miško atkūrimo aktas. Jame turi būti nurodyta žėlinių vieta, plotas, augavietė, vidutinis aukštis, tankis, amžius ir rūšinė sudėtis. Šį aktą tvirtina miškų urėdas ar jo įgaliotas valstybinis miškų pareigūnas, kitų valdytojų ar naudotojų miškams – jų įgalioti asmenys. Kai taikant atvejinius kirtimus šių rodiklių pasiekti nepavyksta arba taikomos žėlimą skatinančios priemonės, projektas rengiamas prieš paskutinį kirtimo atvejį arba po jo, atsižvelgiant į susidariusias sąlygas miškui atkurti.Projektas ar miško atkūrimo aktas saugomas, kol bus nukirstas pagal jį įveistas arba atkurtas medynas.
Valstybinėje žemėje atkuriant ar įveisiant mišką, kai viena skirtingos (-ų) medžių rūšies (-ų) grupė ir (ar) skirtingas miško atkūrimo būdas (želdinimas, žėlimas, mišrus) užima 0,3 ha ir didesnį plotą, miško želdinimo ar žėlimo priemonės šiems plotams projektuojamos atskirai ir jie pažymimi projekto brėžinyje numeruojant eilės tvarka. Neatkuriami ar nepertvarkomi plotai (0,1 ha ir didesni, išskyrus valksmus), skirti technologinėms, gamybinėms miškų ūkio ar kitoms reikmėms, pažymimi projekto brėžinyje ir įrašomi į projektą. Visų šių plotų dydžiai nustatomi apytikriai, tačiau jų suma turi atitikti visą kirtavietės ar pertvarkomo miško plotą.
Privačioje žemėje miškas įveisiamas ir medynai ar krūmynai pertvarkomi pagal nuostatų 6 priede nurodytą Miško želdinimo ir žėlimo projektą, kurį tvirtina tos teritorijos miškų urėdijos urėdas ar jo įgaliotas valstybinis miškų pareigūnas. Projekto forma nesikeitė, tačiau patvirtinti jo rengimo reikalavimai. Projektų rengėjai šiuos reikalavimus kritikuoja dėl smulkmeniškumo, tačiau projektas turi būti aiškus, išsamus ir naudingas neturinčiam specialaus išsilavinimo miško savininkui.
Nustatyta, kad privatus miškas atkuriamas pagal vidinės miškotvarkos projektą. Jame turi būti suprojektuotas ir su miško savininku suderintas miško atkūrimo būdas, tikslinės medžių rūšys, jų išdėstymas, bendras tankis 1 ha ir želdinių ar žėlinių priežiūros ir apsaugos priemonės. Kai miškas kertamas be vidinės miškotvarkos projekto arba jame nesuprojektuotos miško atkūrimo priemonės, miškas atkuriamas pagal biržės rėžėjo sudarytą Miško želdinimo ir žėlimo projektą, kuris netvirtinamas.
Valstybinėje ir privačioje žemėje atkuriant mišką, atliekant medynų ar krūmynų pertvarkymą, kirtavietei ar pertvarkomam plotui, o įveisiant mišką – vienam ar keliems besiribojantiems kadastriniams ar taksaciniams sklypams rengiamas vienas Miško želdinimo ir žėlimo projektas. Įveisiant mišką, kai norima gauti rūšinę sudėtį atitinkančią miško įveisimo išmoką, ir viena skirtingos (-ų) medžių rūšies (-ų) grupė užima 0,5 ha ir didesnį plotą, tokiam plotui (-ams) gali būti rengiamas atskiras (-i) projektas (-ai).
Valstybinėje ir privačioje žemėje įveisiant mišką, projekto brėžinyje turi būti pažymėtos 0,3 ha ir didesnės skirtingų medžių rūšių grupės, visos neželdintinos juostos šalia kitų, su suprojektuotais želdiniais ar žėliniais besiribojančių, žemės savininkų ar valdytojų sklypų, melioracijos įrenginių, elektros linijos, magistralinių dujotiekių ir naftotiekių trasos, 0,1 ha ir didesni plotai, kuriuose miškas neveisiamas, įvairūs intarpai . Veisiant mišką privačioje žemėje, projekto brėžinyje nurodomas veisiamo miško plotas ir želdinamas ar želiantis plotas. Projekte reikia nurodyti ar želdiniai yra plantaciniai, ar bandomieji.
Dažnai keliamas klausimas, ką rašyti projekto 1.2 ir 1.3 punktuose grafoje ,,Bendras tankis“? Paaiškinu, kad šioje grafoje nurodomas normatyvinis želdinių ar žėlinių tankis: toks, koks turi būti, atsižvelgiant į nuostatų 13 ar 14 punktų reikalavimus. Buvusioje projekto formoje buvo nurodomas ir projektavimo metu rastų savaiminukų kiekis, tačiau šios informacijos dabar atsisakyta. Grafa ,,Miško želdinimo metai ir sezonas“ užpildoma tik pasodinus mišką. Kadangi ateityje bus kuriama projekto kompiuterinė programa ir duomenų bazė, todėl galbūt kas nors turi pastebėjimų, kaip padaryti projektą patogesnį, nekeičiant svarbiausių jo grafų. Manau, dar galima šiek tiek jį patobulinti, todėl lauksiu pasiūlymų elektroniniu paštu.
Kilo klausimų, kaip projektuojant nustatyti mišrių želdinių ar žėlinių rūšinę sudėtį, kai atskirų medžių rūšių tankis labai skiriasi: pavyzdžiui, ąžuolas sodinamas 8 tūkst. vnt./ha, o eglė – 3,1 tūkst. vnt./ha. Nors ąžuolas užima daug mažesnį plotą nei eglė, tačiau, kai rūšinė sudėtis skaičiuojama pagal medelių kiekį, gaunamas ąžuolynas su eglės priemaiša, todėl vertinant tokių želdinių ar žėlinių kokybę, turėsime problemų dėl rūšinės sudėties neatitikimo. Manau, kad mišrių želdinių ar žėlinių rūšinė sudėtis, kai skirtingų rūšių tankis labai skiriasi, turi būti nustatoma kiekvienos rūšies užimamą plotą, jei jį įmanoma nustatyti (mišrinama juostomis, eilėmis, grupėmis, o ne padrikai).
Nustatyta, kad miško želdiniai ir žėliniai turi būti atsodinami, kai augančių gyvybingų projektuotų medžių ir krūmų rūšių tankis želdiniuose pirmaisiais jų augimo metais mažesnis kaip 85 proc., trečiaisiais metais želdiniuose ir žėliniuose – mažesnis kaip 80 proc. nuostatų 13 punkte nurodyto (anksčiau buvo – projektuoto) tankio arba kai jie sklype auga netolygiai. Atsižvelgus į tai, kad dažnai pasodinama daugiau nei projektuota, norint vėliau išvengti atsodinimo rūpesčių.
Nustatyta, kad želdiniai ar žėliniai laikomi žuvusiais, kai jie dėl abiotinių, antropogeninių ir biotinių veiksnių žuvo ar labai pažeisti (75-iuose proc. ir didesniame plote). Jų žuvimo faktą valstybiniuose miškuose nustato miškų urėdo arba kito miškų valdytojo įsakymu sudaryta komisija. Jei želdiniai ar žėliniai žuvo 0,5 ha ir didesniame plote dėl ligų ar kenkėjų pažeidimų, į komisijos sudėtį įtraukiamas Valstybinės miškų tarnybos atstovas. Privačiuose miškuose želdinių ar žėlinių žuvimo faktą nustato RAAD rajono agentūros valstybinis miškų pareigūnas, jei želdiniai ar žėliniai žuvo 0,5 ha ir didesniame plote dėl ligų ar kenkėjų pažeidimų – Valstybinės miškų tarnybos atstovas. Nustačius miško želdinių ar žėlinių žuvimo faktą, surašomas laisvos formos aktas. Jame nurodomas žuvusių želdinių ar žėlinių plotas, žuvusių medelių kiekis pagal medžių rūšis, žuvimo priežastys, rekomenduojamas miško atkūrimo būdas ir rūšinė sudėtis, gerinantys būsimų želdinių ar žėlinių atsparumą neigiamiems veiksniams. Aktus būtina saugoti, kad siekiant vėliau išvengtume nesusipratimų, nes Miškų įstatymas įpareigoja žuvusius želdinius ar žėlinius atkurti per 2 metus, o šis dokumentas įrodo jų žuvimo faktą.
Padedant dr. A. Malinauskui ir prof. E. Riepšui pavyko šiek tiek normalizuoti reikalavimus atkuriamam miškui. Dabar miškas laikomas atkurtu ir įveistu, kai želdiniuose ar žėliniuose tolygiai išsidėsčiusių gyvybingų medžių rūšių tankis, atsižvelgiant į kiekvienos medžių rūšies kiekį rūšinėje sudėtyje, pagal nuostatų 11 punktą yra didesnis arba lygus: pušies Pa augavietėje – 0,5 tūkst. vnt./ha, pušies Pb augavietėje – 1,2 tūkst. vnt./ha, pušies kitose augavietėse – 2,5 tūkst. vnt./ha, eglės – 1,6 tūkst. vnt./ha, ąžuolo, buko, guobinių – 1,8 tūkst. vnt./ha, uosio, klevo – 1,6 tūkst. vnt./ha, liepos, juodalksnio, beržo, baltalksnio – 1,5 tūkst. vnt./ha, drebulės, maumedžio – 0,9 tūkst. vnt./ha. Pakeistas ir nuostatų 9 priedas: ,,blogai“ įvertintus želdinius ar žėlinius prilyginant neatkurtam ar neįveistam miškui, o želdinius ar žėlinius, neatitinkančius bent vieno šiame priede nurodyto kriterijaus, įvertinant ,,blogai“.
Reikalavimai pertvarkant medynus ir krūmynus, išskyrus projekto rengimo reikalavimus, iš nuostatų perkelti į Miško kirtimų taisykles.

Kas naujo pakeistose Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėse

Jos buvo pakeistos dėl to, kad šių metų viduryje įvyko apskričių reforma ir teritoriniai žemėtvarkos skyriai tapo pavaldūs Nacionalinei žemės tarnybai. Pasinaudojus šia proga, patikslinti ir kai kurie šių taisyklių reikalavimai. Priimant sprendimą dėl leidimo veisti mišką išdavimo, atsižvelgiama į pasikeitusius saugomų teritorijų tvarkymo reglamentus. Mišką veisti draudžiama žemės sklypuose, kuriuose įveisus mišką turi būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis pagal Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių nuostatas, tačiau vadovaujantis kitų teisės aktų nuostatomis šių žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį keisti draudžiama. Leidimas neišduodamas, kai žemės sklypas, kuriame pageidaujama įveisti mišką, savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo žemėtvarkos schemoje patenka į prioritetinius plotus, kuriuose numatyta įveisti mišką, tačiau pagal šias taisykles šiame plote įveisti mišką draudžiama (po schemos patvirtinimo dėl įvairių priežasčių žemė priskirta teritorijai, kurioje mišką veisti draudžiama).
Žemės savininkas, norintis ne miško žemės sklype veisti mišką, Nacionalinės žemės tarnybos padaliniui žemėtvarkos skyriui pateikia prašymą, kuriame nurodo žemės sklypo, kuriame pageidauja įveisti mišką, kadastro numerį (nuosavybę patvirtinančio dokumento pridėti nereikia) ir prie jo prideda žemės sklypo plano M1:10 000 su pažymėtomis ribomis, pagal kurias jis pageidauja įveisti mišką, kopiją.
Pasikeitė ir Pažymos apie želdinių ar žėlinių apskaitą išdavimo tvarka ir forma. Ji reikalinga ne tik siekiant gauti paramą, bet ir kai norima pakeisti žemės sklypo, kuriame pasodintas ar savaime želia miškas, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ar žemės naudmenų sudėtį. Todėl žemės savininkas, norėdamas tai padaryti, ne anksčiau kaip po pusės metų po miško įveisimo, jeigu miškas įveistas pavasarį, ir ne anksčiau kaip po metų po miško įveisimo, jeigu miškas įveistas rudenį, o žemėje, kurioje miškas želia savaime, ne anksčiau kaip po metų po Miško želdinimo ir žėlimo projekto sudarymo rugpjūčio 1 – lapkričio 1 d. apie tai praneša RAAD-o rajono agentūrai. Ši parengia Pažymą apie miško želdinių/žėlinių apskaitą arba išduoda jos kopiją, jeigu tokia pažyma buvo anksčiau išduota ir jos galiojimo terminas nepasibaigęs (galiojimo laiką įrašo apskaitą atlikęs pareigūnas, siekiant, kad ji būtų panaudojama ir kadastro duomenims tikslinti.
Nepaisant atlikto nemažo darbo, minėtuose teisės aktuose dar yra nemažai tobulintinų nuostatų reikalavimų, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko įgyvendinti.

Zita Bitvinskaitė
Aplinkos ministerijos Miškų departamento
Miškininkystė skyriaus vyriausioji specialistė

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 01 10
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai