Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. sausio 20 d.

Gyvuojame neseniai, bet jaučiamės tvirtai

“Miškai”, 2011 sausis
Virginija Macijauskienė

Anykščių rajono Viešintų pagrindinės mokyklos Jaunųjų miško bičiulių būrelį „Atžalynas“ globoja Anykščių miškų urėdijos Mikierių girininkija. Čia mišką, gamtą mylėti ir pažinti mokosi šešiolika įvairaus amžiaus viešintiškių. Jauniausiajam mūsų atžalyniečiui vos septyneri metai, vyriausiajam – trylika. Visus vienija meilė miškui, noras rūpintis žaliuoju miško pasauliu, siekis jį giliau pažinti.

Kiekvienas turi ką pasakyti
„Nueinu į mišką. Ten kriokia upelis. Paukščiukai dainuoja linksmas dainas. Geniai sau kala dreves. Mažos pelytės ieško maisto. Kažkur stirnos rupšnoja žolytę. Už stipraus mano ąžuolyno laukia visi miško vilkai savo aukų.“ (Gintaras Karosas, 11 m.)
„Aš myliu mišką. Mano miške gėlės, vabalai ir paukščiai. Ten gegutės kukuoja. Jos buria žmogui ateitį...“ (Deividas Berčiūnas, 8 m.)
„Koks nuostabus miškas! Kiek jis dovanoja gėrybių žmogui! Čia samanos, kelmai, kempinės, geri grybai, riešutai, uogos! Miškas – namai žvėreliams, paukšteliams, visiems vabalams. Net skruzdėlių rūmai čia stovi!“ (Milena Laibakojytė, 9 m.)
„Miške draugiškai gyvena medžiai: aukšti ir žemi, kreivi ir tiesūs, stori ir ploni...“ (Agnė Kavaliauskaitė, 9 m.)
„Dabar rūpinsiuosi mišku, nes esu jaunasis miškininkas, nešiukšlinsiu ir kitiems neleisiu, saugosiu nuo ugnies.“ (Lukas Laibakojis, 8 m.)
„Svarbūs Lietuvos miškai labai. Nenorėčiau, kad jie degtų. Aš juos saugosiu visą dieną ir visą naktį. Saugosiu tuos miškus, kurie prie mano namų auga.“ (Rytis Karosas, 7 m.)
„Miške aš nevaržomas. Laisvas laisvas...“ (Mindaugas Skeivys, 9 m.)
„Jeigu viskas būtų mano rankose, aš neleisčiau kirsti tiek daug medžių. Žmonės juos kerta kur pakliūva. Tai labai negerai miškui! Kas būtų, jei nebūtų medžių? Kur gyventų voverės, kiškiai, vilkai, stirnos, barsukai, bebrai, pelėdos, kurtiniai, geniai... Ar jūs, dideli žmonės, nesuprantat, kad kirsti medžius didžiulė bėda.“ (Milena Laibakojytė, 9 m.)
„Kol užaugsiu, būtinai pasodinsiu medžių miškui. Lengva medį nukirst, nes reikia medienos, malkų, popieriaus... O medžiai auga lėtai.“ (Greta Karosaitė, 11 m.)

Labai patinka būti miške
„Aš gyvenu Meldiškių kaime. Mes turime nuosavą mišką. Kiekvieną pavasarį aš su tėčiu einu į mišką. Tėtis apžiūri, ar po žiemos nėra išvirtusių medžių, o aš tuo tarpu skubu rinkti įvairias pavasarines gėles. Man labai patinka būti miške. Ypač pavasarį, nes galima girdėti įvairių paukščiukų balsų, todėl tėčiui dažnai reikia laukti manęs, kol aš prisirinksiu gėlyčių, apžiūrėsiu nematytą augalėlį. Vasarą į mišką einame rečiau, nes namuose yra visokių darbų. Rudenį visa šeima dažnai važiuoja į mišką grybauti, ir miške praleidžiame daug laiko, nes visiems labai patinka būti miške ir grybauti. Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu netoli miško. Noriu pažinti jį. Labiau ir labiau. Noriu mokėti rūpintis savo mišku ir gerai jį prižiūrėti.“ (Justina Dubraitė-Manaikaitė, 9 m.)

Nepamirštami įspūdžiai
Gyvuojame neseniai, bet jaučiamės tvirtai. Glaudžiai bendradarbiaujame su Anykščių miškininkais. Čia visada drąsiai galime kreiptis bet kokiu mus dominančiu klausimu ir esame tikri, kad niekada neišgirsime: ,,Atleiskite, šiuo metu esame užimti, gal galėtume pakalbėti vėliau...“ ar kažką panašaus. Nepamirštami įspūdžiai iš paskutiniojo apsilankymo Mikierių girininkijoje, mūsų Anykščių rajoną garsinančiame laukinių žvėrių aptvare. Tegu įspūdžiai liejasi vaikų lūpomis.
„Ėjom prie aptvaro tyliai, kaip tik mokam. Ir išvydome tolumoje dėmėtųjų elnių būrelį. Dar smarkiau tylėjome, gal net kvėpuoti pamiršome, kad tik jie prieitų arčiau, dar arčiau...“ (Karolis Selevičius, 13 m.)
„Man labai patiko tas didelis, didingas elnias su ragais milžinais.“ (Agnė Masilionytė)
„Tas elnias su šakotais ragais – visų aptvaro žvėrių prezidentas. Aš žinau, ką tie avinai muflonai...“ (Edvardas Dikas, 7 m.)
„Aš taip svajoju pamatyti dėmėtųjų elnių jauniklius... Jie turėtų būti labai gražūs.“ (Mindaugas Skeivys, 9 m.)
„Paklausiau mokytojos, ką jie valgo, kai labai šalta. Visi puolė rėkt, kad išbaidysiu žvėris, bet patys dar labiau sutriukšmavo. Tada žvėrys atsitraukė.“ (Rytis Karosas, 7 m.)
„Miškininkė Daina mums leido prinešti burokų. Tų burokų primėtėm per tvorą, ir vėl tykojome, laukėme.“ (Nerijus Galvonas, 9 m.)
„Lenktaragiai muflonai labai atsargūs. Didžiausias žengia kelis žingsnius, ir laukia, tiria aplinką. Tą patį daro visi kiti muflonų komandos nariai.“ (Gabija Dikaitė, 12 m.)
„Pamačiau galingą, stiprų šerną. Neskubėjau prieiti, nors ir nešiau batoną iš Viešintų parduotuvės. Galvojau, kad toks milžiniškas šernas gali be vargo snukiu išversti aptvarą.“ (Vladas Žvirblis, 10 m.)
„Labai kietas Henris! Ir kaip jam į pilvą telpa tiek daug maisto, net draugei valgyt nedavė.“ (Mindaugas Skeivys, 9 m.)
„Aš pykstu ant to nutukėlio Henriko. Taip ryt batoną ir obuolius! Nieko nepaliko savo merginai šernytei. Kaip su tokiu galima gyventi viename aptvare? Sprogs vieną kartą!“ (Justina Dubraitė-Manaikaitė, 9 m.)

Apipylėme klausimais
„Mūsų Viešintų pagrindinės mokyklos jaunuosius miško bičiulius globoja Anykščių miškų urėdijos Mikierių girininkija. Visai neseniai svečiavomės girininkijoje. Mus pasitiko girininko pavaduotoja Daina Trumpickienė, pakvietė į garsųjį Mikierių aptvarą. Pamatėme jo gyventojus: danielius, laukinius avinus muflonus, šakotaragius dėmėtuosius elnius, pavaišinom viešintietišku batonu sužvaigždėjusį šerną Henriką ir kukliąją jo draugę. Daug visko apie žvėris pasakojo mus lydinti miškininkė Daina. Tiek parašyti niekaip negaliu, geriau nuvažiuokite ten, nesigailėsite. Grįžo girininkas Laimis Trumpickas ir mus pakvietė į šiltą ir jaukią girininkiją. Vaišinomės šilta arbata ir apipylėme miškininkus klausimais klausimėliais: kaip tapti girininku, kokių žvėrių girininkijoje daugiausia, kiek seniausiam Lietuvos vilkui metų, ar bebro dantys tikrai tokie balti, kaip nustatomas žvėrių amžius, kada miega barsukai, ar šernas Henrikas turi ryšių su nusikalstama Kauno Daktarų gauja... Buvo labai gera ir smagu. O aš dabar tikrai žinau, kad girininkijoje gali dirbti ne tik protingi ir darbštūs, bet ir labai geri ir kantrūs žmonės.“ (Marius Macijauskas, 13 m.)
Dar daug tikimės nuveikti būdami „Atžalyno“ jaunieji miško bičiuliai.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 01 20
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai