Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. sausio 20 d.

Vyksta esminis persilaužimas

Kokia šiandien privačių miškų politika Lietuvoje?

“Miškai”, 2011 sausis
Dr. Nerijus Kupstaitis

Nors kai kam dar atrodo, kad vis trypčiojama vietoje, kad žingsniai tikrųjų privačių miškų ir laisvesnio miškininkavimo link per lėti, kad miško savininkais visiškai nepasitikima, o kiti teigia, jog miško savininkams ir taip per daug leidžiama, aš manau, kad praėjus beveik dviem dešimtims metų nuo to, kai Lietuvoje atsirado privatūs miškai, mes pagaliau galime pasakyti – esminis persilaužimas vyksta. Suprantama, tokį teiginį reikėtų ne tik paaiškinti, bet ir bent kiek pagrįsti.

Strategija negali dažnai keistis
Miškas auga ilgai, todėl ir miškų politika jau savaime yra inertiška ir negali dažnai kardinaliai keistis. O jei ir keistųsi dažnai, tai greičiausiai taptų realiai neįgyvendinama. Prieš daugiau nei dešimt metų disertacijoje nagrinėdamas Lietuvos privačių miškų situaciją buvau priėjęs prie vienos iš išvadų, jog privačiuose Lietuvos miškuose gali būti miškininkaujama tik valstybei griežtai prižiūrint ir kontroliuojant šį procesą. Tuo metu tokia išvada buvo praktiškai visuotinai priimtina, grindžiama nepakankamu savininkų nuosavybės supratimu, miško tvarkymo žinių trūkumu, perdėtu trumpalaikės naudos iš miško siekimu, netgi žmonių mentalitetu ir kitais to meto privačių miškų ūkį apibūdinančiais dalykais, priešpastatant tai miškų išsaugojimo būtinybei. Žinoma, tokie dalykai per porą metų nesikeičia, bet ilgesnis laikotarpis savo darbą atlieka. Keičiasi ne tik miško savininkų, bet ir įvairioms su miškais susijusioms valstybės ar visuomenės institucijoms atstovaujančių asmenų supratimas. Ir tą galima aiškiai matyti nagrinėjant šiuo metu vykdomos privačių miškų politikos kryptis.

Pasitikėjimo miško savininku link
Jau kelerius metus kryptingai keičiama teisinė bazė, reglamentuojanti privačių miškų tvarkymą. Palaipsniui atsisakoma kai kurių perteklinių ar esminės įtakos neturinčių, tačiau miškininkavimą privačioje valdoje apsunkinančių dokumentų. Pavyzdžiais čia gali būti dalies leidimų kirsti mišką atsisakymas nepagrindiniams miško kirtimams, šiuo metu diskutuojama dėl miškotvarkos projektų privalomumo atsisakymo mažoms valdoms, kuriose miško žemė užima iki 3 hektarų dydžio. Miško savininkui leidžiama pačiam pasirinkti kertamus medžius, dažniausiai neprivaloma jų ženklinti. Neintensyvią veiklą vykdantiesiems suteikta teisė nedidelį kiekį medienos (iki 3 kubinių metrų iš vieno hektaro, bet ne daugiau nei 15 kubinių metrų iš viso nuosavybės teise valdomo miško žemės sklypo) išsikirsti kasmet, be jokių projektų ar leidimų kirsti mišką, o tik informavus apie tai miškų inspektorių. Tai tik keletas pastarųjų metų pakeitimų. Kitiems žingsniams kelias gali atsiverti tada, kai Seimas priims šiuo metu intensyviai aptariamas Miškų įstatymo pataisas, susijusias su miško valdų dalijimu, statybų miškuose klausimais. Jau vien tai, kad vyksta konstruktyvi diskusija ir sprendimų paieškos šiais klausimais, o ne vien priešingos nuomonės neigimas, leidžia tikėtis teisiniame reguliavime tam tikro postūmio žmogaus link.
Laikas būtų tokio postūmio tikėtis ir valstybinę miškų kontrolę vykdančių institucijų veikloje. Kai kurie geri pavyzdžiai rodo, kad tai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gali būti įgyvendinama, net nevykdant jokių institucinių pertvarkymų ar teisinio reguliavimo pakeitimų. Bet reikia pripažinti, kad nemaža dalis valstybinę miškų kontrolę vykdančių ir jiems vienaip ar kitaip vadovaujančių asmenų vis dar labai siaurai supranta ir taiko jiems teisės aktais nustatytas funkcijas – svarbiausia nubausti. Miško savininkų baudimas neturėtų būti pagrindinis įrankis skatinant tinkamai tvarkyti privačius miškus. Manau, kad šitaip mąstančių daugėja. Tą liudija ir pokyčiai teisės aktuose. Užtenka pasižiūrėti, ką naujai pakeistame Viešojo administravimo įstatyme apima ūkio subjektų (mūsų atveju – privačių miškų savininkų) veiklos priežiūra. Pirmiausia čia įvardijamas konsultavimas ir tik paskučiausiai – poveikio priemonių taikymas. Be to, šiame įstatyme nurodant veiklos priežiūros principus pats pirmasis yra minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, kuris reiškia, kad priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, o šie veiksmai atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą. Tai tik keletas įstatymo nuostatų, tačiau jos aiškiai rodo, kad kryptingai einama žmogaus link.

Svarbu finansiškai skatinti
Finansinio privačių miškų ūkio skatinimo klausimas vertas atskiro dėmesio. Jei prieš gerą dešimtmetį finansinė valstybės parama privačių miškų savininkams apsiribodavo informavimo, mokymo ir konsultavimo priemonėmis, tai dabar ji labai išplėtota. Ypač prie tos plėtros prisidėjo atsiradusi galimybė teikti Europos Sąjungos paramą miškų ūkiui. Tokia parama sudaro galimybę miško savininkui geriau tvarkytis savo miške, o valstybei remti tik tam tikras veiklas, tuo pačiu be prievartos mechanizmo daryti įtaką, kad privatūs miškai būtų plėtojami tam tikra linkme. Pavyzdžiu galima pateikti vieną iš Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių – „Miškų aplinkosaugos išmokos“, pagal kurią remiamas ir neplynų pagrindinių miško kirtimų vykdymas vietoj teisės aktais leidžiamų plynų. Pasirinkę dalyvavimą šioje priemonėje miško savininkai gauna naudą iškirsdami dalį miško, papildomai gaudami išmokas už prarandamas pajamas ir tokiu kirtimu paskatindami savaiminį miško atsikūrimą, dėl to sutaupoma lėšų miškui atkurti. Savo ruožtu valstybė ir visuomenė gauna naudą, nes kertant neplynai išsaugoma miško aplinka, taikomas aplinkai draugiškesnis miško naudojimo būdas. Iš tiesų gana sudėtingas uždavinys – rasti tokį paramos priemonių balansą, kad ir savininkams, ir visuomenei kartu būtų suteikiama maksimali nauda ir tuo pačiu nedaroma žalos aplinkai ar konkrečiai miškui.
Naujausia paramos tiesiogiai miško savininkams priemonė numatyta 2011 m. – iš valstybės biudžeto specialiosios Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos bus remiamos individualios miško savininkų konsultacijos jų miško valdose. Tai bene pats efektyviausias, nors ir nepigiai kainuojantis, konsultavimo būdas. Už tokią konsultaciją pačiam miško savininkui nereikės mokėti. Nors yra asmenų, neigiamai vertinančių nemokamas konsultacijas miško savininkams, aš manau, kad tai būtina ir valstybei ne per daug kainuojanti priemonė norint, kad miško savininkas be prievartos pasirinktų tinkamą miško tvarkymo kryptį.
Be šių pavyzdžių, yra keletas kitų paramos priemonių miško savininkui, kurioms aptarti reikalinga atskira knyga. Beje, tokia yra išleista ir nemokamai platinama Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriuje, ją galima rasti ir internete http://www.am.lt/VI/files/0.927160001286884909.pdf (Aplinkos ministerijos interneto svetainės skyriuje „Miškai“ esančioje skiltyje „Privačių miškų savininkams“). Kiekvienas miško savininkas, bent kiek suinteresuotas savo privačiu mišku, nesunkiai suras sau ir savo miškui tinkamą paramos priemonę. Žinoma, norint gauti paramą teks bent minimaliai „pajudinti pirštą“, o pinigai nebus pateikti „ant lėkštutės“.

Bendradarbiavimas – ne tik populiarus žodis
Kalbėti apie bendradarbiavimą privačių miškų politikos kontekste galima labai įvairiais aspektais: tai ir miško savininkų tarpusavio bendradarbiavimas vykdant ūkinę veiklą ar siekiant kitų bendrų tikslų, tai taip pat privačių miškų savininkų ir valstybinių miškų valdytojų bendradarbiavimas, tai netgi ir atskirų valstybės institucijų bendradarbiavimas sprendžiant privačių miškų ūkio klausimus. Tikriausiai neverta ginčytis dėl to, kiek svarbus vienos ar kitos formos bendradarbiavimas bet kurioje srityje, taigi ir miškų ūkyje. Pakanka pripažinti, kad bendradarbiavimas gali padėti sprendžiant daugelį privačių miškų problemų. Pavyzdžiu gali pasitarnauti aktyvi miško savininkus vienijančių organizacijų veikla ir įtaka formuojant teisinę privačių miškų ūkio, įskaitant ir ES paramą miškų ūkiui, bazę. Vis dėlto miško savininkai nėra linkę pulti bendradarbiauti vykdant ūkinę veiklą miškuose – tikrųjų miško savininkų kooperatyvų, kurie teiktų paslaugas daugiau savo nariams nei tretiesiems asmenims, Lietuvoje beveik nėra. Teigiama, kad tam nepakanka skatinimo priemonių ar, kaip dar madinga sakyti, skiriamas nepakankamas valstybės dėmesys. Reikia pripažinti ir tai, bet aš manau, kad svarbesnė ta aplinkybė, jog patys žmonės nelinkę bendrai tvarkyti savo ūkių ir dalytis su kitais darbais ir uždarbiais – vieni prisimena blogą kolūkių patirtį, kiti nesutaria netgi dėl bendro su giminaičiais miško tvarkymo, o ką jau kalbėti apie kooperaciją. Šių aplinkybių nereikėtų pamiršti, tačiau skatinti miško savininkus bendrai ūkinei veiklai, manau, verta, ir tai vienaip ar kitaip atsispindės priimant privačių miškų politikos sprendimus.

Keičiasi ir pati miškininkystė
Ir privačiame, ir valstybės miške miškininkystė turi taikytis prie šiandienos darnaus miškų tvarkymo reikalavimų. Svarbu ne vien produktyvesnio miško formavimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas, bet pagaliau ir paties savininko poreikiai. Žinoma, visuomet reikalingas balansas, kompromisų paieška. Tik ne visada lengva juos rasti. Gal todėl lengviau keičiasi (keičiamos) tos miškininkystės nuostatos, kurios „eina“ prieš natūralius gamtos procesus. Pavyzdžiui, įteisintas „leidimas“ miško savininkui savo miške auginti baltalksnyną ten, kur jis savaime augo ir auga. Prieš gerą dešimtį metų dėl tokių šiuo metu įgyvendintų minčių net nebuvo garsiai diskutuojama. Arba kitas pavyzdys – neplynų kirtimų ir savaiminio miško atsikūrimo skatinimas, tuo pačiu palaipsniui reabilituojant tokias „menkavertes“ minkštųjų lapuočių medžių rūšis, kaip drebulė ar beržas. Netgi ugdomieji miško kirtimai miškų politikoje vis dažniau vertinami pagal tai, kiek papildomai medienos (įskaitant ir biokurą) jie gali duoti rinkai, nei pagal savo svarbą formuojant medyną. Taigi pokyčiai miškininkystėje vyksta ir, manau, neišvengiamai vyks toliau. O tų pokyčių pagrindinė kryptis, mano supratimu, – gamtai artimesnis miškininkavimas.

Taigi manau, kad toks šiuo metu tiesiamas kelias – nuo dažnai perteklinio ir perdėm griežto administracinio miškininkavimo suvaržymo su ypač išplėtotu baudimo procesu prie laisvesnio miškininkavimo labiau pasitikint miško savininku ir tuo pačiu prie finansiškai tinkamesnių miškininkavimo priemonių, taip pat miško savininkų bendradarbiavimo skatinimo – ir yra ta kryptis, kuria vyksta pradžioje minėtas esminis persilaužimas privačių miškų politikos srityje.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 01 20
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai