Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai į valstybės tarnybą
Konkursai į VĮ miškų urėdijų vadovų pareigas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. sausio 28 d.

Valstybė ir miškas arba kodėl valstybė turi miškų ir kodėl reguliuoja jų naudojimą

Prof. Remigijus Ozolinčius, dr. Liana Sadauskienė
“Mokslas ir gyvenimas” 2010 Nr. 11-12

Miškų, kaip nacionalinio turto, vertė dažniausiai yra skaičiuojama vertinant tik medienos išteklius ir siekia apie 10 mlrd. Lt. Tačiau ne mažiau vertingos yra kitos miško funkcijos kaip anglies sekvestravimas (kaupimas), rekreacija bei oro, dirvožemio, vandenų, biologinės įvairovės apsauga.

Ar valstybei reikalingi miškai? Gal privataus miško savininkas sugebės iš miško išpešti didesnę naudą ne tik sau, bet ir valstybei? Gal geriau miškus privatizuoti? Tokie ir panašaus pobūdžio klausimai pastaruoju metu jaudina ne tik politikus, specialistus, mokslo visuomenę, bet ir eilinius Lietuvos žmones. Juk mes esame tokia tauta, kuri sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be miško. Todėl šio straipsnio autoriams kilo mintis plačiau panagrinėti šias problemas ir į jas žvilgtelėti kiek kitokiu, istoriniu ir analitiniu, aspektu.

Ypatingas aplinkos išteklius, arba trumpai apie miškų funkcijas ir jų kaitą

Miškas, kaip biologinis-atsikuriantis išteklius, ypatingas ir tuo, kad teikia žmogui ne tik produktus (medieną, grybus, uogas, vaistinius augalus, žvėrieną ir kt.), bet ir atlieka ne mažiau svarbias kitas funkcijas – sudaro malonias sąlygas gyvenimui ir poilsiui, saugo mūsų aplinką nuo oro taršos, kaupia anglies dvideginį ir tuo prisideda prie klimato kaitos mažinimo ir kt. Šios, anksčiau laikytos antraeilėmis, miško funkcijos pastaruoju metu įgauna vis didesnę reikšmę.
Pirmykščiam žmogui (manoma, kad pirmosios žmogiškosios būtybės pasirodė Žemėje maždaug prieš 1 mln. metų, o Homo sapiens - protingasis žmogus - tik prieš 100 tūkst. metų) miškas buvo pagrindinis maisto šaltinis. Žmogus rinko miško uogas, grybus, riešutus, medžiojo žvėris. Tačiau žmonių skaičius augo, o miškų ištekliai mažėjo. Žmogus buvo priverstas pereiti nuo klajoklinės medžioklės prie sėslaus gyvenimo. Jis ėmėsi žemdirbystės (Europoje ji atsirado maždaug prieš 7-10 tūkst. metų) ir gyvulininkystės. Miškas buvo deginamas, o iš miško atkovoti plotai verčiami arimais bei ganyklomis. Toje pat vietoje kelerius metus auginant javus, dirvos būdavo greitai nualinamos, todėl reikėdavo kirsti naujus miško plotus. Taip susiformavo lydiminė žemdirbystės sistema. Žemės ūkis tapo pagrindiniu maisto tiekėju žmogui, o miško gėrybių rinkimas bei medžioklė - tik papildomu mitybos šaltiniu.
Maždaug 4tūkstantmetyje pr. m. e. žmogus išrado ratą, plėtėsi mašininė gamyba, plėtojantis pramonei, kūrėsi miestai. Daugelį šimtmečių mediena buvo pagrindinis energijos šaltinis. Ypač daug jos buvo sunaudojama metalurgijoje, medienos apdirbimo, stiklo, druskos ir kitose pramonės įmonėse. Pavyzdžiui, norint pagaminti 1 t ketaus, reikėjo 14-16 m3 malkų. Dėl šios priežasties prieš 200-300 metų šalyse, kuriose plėtojosi pramonė, miškai ėmė sparčiai nykti. To meto amžininkai rašė: “Jei Judas išduotų Kristų Škotijoje, tai sunku būtų rasti medį, ant kurio jį galima būtų nukryžiuoti”.
Apie XVIII a. vidurį vietoj medienos kurui buvo pradėta naudoti akmens anglis, o vėliau - nafta (pirmasis pramoninis naftos gręžinys pradėtas eksploatuoti JAV 1859 m.) bei dujos. Pradeda didėti medienos pareikalavimas statyboms bei popieriaus pramonei.
Istorikai galėtų paryškinti ir kitas miškų funkcijas. XI-XV a. rašytiniai šaltiniai mini, kad Lietuvoje buvo garbinami ir saugomi šventi miškai – alkai. Pasak kai kurių istorikų, šventais buvo laikomi tų miškų paukščiai, žvėrys ir visi, kas į juos įžengdavo. Miškai turėjo didelę strateginę reikšmę karų atveju ar net tiesiogiai saugodavo nuo priešų. Neįžengiamose giriose lietuviai slėpėsi nuo kryžiuočių antpuolių. 1863 m. sukilimas ir pokario partizaninis judėjimas taip pat neįsivaizduojami be miško. Įdomu tai, kad tarybiniais metais net 2,5% visų Lietuvos miškų, arba 54,6 tūkst. ha, buvo priskirta TSRS karinių girininkijų miškams.
Praėjusio šimtmečio antroje pusėje sparčiai besiplečiant miestams bei didėjant aplinkos taršai, žmogus vis labiau ima vertinti kitas miškų funkcijas – sanitarines-higienines, rekreacines (poilsines), apsaugines (oro, vandens, dirvožemio, biologinės įvairovės) ir kt.

Miškų grupės

Miškas, kaip jau buvo minėta, atlieka daug funkcijų (miškininkystės vadovėliuose miškams priskiriama daugiau kaip 20 įvairių funkcijų). Todėl natūralu, kad žmogui iškilo būtinumas išskirti pagrindines miško funkcijas ir pagal jas nustatyti tikslinę miško paskirtį bei atitinkamą ūkininkavimą.
Beveik kiekviena šalis turi savitą miškų skirstymo pagal tikslinę paskirtį sistemą. Dabar sunku pasakyti, kam ir kokioje šalyje kilo ši idėja. Yra manančių, kad tai pirmiausia buvo padaryta Rusijoje, kur per Antrąjį pasaulinį karą (1943) miškai buvo suskirstyti į tris grupes (pirmai grupei priskirti apsauginiai miškai). Pagal Jungtinių Tautų FAO klasifikaciją yra išskiriamos net 6 miškų grupės: produkciniai (ūkiniai), apsauginiai, konservaciniai, socialinių paslaugų, daugiatiksliai bei miškai, kurių funkcija nežinoma ar nepriskirta. Produkciniams miškams skiriama nuo 35 iki 95 proc. miško žemės, tačiau pabrėžiama ekosistemų apsaugos bei socialinių paslaugų svarba.
Pirmą kartą Lietuvos miškai suskirstyti į grupes 1945 m., įjungus Lietuvą į Tarybų Sąjungą, Visi Lietuvos įvairios paskirties apsauginiai miškai priskirti pirmai grupei ir pavadinti “Ypatingos paskirties miškai”, o kiti miškai priskirti - “Antros grupės eksploataciniams miškams”.
Dabar Lietuvoje išskiriamos 4 miškų grupės: rezervatiniai, specialios paskirties, apsauginiai ir ūkiniai miškai.
I grupės, arba rezervaciniuose, miškuose ūkininkavimas nevykdomas - miškai palikti natūraliai augti ir vystytis. Tai valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Tokiuose miškuose paprastai daug sausų, senų, išvirtusių ir išlūžusių medžių. Kartais miškininkai nepagrįstai kaltinami dėl tokios „betvarkės“ miškuose. Iš šių miškų savininkai ar valdytojai negauna pajamų. Atvirkščiai, jų priežiūrai yra reikalingos lėšos. Dėl šios priežasties ir daugumoje pasaulio šalių, rezervaciniai miškai dažniausiai yra valstybės nuosavybė. Lietuvoje jų plotas siekia 25,9 tūkst. ha.

Lietuvoje turime 25,9 tūkst. ha rezervacinių miškų. Jie skirti natūralių procesų apsaugai. Tokiuose miškuose galima pasižiūrėti, kaip atrodytų Lietuvos miškai, jeigu į jo gyvenimą neįsikištų žmogus. Dubravos rezervatinė apyrubė. Joje ūkinė veikla nevykdoma daugiau nei 60 metų.

II grupės, arba specialios paskirties, miškai dar skirstomi į: A - ekosistemų apsaugos ir B - rekreacinius miškus.
Ekosistemų apsaugos miškuose ūkininkavimo tikslas yra išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. Tai kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, miško genetinių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių, priešeroziniai ir kiti miškai.
Rekreaciniuose miškuose ūkininkavimo tikslas yra formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai.
II grupės miškai užima 12% visų miškų ploto. Juose ūkinė veikla yra labai ribojama. Daugiau nei pusė (60%) tokių miškų yra valstybės nuosavybė. Visgi ženkli dalis tokių miškų yra privatūs. Privačiuose miškuose kokie ūkinės veiklos ribojimai, nustatyti valstybės, turėtų būti kompensuojami. Tačiau taip nėra. Šiuo metu Lietuvoje numatytos kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimus tik naujai steigiamose saugomose teritorijose.
Ūkininkavimo tikslas III grupės, arba apsauginiuose, miškuose – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Tai geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių apsaugos zonų ir kiti miškai. III gr. miškai užima 16% visų miškų ploto. Apie trečdalis III gr. miškų yra valstybės nuosavybė.
IV grupės, arba ūkiniuose, miškuose formuojami produktyvūs medynai. Ūkininkavimo tikslas tokiuose miškuose - nuolat tiekti medieną laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Ūkiniai miškai Lietuvoje užima didžiausią dalį - 71%. Iš ūkinių miškų (pusė jų yra privatūs) savininkai ar valdytojai, pardavę medieną, gauna pajamų. Tačiau ūkiniai miškai ne tik teikia medieną, bet grynina orą, yra gyvenamoji aplinka daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių, žmonės eina į juos poilsiauti ir pan.

Ne tik pinigai, arba kodėl valstybei svarbu turėti miškų

Miškų, kaip nacionalinio turto, vertė dažniausiai yra skaičiuojama vertinant tik medienos išteklius ir siekia apie 10 mlrd. Lt. Tačiau ne mažiau vertingos yra kitos miško funkcijos kaip anglies sekvestravimas (kaupimas), rekreacija bei oro, dirvožemio, vandenų, biologinės įvairovės apsauga. Mokslininkų skaičiavimais, mediena sudaro tik apie trečdalį miško vertės. Valstybiniai ūkiniai miškai įvertinti 2,3-3,3 mlrd. Lt (kai kuriuose šaltiniuose galime rasti ir 6-7 mlrd. Lt.). Tai sudaro apie 10-15% metinio šalies biudžeto. Įvairių mokesčių pavidalu valstybinės miškų ūkio įmonės (urėdijos) kasmet papildo valstybės biudžetą 120-160 mln. Lt. Valstybinis miškų sektorius suteikia papildomas darbo vietas - 2008 m Lietuvoje miško ūkyje dirbo apie 9,6 tūkst. dirbančiųjų.
Kaip jau minėjome, miškai teikia daugiau negu vieną produktą ar paslaugą. Ekonomine ir socialine prasme labai svarbu, kas naudojasi vienu ar kitu produktu - miško savininkas ar visuomenė (suinteresuotos grupės). Jei pirmuoju atveju sprendimai dėl optimalios miško produktų struktūros priklauso nuo vieno ar kelių asmenų norų ar poreikių, tai antruoju atveju ši struktūra turi atitikti visuomenės poreikius. Kitaip sakant, turi būti tenkinamas visuomeninis interesas. Kartais savininko ir visuomenės poreikiai gali sutapti, tačiau dažniausiai jie išsiskiria. Žvelgiant plačiau, valstybiniai miškai savo esme yra visos visuomenės nuosavybė, todėl pirmiausia jie turi tarnauti visuomenei.
Bene vienas iš aktualiausių klausimų yra visuomenės lankymasis miškuose (grybavimas, uogavimas, poilsis ir kt.). Lietuvoje teisė lankytis miškuose yra įtvirtinta Miškų įstatyme. Skandinavijos šalys, kaip ir mūsų kaimynės – Latvija ir Estija, yra įteisinusios kiekvieno žmogaus teisę lankytis miškuose, rinkti uogas, grybus. Tačiau kartu yra įteisintas ir įpareigojimas nedaryti žalos gamtai ir kitų nuosavybei. Kitos šalys draudžia lankymąsi privačiose valdose. Viena iš tokių šalių yra Didžioji Britanija. Čia galima pamatyti labai daug aptvertų teritorijų, užkardų ant miško keliukų. Tik 2000 m. šioje šalyje buvo priimtas įstatymas, atveriantis daugiau erdvės visuomenei. Pažvelgus į istoriją, matome, kad privačiuose miškuose visada nustatomi lankymosi ir veiklos miške apribojimai. Lankymosi miške ribojimai buvo visiškai išnykę tarybiniu laikotarpiu. Dabar, kai matome užtvertas gražiausias Lietuvos vietas prie ežerų, upių pakrančių, kyla abejonių, ar ateityje nesusidursime su tokia situacija ir mūsų miškuose.

Miškų pritaikymas visuomenės švietimui ir poilsiavimui – viena iš valstybinio miškų ūkio veiklos krypčių. Valstybiniuose miškuose įrengta virš 1000 atokvėpio vietų, 500 poilsiaviečių, 100 stovyklaviečių, apie 80 apžvalgos aikštelių, 60 pažintinių, 40 rekreacinių, 20 mokomųjų takų ir 150 kitų rekreacinių objektų. Jūkainių rekreacinis pažintinis takas Raseinių urėdijos miškuose.

Šiuo metu valstybinis miškų ūkis atlieka ir kai kurias svarbias visiems miškams funkcijas: priešgaisrinę miškų apsaugą, kelių priežiūros darbus, miškų apsaugą nuo ligų ir kenkėjų, neteisėtų kirtimų, medienos vagysčių. Visas šias funkcijas, be abejo, galėtų vykdyti ir stambūs privačių miškų savininkai, bet vėlgi susidurtume su papildomu šių funkcijų finansavimu iš valstybės biudžeto.
Vienas savininkas ir nuoseklus požiūris yra labai svarbus ir miškų mokslo vystymuisi. Valstybiniuose miškuose yra įkurti ilgalaikiai tyrimų bareliai, veisiami bandomieji želdiniai, atliekami technologijų tyrimai ir pan.
Kita vertus, miškai yra svarbu ir kaip strateginė žaliava. Energetinių miško plantacijų veisimas Švedijoje visų pirma buvo susietas su šalies energetiniu saugumu karo atveju.
Kad suvoktumėme, kaip ir kodėl atsirado valstybinė miškų nuosavybė, būtina žvilgtelėti į praeitį.

Truputėlis istorijos, arba kodėl ir kaip atsirado valstybinė miškų nuosavybė

Tikslesnių žinių, pagrįstų istorijos šaltiniais, apie Lietuvos miškus ir jų nuosavybę iki XIV a. pabaigos neturime. Apie Lietuvos miškingumą XV a. pradžioje galima spręsti iš Žilibero de Lanua kelionių į Lietuvą aprašymų. Keliautojas, išvykęs iš Daugpilio, „per didelį tuščią mišką“ įvažiavo į Lietuvą ir ją aprašo kaip kraštą, kuriame „didžioji dalis negyvenama, pilna ežerų ir didelių miškų“. Kol miškų pakako, jie ilgą laiką buvo niekieno, kaip kažkada buvo kiti gamtos ištekliai (pavyzdžiui, vandenynų ištekliai), o dabar yra oras. Vystantis centralizuotai Lietuvos valstybei, XII-XIII a. kunigaikščiai ir didikai pradėjo grobti laisvas žemes ir miškus. Valstiečiams buvo suteikiama teisė tik naudotis žeme, lygiai taip pat kaip ir teisė „įeiti“ į mišką – šienauti pievas, prižiūrėti bites ir kopti medų, rinkti miško uogas ir grybus, kirsti savo reikalams mišką. Už tai buvo nustatytos duoklės ir atidirbimas dvaruose (lažas).
Didieji kunigaikščiai dalį valdų atiduodavo didikų, karo vadų, bajorų nuosavybėn už nuopelnus karo žygiuose, paskolas bei kokius nors patarnavimus karališkiesiems dvarams. Kadangi pradžioje nuosavybė nebuvo dokumentuojama, didikai pasisavindavo net gretimus didžiojo kunigaikščio miškus ir vėliau prašydavo, kad šie miškai jiems būtų pripažinti. Laisvieji valstiečiai irgi gaudavo miškų, tačiau dažniausiai juos versdavo dirbamomis žemėmis (miško lydymas). Ilgainiui atsirado dvi nuosavybės formos – valstybės iždo (didžiųjų kunigaikščių) ir privati. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) jau XV-XVI a. niekieno miškų nebuvo. Tuo pačiu susiformavo ir servitutinės teisės (teisė „įeiti“ į mišką), kurios galutinai buvo panaikintos tik XX a. pradžioje (nepriklausomoje Lietuvoje).
Tikslių duomenų apie valstybinių miškų dalį LDK ir Lietuvos-Lenkijos valstybės egzistavimo metu neturime. Galima spėti, kad šiam laikotarpiui būdingas valstybinių valdų didėjimas. Ypač intensyvūs šie procesai galėjo būti XVI-XVII a.
Žlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei ir didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje įvedus carinės Rusijos valdžią, miškai buvo dalinami didikams už įvairius pasižymėjimus ir patarnavimus, o po 1831 ir 1861 m. sukilimų žemėmis ir miškais buvo apdalinti ir sukilimo malšintojai. Yra išlikusių istorinių šaltinių, kuriuose teigiama, kad XX a. pradžioje Vilniaus gubernijoje valstybės miškai sudarė 28%, Kauno – 30%, o Gardino-Suvalkų – net 90% visų miškų ploto. Manoma, kad tokia didelė valstybinių miškų dalis Gardino-Suvalkų gubernijoje susidarė ne todėl, kad privatūs miškai buvo perduoti valstybei, o todėl, kad privačių miškų plotai buvo verčiami dirbama žeme. Carinės Rusijos statistikos duomenimis, XX a. pradžioje valstybiniai miškai dabartinės Lietuvos teritorijoje turėjo sudaryti apie 43%.
Lietuva, 1918 m. paskelbusi nepriklausomybę, siekė sustabdyti miškų naikinimą ir padidinti valstybės pajamas. 1920 m., vykdant žemės reformą, pradėtos nacionalizuoti stambios, didesnės nei 25 dešimtinių (1 dešimtinė = 1,09 ha), miško valdos. Valstybė imasi rūpintis miškų atkūrimu. 1937 m. valstybiniai miškai (be Vilniaus krašto) sudarė 84% viso miškų ploto.
Įjungus Lietuvą į TSRS, privačių miškų neliko. 1991 m. duomenimis, apie 70% miškų valdė Miškų ūkio ministerija (panaikinta 1995 metais), apie 26% - kolūkiai ir tarybiniai ūkiai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valstybinių miškų plotas vėl ėmė mažėti. Tačiau mūsų vyriausybių požiūris į miškų nuosavybę nebuvo nuoseklus. Gal todėl, kad mūsų valstybės politinis laivas buvo siūbuojamas tai iš kairės, tai iš dešinės. Pradžioje (1992-1993) visi kolūkių ir valstybinių ūkių, o taip pat TSRS karinių girininkijų miškai buvo perduoti valstybei (urėdijoms). Tačiau, prasidėjus žemės reformai, valstybiniuose miškuose, kurie prieš karą priklausė privatiems savininkams, ir daugumoje kolūkinių miškų buvo apribotas miško kirtimas. Pradžioje Nekilnojamo turto grąžinimo įstatymuose buvo ribojamas grąžinamų miškų plotas (iki 10, 25, 150 ha).

Lietuvos miškų pasiskirstymas pagal nuosavybės formas 1938 m. ir 2009 m. (tūkst. ha)

Klausimas, koks turi būti valstybinių ir privačių miškų santykis, nėra paprastas. Jeigu paanalizuosime užsienio šalių patirtį, tai rasime šalių, kuriose vyrauja privatūs miškai (Austrija, Suomija, Švedija, Slovėnija, Estija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Danija, Italija, Ispanija Portugalija), tačiau kitos šalys daugiau turi valstybinių miškų (Vokietija, Čekija, Lenkija, Airija, Graikija, Vengrija, Slovakija, Latvija ir Lietuva). Valstybiniai miškai Europos šalyse sudaro nuo 5 iki 90% viso miško ploto. Lietuvoje apie pusė miškų yra valstybės. Vyraujanti valstybinių miškų nuosavybė užrašyta ir mūsų Miškų įstatyme.

Kodėl valstybė kišasi į miškų naudojimą?

Miškas, kaip minėjome, yra aplinkos išteklius. Ir jam iš dalies galioja tos pačios taisyklės ir tie patys dėsningumai, kaip ir kitiems ištekliams, ypač kada kalbame apie valstybės norą reguliuoti miškų naudojimą. Jeigu dauguma specialistų diskutuoja dėl valstybės kišimosi į ekonomiką, tai beveik visi sutaria, kad gryna rinkos sistema ir efektyvus aplinkos išteklių naudojimas yra nesuderinami. Apibendrinant galima teigti, kad kas yra ekonomine prasme optimalu individualiam išteklių naudotojui, ne visada optimalu visuomenei. Aplinkos išteklių naudojimo teoretikai dažniausiai nurodo tris valstybės kišimosi į aplinkos išteklių naudojimą priežastis.
Pirma ir bene svarbiausia priežastis yra ta, kad rinka paprasčiausiai neegzistuoja kai kuriems ištekliams. Daugelis aplinkos išteklių, tame tarpe ir miškai, yra susiję su visuomeninėmis gėrybėmis, tokiomis kaip švarus oras, kraštovaizdis, laukinė gyvūnija. Jeigu kai kurie ištekliai , pavyzdžiui, kilogramas bulvių, gali būti perkami ir parduodami, tai švarus oras, gražus gamtovaizdis ir kt. negali būti padalintos atitinkamais mato vienetais ir parduodamos.
Antra priežastis siejasi su šalutiniais aplinkos išteklių naudojimo efektais, kurie daro didesnę įtaką kitiems asmenims nei pačiam naudotojui. Šalutiniai kaštai paprasčiausiai „persiunčiami“ kitiems žmonėms arba ateinančioms kartoms. Pavyzdžiui, miškų kirtimas kalnuose gali sukelti dirvožemio eroziją, potvynius ir kt. Tiesa, kartais išteklių naudotojas gali kitiems kompensuoti patirtus nuostolius ar nepatogumus, tačiau dažnai, pavyzdžiui, kada išnyksta augalų ar gyvūnų rūšys, neigiamai paveikiamas labai platus žmonių ratas, netgi visa žmonija, o kompensacijos dydį sunku (o dažnai ir neįmanoma) įvertinti.
Trečioji priežastis yra susieta su laiko skale. Išteklių naudotojas gali norėti išeksploatuoti išteklius (pvz. iškirsti mišką) kuo greičiau, ypač jeigu mediena turi didelę paklausą Tai gali būti racionalu ekonominiu, bet ne visuomeniniu požiūriu.

Valstybė ir privatūs miškai

Šiuo metu Lietuvoje yra 242 tūkst. privačių miškų savininkų, kuriems priklauso 795 tūkst. hektarų miškų. Privatūs miškai sudaro 38 proc. visų miškų, Vidutinis miško valdos plotas siekia tik šiek tiek daugiau nei 3 ha. Daugiausia yra mažų – iki 5 ha privačių miško valdų (85 proc.), daugiau nei 500 ha valdo tik 17 miško savininkų, o didžiausias privačios miško valdos plotas siekia 4875 ha. Privačiuose miškuose kasmet pagaminama apie 2,5-2,8 mln. m3 medienos. Privatūs miško savininkai valdo ne tik ūkinius miškus (ūkiniai miškai sudaro tik 70 proc. privačių miškų), tačiau ir miškus, kuriems nustatyti įvairūs apribojimai (draustinių, rekreacinės bei apsauginės paskirties miškai ir kt.).
Ūkinę veiklą privačiuose miškuose reglamentuoja Miškų įstatymas bei daugelis teisės aktų, tarp kurių svarbiausias - Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai. Privatiems miškams galioja beveik visi reikalavimai, taikomi valstybiniams miškams.
Privačios miško valdos savininkas, norėdamas kirsti mišką, privalo turėti miškotvarkos projektą. Projektai yra tvirtinami aplinkos apsaugos departamentuose. Juose yra nurodomi galimi kirtimai, suprojektuojama, kaip bus atkuriamas iškirstas miškas (atkūrimo būdas, rūšinė sudėtis ir kt.). Už neteisėtus miško kirtimus bei iškirstų miškų neatkūrimą yra numatyta administracinė atsakomybė.

Šiemet rugpjūčio mėnesį praūžusi vėtra nesirinko miškų nei pagal nuosavybę, nei pagal amžių. Vien valstybiniuose miškuose vėtra išvertė ir išlaužė apie 36,4 tūkst. ha miškų (suniokota apie 412 tūkst. m3 medienos). Valstybiniuose miškuose stichinės nelaimės padariniai baigiami likviduoti, tačiau dauguma privačių miškų vis dar nesutvarkyti (vėjo sudarkyti miškai yra potencialūs miško kenkėjų ir ligų židiniai).

Valstybė ne visada teisinga privataus miško savininko atžvilgiu. Pavyzdžiui, Lietuvoje miško savininkas, kuriam nuosavybė atkurta II grupės miške, negauna jokios kompensacijos už ūkinės veiklos ribojimą (išskyrus atvejus, kai steigiama nauja saugoma teritorija). Tai nėra socialiai teisinga, nes miškas teikia naudą visuomenei, o nuostolius patiria vienas asmuo. Valstybė taip pat draudžia bet kokias statybas miško ūkio paskirties žemėse. Įgyvendinat 2006 m. kovo 14 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimą, praktikoje įtvirtintas absoliutus draudimas miško žemėje statyti bet kokius statinius. Kaimo gyventojai, kurių sodybos yra miško paskirties žemėje, nebeturi teisės ne tik atstatyti sodybą ar ūkinius pastatus, bet ir atlikti būtinus rekonstrukcijos ar remonto darbus. Miško savininkai, kurių valdose anksčiau buvo ištremtų ar į kolūkius suvarytų tėvų namai, prarado bet kokią galimybę juos atstatyti.
Dabartiniams miško savininkams trūksta ūkininkavimo žinių ir veiksmingos organizacinės struktūros, nors ir veikia dvi privačių miško savininkų asociacijos bei keletas miško savininkų kooperatyvų. Čia, matyt, esama ir psichologinių dalykų. Dauguma dabartinių savininkų yra garbaus mažiaus ir dar gerai atsimena kolektyvizacijos laikus. Privatiems miško savininkams pagalbą teikia miškų urėdijos. Jų specialistai konsultuoja privačius miško savininkus, rengia mokymus, o taip pat atlieka daugelį mokamų paslaugų: medienos ruošą, želdinimą, dirvos paruošimą ir kt. Miško savininkus taip pat konsultuoja bei kontroliuoja Aplinkos apsaugos departamentų inspektoriai.
Privatus miškų ūkis dominuoja ES senbuvėse šalyse: Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje. Privačių miškų valdos dažniausiai yra, lyginant su Lietuva, gana didelės, pvz. Suomijoje vidutinis valdos dydis yra apie 30 hektarų. Šiose šalyse yra sukurtos ir gerai veikiančios miško savininkus jungiančios asociacijos, veikia miško savininkų kooperatyvai. Be to, miško savininkus konsultuoja ir jiems padeda ir valstybinių miškų valdytojai. Kaip vieną iš geriausių pavyzdžių būtų galima paminėti Suomijos valstybės požiūrį į privatų miškų ūkį. Suomijos teisės aktuose numatyta žymiai mažiau įvairių ribojimų privačiam miškų ūkiui. Viena iš svarbiausių miško naudojimo sąlygų yra ta, kad miškas turi būti atkurtas. Beveik visi miško savininkai priklauso asociacijoms, moka narystės mokestį, kuris priklauso nuo turimo miško ploto. Suomijoje miško savininkų asociacijos vykdo ir ūkinę veiklą, organizuoja miškų priežiūrą, ruošą. Už mokamą narystės mokestį, miško savininkai yra nemokamai konsultuojami, asociacijos darbuotojai vyksta į miškus, pataria savininkams. Mokamos yra paslaugos, už kurias miško savininkai gauna pajamas. Taip pat veikia miško savininkų kooperatyvai, kurie savo nariams moka papildomas išmokas už parduotą medieną. Suomijos privatus miškų ūkis turi ilgametes tradicijas, ir vis dėlto, valstybė yra suinteresuota mokyti, konsultuoti ir padėti tvarkyti privačius miškus.

Niekieno miškai

Lietuvoje turime paradoksalią situaciją - apie 12,5 % (267,5 tūkst. ha) miškų vis dar yra niekieno, daliai šių miškų yra pateikti prašymai juos grąžinti, tačiau apie 110 tūkst. ha neturi potencialių savininkų. 1991 m. pradėta vykdyti žemės reforma ir jos grąžinimas savininkams tęsiasi iki šiol, o pabaigos dar nematyti. O kol nesibaigė žemės grąžinimas, nėra ir sprendimo dėl miškų, į kurių nuosavybę neatsirado pretendentų. Tokiuose miškuose, pagal galiojančius teisės aktus, negalima vykdyti jokių kirtimų, išskyrus sanitarinius (kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai). Vadinasi, jie neturi šeimininko ir valstybei neduoda ekonominės naudos. Specialistų paskaičiavimu, iš tokių miškų kasmet galima būtų paimti po 500 tūkst. m3 medienos ir gauti apie 50 mln. papildomų pajamų. Ar tai nėra pernelyg didelė prabanga? Gal, pasitelkus mokslininkus ir specialistus, nedelsiant reikėtų spręsti rezervuotų miškų nuosavybės klausimą: arba juos parduoti (visus, o gal dalį), arba perduoti valstybei?
Ir pabaigai, manome, kad miškų vaidmuo visuomenei tik didės. Tai patvirtina ir 2010 m. Korėjoje vykęs XXIII IUFRO pasaulinis kongresas „Miškai ateičiai: darni visuomenė ir aplinka“, kuriame didelis dėmesys buvo skirtas miškų aplinkosauginėms, visuomeninėms, biologinės aplinkos išsaugojimo ir kt. funkcijoms. Kadangi miškai visuomenei yra svarbūs daugeliu aspektu, tai vykdant įvairias reformas, jas reikia gerai išdiskutuosi tiek su mokslo, tiek su plačiąja visuomene.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 01 28
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai