Kultūringam poilsiui gamtoje

Kuo daugiau įrengiama poilsiaviečių, tuo mažiau žmonių lankosi ten, kur neturėtų

Žurnalas “Miškai”, 2011 m. kovas
Stasė Asipavičienė

Miško vartai visada svetingai atviri kiekvienam, panorusiam pailsėti ir atgaivinti savo dvasią, pasigėrėti gamtos pasauliu, kuris vis dar yra paslaptingas. Nors žmogus ir yra gamtos dalis...
Tam, kad šiuolaikinis žmogus gerai jaustųsi miške ir galėtų pailsėti, dar sovietiniais laikais pradėti formuoti pasivaikščiojimo takai, buvo statomi suoleliai, daromos laužavietės, o didesnėse poilsiavietėse įrengiama ir įvairesnė infrastruktūra su žaidimų aikštelėmis.
Prienų miškų urėdija viena pirmųjų šalyje įrengė poilsiavietes, vėliau pavadintas rekreaciniais objektais. Ir šiuo metu tokių objektų, kuriais rūpinasi urėdija, sudarydama žmonėms sąlygas kultūringai ir patogiai būti gamtoje, yra gana nemažai. Visų pirma, tai didžiausia ir populiariausia Giraitiškių poilsiavietė, Guosto poilsiavietė, Atminties takas, Velniabliūdžio gamtos takas, Žvėrių (Žvėrinčiaus) pėsčiųjų ir dviračių takas, Degsnės maumedynas (jame auga aukščiausias Lietuvos medis), Klebiškio poilsiavietė ir kt.LTV aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukūrusi dokumentinį filmą apie rekreacinių objektų pradžią Žvėrinčiaus miške ir prie Guosto ežero. Šiandien apie rekreacinius objektus, jų atsiradimą ir plėtrą dabartinėmis sąlygomis kalbamės su Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotoju Jonu Koklevičiumi.

Pradžia – iš asmeninės iniciatyvos
„Prienų urėdiją galima laikyti viena iš rekreacinės veiklos pradininkių Lietuvoje. Reikia prisiminti, kad apie 1968 m. šviesios atminties Birštono girininkas Arvydas Vilkaitis, o vėliau ir Stakliškių girininkas Ramūnas Ašmantas suprato, jog miškas – ne vien mediena, kad žmogui reikia ir kitokių miško teikiamų gėrybių. Ir tada jie pradėjo regzti kažką panašaus į rekreacinės veiklos pradmenis, nes valstybiniu lygiu dar jokių nurodymų nebuvo. Patys buvo projektuotojai, patys vykdytojai. Žvėrių takas pradėtas kurti 1968 m., kai sumanus girininkas miške įžvelgė įdomius medžių siluetus, panašius į kažkokius žvėris. Šiek tiek pakoreguodavo, stilizuodavo ir gimdavo įvairių gyvūnų figūros. O prie jų dar įkomponuodavo suolelį, stoginę ar kažką panašaus į sportinį įrenginį. Žinoma, tai nebūdavo ilgalaikis statinys, tuoj supūdavo, susidėvėdavo, o kartais ir nuo pernelyg didelės jaunimo energijos nukentėdavo“, – apie Prienų urėdijos rekreacinių objektų pradžią pasakoja J. Koklevičius.
Pasak jo, pagal auksinių rankų meistro Arvydo Vilkaičio brėžinius, miško darbininko Jono Kimbirausko dėka ir paties girininko iniciatyva Žvėrių take atsirado Apuoko namelis, Ožio krėslas, Tetervinų suolelis. Per kelerius tokio kūrybingo darbo metus atsirado ir Šerno migis, Briedžių pavėsinė, Stumbro stalas, Vilkų irštva ir kt.
Šį taką, vingiuojantį nepaprastai gražiu Žvėrinčiaus mišku, pamėgo žmonės. Ėmė dažniau lankytis ir pėsti, ir su dviračiais, dažnai ištisos šeimos laiką leisdavo miške smagiai sportuodamos, iškylaudamos, o kai kada ir miško gėrybių krepšelius prisirinkdamos.
Stakliškių girininkijoje tokią veiklą pradėjo vykdyti girininkas Ramūnas Ašmantas, dar 1970 m. atverdamas langus į Guosto ežerą, padarydamas nedidelį kampelį poilsiui, kurį atrado ir pamėgo daug poilsiautojų.
Taip pirmiausia šios vietos tapo traukos centrais, o vėliau tokiai veiklai susidarė sąlygos ir galimybės toliau plėstis.

Iniciatyvą parėmė
Prie šio darbo prisidėjo Prienų urėdija ir Birštono savivaldybė, kurioms irgi rūpėjo vietos infrastruktūros plėtra. Vėliau prisijungė ir Nemuno kilpų regioninis parkas. Tada bendromis jėgomis sistemingai buvo statomi nauji ir atnaujinami pasenę statiniai. Ir taip iki šių dienų. Praėjusiais metais Nemuno kilpų regioninio parko darbuotojų dėka Žvėrinčiaus miško dviračių take atsirado naujų pavėsinių su stogeliais, poilsiaviečių. Ši vieta jau seniai labai populiari ir pritraukia daug poilsiautojų bei keliauninkų, taip pat yra mėgiama ir vietos gyventojų.
Šiuo metu tarp Birštono ir Prienų per Žvėrinčiaus mišką yra įrengtas 10 kilometrų ilgio dviračių takas. Jame yra nemažai poilsio aikštelių, sporto įrenginių, pavėsinių bei laužaviečių.
Pasak Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojo, didžiausia ir populiariausia bei seniausia – Giraitiškių poilsiavietė. 2010 m. ji buvo atnaujinta pasinaudojant ES ir urėdijos lėšomis. Urėdija parengė projektą „Rekreacinės infrastruktūros įrengimas Giraitiškių poilsiavietėje“, pagal kurį ir buvo pastatytas iš medžio išdrožtas ansamblis „Nemuno žuvys“ su amfiteatru ir laužaviete, sukonstruoti lauko baldai, sportiniai įrenginiai, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė bei tualetai, padarytos laužavietės. Projektui įgyvendinti skirta 120 tūkst. litų iš ES lėšų, taip pat savo dalį įnešė ir urėdija.

Bus atnaujinama Guostos poilsiavietė
Dabar jau parengtas Guostos poilsiavietės tvarkymo ir atnaujinimo projektas, taip pat pasinaudojant ES parama. Čia žadama pastatyti suoliukų, įrengti lieptelius, laužavietę, persirengimo kabinas, tualetus, palapinių aikštelę, taip pat meninę kompoziciją „Miško paukščiai“. Ji ir bus pagrindinis poilsiavietės akcentas.

Pagarba tremtiniams – Atminties take
Ypatingas Prienų urėdijos rūpestis – Atminties takas. Jis yra vienas lankomiausių rajono rekreacinių objektų, jau spėjęs įgyti ir istorinę vertę. Takas įrengtas ten, kur Nemunas savo kilpa apglėbia Druskų mišką ir atveria nepakartojamą panoramą į savo didžius vandenis ir vaizdingus krantus. Alksniakiemio (Druskų) miške, maždaug 250 metrų atkarpoje, prie vieno iš daugelio miško keliukų 1988 m. buvo pastatytas 11 skulptūrų ansamblis. Būtent šis takas – bene pirmasis paminklas Lietuvoje, pastatytas stalinizmo aukoms – tremtiniams atminti. Tie koplytstulpiai ir stogastulpiai – tarsi istorijos balsas iš amžinojo įšalo žemės kapų. Medžio skulptūros vaizduoja pietą ir rūpintojėlį, kurie bene tiksliausiai išreiškia tylų ir orų mūsų tautos skausmą.

Pasipuošė ir Gojaus miškas
Praėjusiais metais Verknės girininkijos Gojaus miške buvo įrengta apžvalgos aikštelė, pastatyta suoliukų, skulptūrų, aptverta tvorelė apie Gojaus ąžuolą. Čia atvykę žmonės gali pamatyti patį stambiausią, 34 metrų aukščio 43 kubinių metrų, dar tebeaugantį ąžuolą – galiūną. Kadaise šiame miške tokių buvo daug, o dabar toks stotingas liko tik vienas...

Didžiausias priešas – pats žmogus
„Kiekvieną pavasarį apžiūrime visus rekreacinius objektus ir tada planuojame, ką reikia atnaujinti. Kasmet su Nemuno kilpų regioninio parko direkcija sudarome bendradarbiavimo sutartį, pasiskirstome darbus ir juos vykdome. Rekreaciniuose objektuose statiniai gilios senatvės nesulaukia – netrukus būna apdaužyti, aptašyti, apsvilinti... Visų statinių didžiausias priešas yra žmogus, kurio gerovei ir patogumui viską darome. Juk zuikiai pavėsinių nelaužo ir nedegina. Taigi tokių statinių amžius neilgas, todėl ir darome gana paprastų konstrukcijų“, – sakė urėdo pavaduotojas.

Prižiūrėta ir per sunkmetį
Prienų miškų urėdijos vadovai ir specialistai nuolatos ir sistemingai rūpinasi jų valdose esančiais rekreaciniais objektais ir poilsiavietėmis. Urėdijos skiriamos lėšos šiems objektams tvarkyti 2008 m. sudarė 157 tūkst. litų, 2009 m. – 62 tūkst. litų, o 2010 m. – 60 tūkst. litų. Nors šalyje buvo sunkmetis, urėdija vis dėlto rado tam pinigų.

Plės jau esamas poilsiavietes
„Kuo daugiau įrengiama poilsiaviečių, tuo mažiau žmonių lankosi ten, kur neturėtų. Juk neatsakingai poilsiaudami, ne vietoje kurdami laužus gali ir mišką uždegti. Poilsiavietėse saugiau – įrengtos laužavietės, pašalinti pavojingi medžiai, nugenėtos šakos“, – sakė Prienų miškų urėdijos urėdo pavaduotojas J. Koklevičius.
Pasak pavaduotojo, artimiausiu metu naujų poilsiaviečių įrengti neketinama, tačiau jau esančias reikės plėsti ir atitinkamai prižiūrėti. Juk tai daroma dėl žmonių patogumo, kad jiems miške būtų gera. Todėl smagu, kad daug žmonių jau geba įvertinti miškininkų darbą, moka gamtoje būti kultūringi ir tinkamai elgtis.