Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. balandžio 4 d.

Jauniausio Lietuvos urėdo išpažintis

"Verslas ir politika"
Gintautas KNIUKŠTA

Šalčininkų miškų urėdijos vadovo Ramūno LUKOŠEVIČIAUS mintys apie tarnystę miškui, miškininkus, pelną ir gamtos sopulius.

Miškingas rojaus kampelis šalia Baltarusijos. Taip daug kas vadina Šalčios krašto miškus. Šalčininkų miškų urėdija yra viena iš miškingiausių miškų urėdijų Lietuvoje, jos miškingumas siekia 49,5 proc., o vienam gyventojui miškų urėdijos teritorijoje tenka 2 ha miško ir 386 kub. m medienos (šalies gyventojui – 0,57 ha ir106 kub. m medienos).

Ši urėdija garsi ir Rūdnininkų giria, ir Gaujos mokomuoju taku. Prieš metus urėdijai pradėjo vadovauti Ramūnas Lukoševičius. Stebuklų dar nesukūrė, tačiau netruko išryškėti gabaus vadybininko ir reiklaus vadovo rezultatai. Įmonės pajamos per metus padidėjo keliais milijonais, o buvę bendradarbiai stebisi, kodėl jo anksčiau niekas nepastebėjo, nors jis po Šalčios miškus jau beveik dešimt metų naršo.

Atsakęs į „Verslo ir politikos“ klausimus, Ramūnas draugiškai paprašė: „Nerašykite apie mane, rašykite apie miškus“. Sutarėme, kad jauniausias šalies urėdas apie viską – tarnystę miškui, miškininkus, pelną ir gamtos sopulius – papasakos pats. Paklausykime jo minčių.

I

Gimiau Suvalkijoje, aplink miškų nebuvo. Artimiausias miškas buvo už kokių aštuonių kilometrų nuo tėviškės. Augdamas neregėjau miško, tačiau gamtą labai mėgau.

Mano šeimoje miškininkų nebuvo. Abu tėvai buvo kolūkiečiai, tėvas dirbo traktorininku, mama – melžėja. Esu tikras kaimo vaikas. Tiesa, mano pusbrolis Rytas Papšys Panevėžio krašte augina stumbrus.

Miškininku nusprendžiau tapti paskutinę akimirką, kai reikėjo apsispręsti, ką studijuoti. Ilgai dvejojau, ar agronomo specialybę pasirinkti, ar miškininko. Mama paskatino pasukti miškininko keliu.

Besimokydamas jau pirmame kurse supratau, kad nesuklydau pasirinkdamas šią specialybę, iškart susidomėjau mokslais, ypač patiko dendrologija, botanika.

Pirmą darbo vietą padėjo surasti dekanas, dabartinis kolegijos direktorius Albinas Tebėra. Galiu sakyti, kad susirgau miškų liga – nepaisau nei laiko, nei dienų – dirbu tiek, kiek reikia, tiesiog gyvenu mišku. Šis darbas kartu yra ir hobis.

Man – kaip žmogui, o ne kaip specialistui – miškas yra ta vieta, kurioje noriu pabūti vienas su savimi. Kai kas, norėdamas pabūti vienas, eina į bažnyčią, o aš – į mišką. Įvairūs sunkumai žmogų tarsi išbarsto į daleles taip, kad pradedi nejausti savęs. Miške aš, galima sakyti, sugrįžtu į save, imu ramiai vertinti situacijas.

Kiekvienas metų laikas, kiekvienas mėnuo turi savo fazes. Tas pokyčių stebėjimas yra labai įdomus. Malonumą suteikia viso metų laikų ciklo stebėjimas – nuo ievų sulapojimo, beržų pumpurų sprogimo iki rudeninio lapų kritimo. Miško teikiamas malonumas glūdi viso ciklo stebėjime. Kai žiemą matai skuste nuskustas drebulių šakas, tik tada supranti, kiek yra gyvybės, kiek esama žvėrių, kaip viskas susiję. Darbo metu, ypač dirbant administracinį darbą, tai stebėti labai sunku.

II

Koks buvo mano kelias į urėdo pareigas? 2000 metais baigiau bakalauro studijas, įstojau į magistrantūrą ir 2001 metais pradėjau dirbti Marijampolės miškų urėdijoje Kalvarijos girininko pavaduotoju. Nepraėjo dveji metai, ir Marijampolės urėdas Kęstutis Bielskus pakvietė dirbti į centrą miškotvarkos ir naudojimo inžinieriumi. Šias pareigas ėjau apie metus.

Vėliau buvęs Šalčininkų urėdas Vigandas Kraujalis pakvietė į Šalčininkus dirbti urėdo pavaduotoju miškininkystei, taigi nuo 2002 metų pabaigos aš esu šioje urėdijoje. Pernai pavasarį laimėjau konkursą urėdo pareigoms užimti, tad iki šiol dirbu urėdu. Kadangi tie metai buvo sunkmečio ir ekonominio smukimo metai, tai buvo gana didelis iššūkis.

Ką laikau savo mokytojais? Studijų laikais man didelis autoritetas ir idealas buvo Albinas Tebėra. Vėliau mano mokytojai buvo Kalvarijos girininkas Česlovas Mikulskas, Marijampolės urėdas Kęstutis Bielskus, urėdo pavaduotojas miškininkystei Justinas Maumevičius. Iki šiol man labai imponuoja Vyganto Kraujalio išmintis. Iš šio žmogaus aš daug išmokau ir tebesimokau iki šiol.

III

Kaip pelnomas pasitikėjimas ir įgyjamas autoritetas? Galiu kalbėti apskritai, ne apie save. Mano nuomone, viskas priklauso nuo įdėto darbo. Visi mes turime tiek, kiek nusipelnome. Viską, ką turiu, esu pasiekęs darbu. Kolektyvo pasitikėjimas ir pagarba irgi yra pelnoma darbu.

Mėgstu „horizontalų“ valdymą. Esu vadovas, bet nesu geriausias visų sričių specialistas, žinovas. Todėl bendraudamas su specialistais stengiuosi tartis, man tikrai svarbi jų – specialistų – nuomonė. Tik bendrai aptarus problemas, išsakius nuomones ir vieniems, ir kitiems, priimami sprendimai. Visą atsakomybę už sprendimą, žinoma, prisiimu aš.

III

Ar galima valstybinės įmonės vadovą vadinti verslininku? Viskas priklauso nuo įmonės tikslų. Jei tikslas yra gauti maksimalų pelną, tai iš tiesų vadovas turi būti verslininkas. Mes, urėdai, turime siekti balanso, kadangi urėdijos tikslas nėra vien pelnas. Mūsų tikslas yra miško išsaugojimas.

Urėdiją galėčiau apibūdinti kaip ūkinį vienetą, kurio veikla yra kompleksinė, daug apimanti. Miškas yra labai didelė ekosistema, todėl ūkininkaujant reikia vykdyti tausojančią miškininkystę, atsižvelgti į visas ekosistemos dalis.

Priklausomai nuo laikotarpio keliami skirtingi tikslai. Pastarasis laiko periodas buvo sunkus ekonomine prasme. Tačiau mes, miškininkai, visada atsižvelgiame į bendrą ekosistemą, vykdome tausojančią miškininkystę, kai nėra išnaudojama daugiau negu priauga. Tai ir lemia, kad mūsų miškininkystė yra tokios didelės išliekamosios vertės.

Prieš sunkmetį buvo labai akcentuota biologinė įvairovė, gamtos ir ypač paukščių apsauga. Tai buvo kita banga, kuri pabrėžė aplinkosaugos vertę. Tačiau mes visą laiką žinome, kad gyvuoja ir medienos pramonė. Todėl teko laviruoti ir daug dėmesio skirti aplinkosaugai, tačiau tuo pačiu ir tiekti medieną Lietuvos pramonei. Šis lankstumas ir kompleksiškumas, mano nuomone, ir yra pagrindinis momentas, parodantis, kad ši sistema skatina ieškoti kompromisų, vystyti tausojančią miškininkystę.

Kai prasidėjo „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklas, buvo labai smarkiai akcentuojama aplinkosauga: mažinama kirtimų, saugomos paukščių rūšys. Viskas buvo labai sureikšminta, pramonė tarsi nustumta į antrąjį planą. Miškų ūkiai, atsižvelgdami į aplinkosaugos reikalavimus, vis tiek tiekė medieną pramonei.

Sunkmečiu daugiau dėmesio skiriama ekonominei sričiai, aplinkosauga lieka antrame plane. Tačiau mada yra mada, o ūkis yra ūkis. Negalim pamiršti nei vienos, nei kitos srities. Miškų ūkis tuo yra stiprus, kad sutelktas vienose rankose ir yra kompleksinis. Jei būtų atskirtos medienos ruošos ir miškininkystės sritys, tada būtų sudėtingiau.

IV

Niekada nepamirštame socialinių, viešųjų funkcijų. Rekreacija jau dešimt metų yra viena iš prioritetinių miškininkystės šakų. Tikslas yra didinti miškų lankomumą, nukreipiant žmonių lankymosi kryptis į tam labiausiai tinkančias vietas. Mūsų miškuose yra kurtinių veisimosi vietų, todėl tiesdami kelius ir įrengdami poilsio vietas, mes nukreipiame žmonių srautą nuo tų vietų.

Dar viena miškininkų atliekama funkcija yra priešgaisrinė apsauga. Daugelyje šalių miškininkai tokių funkcijų nevykdo, tai yra gaisrininkų darbas. Tačiau tokiu atveju galima sakyti, kad „dvi auklės – vaikas be galvos“. Mano nuomone, viskas turi būti vienose rankose.

Lietuvoje ir valstybinių, ir privačių miškų priešgaisrinė sistema yra išlaikoma iš urėdijų pajamų, gautų už iškirstus valstybinius miškus. Kasmet priešgaisrinei apsaugai išleidžiame apie 200 tūkst. litų. Apie pusę tos sumos yra skiriama privačių miškų apsaugai.

Šiais metais planuojame baigti diegti gaisrų stebėjimo kameras, kurių bus keturios. Nacionalinei mokėjimų agentūrai esame pateikę prašymą ir jau pasirašę sutartį, gavome finansavimą. Ekonominiu požiūriu tai leis sutaupyti 80 procentų, taip pat tikimės, kad suteiks galimybę greičiau pastebėti gaisrus.

Vis dėlto negaliu sakyti, kad iki šiol šioje srityje buvo bloga situacija. Turėjome šešis priešgaisrinius bokštus, kuriuose sėdėdavo žmonės ir stebėdavo. Tačiau yra svarbus žmogiškumo faktorius: vasarą būna karšta, žmonės pavargsta, gali sumažėti pastabumas. Ir žmonių yra visokių – vienas atsakingesnis, kitas – nelabai. Įrengus kameras šios problemos nebeliks. Mūsų urėdijoje dirba trys priešgaisrinės komandos, kuriose yra po dvi brigadas.

Gavę bet kokį signalą apie gaisro židinį, operatyviai siunčiame savo brigadas. Jos, nuvykusios į įvykio vietą, įvertina situaciją, ar susitvarkys su gaisru savo jėgomis, ir tik tada, jei reikia, kviečiame į pagalbą priešgaisrinę tarnybą. Turime specializuotus, gaisrams gesinti miškuose pritaikytus automobilius. Mūsų automobiliai yra pritaikyti pravažiuoti mišku.

Privačių miškų savininkų konsultavimas taip pat yra viena iš urėdijos funkcijų. Miškininkai yra baigę mokslus, sukaupę didžiulės patirties, o privačių miškų savininkai kartais nelabai supranta, kaip reikia elgtis su mišku. Mūsų rajono Aplinkos apsaugos agentūroje dirba privačių miškų inspektoriai. Norinčiam pasikonsultuoti miško savininkui tektų kaskart važiuoti į rajono centrą, tačiau jam patogiau kreiptis į eigulį ar girininką, kuris gyvena ir dirba šalia.

Taigi urėdija yra atsakinga už valstybinius miškus, tačiau atlieka ir viešąsias funkcijas. Visame šiame komplekse ir glūdi mūsų stiprybė.

V

Kodėl šiandien Lietuvoje yra 42 urėdijos, o ne, tarkim, 40 ar 60? Koks urėdijos plotas yra optimalus, kad būtų galima sėkmingai ūkininkauti?

Geriausiai galiu vertinti urėdiją, kurioje dirbu, tačiau manau, kad kiekviename ūkyje susiklosčiusi panaši situacija. Turint ūkį viskas labai paprastai skaičiuojama: sąnaudos, pajamos, atliekamos funkcijos. Šalčininkų urėdijos dydis tikrai yra optimalus. Jei atsirastų daugiau girininkijų, prireiktų daugiau vidurinės grandies vadovų.

Šiuo metu vyksta tiesioginis valdymas: urėdas – girininkas. Padidėjus urėdijos plotui, padidėtų ir valdymo aparatas. Tarp visų Lietuvos urėdijų Šalčininkų urėdija yra vidutinė, todėl manau, kad yra tikrai optimali. Manoma, kad geriausia vadovui yra turėti apie 10 pavaldinių. Mūsų urėdijos atveju yra 8 girininkai, o tai tikrai suteikia sąlygas racionaliai tvarkyti ūkį.

Man yra svarbu, kad rezultatas kuo labiau priklausytų nuo kolektyvo iniciatyvos. Urėdijos kolektyvas yra suinteresuotas kuo geriau ūkininkauti. Mes patys priimame sprendimus, juos įgyvendiname ir pasiekiame rezultato. Jei bus valdoma iš Vilniaus, kolektyvuose iniciatyvos nebeliks.

VI

Girdėjosi kalbų apie „Visuomio“ įkūrimą. Kaip pasikeistų Lietuvos miškai, jei būtų pavykę įgyvendinti šį projektą? Sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Viskas priklausytų nuo žmonių, kurie būtų valdyboje.

Jeigu valdyboje miškų interesai būtų tinkamai atstovaujami miškų žinybų specialistų, sulauktume vienokio rezultato. Jeigu ten būtų tik ekonomistų ir vadybininkų, greitai pajustume, kad miškai eina tik pramonės keliu. Nemanau, kad visuomenė būtų patenkinta. Ekonomistai mato tik juodus skaičius ant balto popieriaus lapo. Viskas priklausytų nuo valdybos, priimančios svarbiausius sprendimus, sudėties.

Kiek joje būtų specialistų, kurie supranta visą miškų ūkių kompleksą, visą sistemą? Yra labai daug sričių: sėklininkystė, sodmenys, ugdymas ir daugelis kitų, kurios neteikia jokių pajamų, tik didžiules sąnaudas. Ekonomistas gali nuspręsti atsisakyti daugelio šių sričių ir tuo sumažinti sąnaudų kiekį. Pirmais metais niekas to nepajustų, kadangi tai labai ilgas procesas. Tai pasimatytų po daugelio metų ir kažką pakeisti būtų labai sudėtinga. Tausojančios miškininkystės tikslas ir yra palikti ateinančioms kartoms.

VII

Šalčininkų urėdijoje rekreacija užima nedidelę dalį ir sąnaudomis, ir darbais. Lietuvoje pagal patrauklumą rekreacijai urėdijos yra suskirstytos zonomis. Mes papuolame į pačią žemiausios kategorijos zoną. Šalčininkų urėdijoje rekreacija – tik uogavimas ir grybavimas. Tai labai sezoniška, tačiau uogų ir grybų periodu žmonės čia lankosi labai gausiai.

Mūsų urėdijoje nėra vandens telkinių, taigi nesama būtinybės kurti stovyklaviečių, visai kitaip negu Aukštaitijoje. Tačiau didėja sąnaudos priešgaisrinei apsaugai. Mūsų ir valstybiniai, ir privatūs miškai yra labai sausi, vyrauja pušynai. Priešgaisrinė apsauga tikrai reikalauja daug darbo ir pinigų.

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų urėdijoje miškų atkūrimo lygis yra labai aukštas. Iškirsti miškai yra atsodinami gerais selekciniais sodmenimis.

Gana opi problema yra keliai. Tas pats miško kelias jungia ir valstybinių miškų plotus, ir privačius miškus. Kai prasideda polaidis, stengiamės kelio neeksploatuoti. Kai kurie privatininkai taip pat stengiasi neniokoti kelių, tačiau pasitaiko visko.

Ypač kelių netausoja ne tikrieji miškų savininkai, o tie, kurie nuperka mišką iškirtimui. Jų tikslas yra kuo greičiau iškirsti, išvežti ir parduoti. Verslininkai į kelių priežiūrą ir remontą pinigų neinvestuoja. Kur keliai driekiasi tik per valstybinius miškus, mes juos prižiūrime ir tvarkome.

Tačiau prižiūrėti tų kelių, kurie fragmentais jungia valstybinius ir privačius miškus, mes paprasčiausiai neturime lėšų. Šią problemą padėtų išspręsti apskritai pakitęs valstybės požiūris. Galbūt derėtų privačių miškų savininkams įvesti tam tikrą mokestį kelių remontui.

VIII

Kaip trumpai pristatyti urėdiją? Urėdijoje dirba apie 40 specialistų, sezono metu – dar apie 50 darbininkų. Kertame apie 85 tūkst.m3 bendrų kirtimų, pagal miškotvarkos paskaičiavimus galėtume kirsti apie 100 tūkst. Taigi taupome, iškertame apie 80 procentų prieaugio. Miškotvarkos inventorizacija vyksta kas dešimt metų. Šiemet turėsime naują miškotvarkos projektą, bus perskaičiuoti sklypai, patikslintos kirtimų normos.

Miškų ūkyje visi darbai turi vykti subalansuotai, negalima apleisti vienų ar kitų sričių ilgam. Taigi ir pajamas turime paskirstyti proporcingai. Sunkmečiu neinvestavome į kelių priežiūrą. Dabar sulaukėme gana sudėtingos situacijos: keliais sunku važiuoti net miškovežiu. Reikia kuo skubiau investuoti į kelius, juos būtina tvarkyti kasmet.

Didžiausia medynų dalis – pušynai (58 proc.). Eglynai sudaro 22 proc., beržynai – 13 proc., juodalksnynai – 6 proc., drebulynai – 1 proc. Didžioji dalis (70,5 proc.) – ūkinių miškų, kuriuose išaugintą medieną nukirtus ir pardavus, lėšos naudojamos miškams atkurti, saugoti nuo ligų ir kenkėjų, gaisrų, rekreacijai, keliams remontuoti ir tiesti bei kitoms reikmėms.

Šalčininkų urėdijoje yra 28 tūkst. ha valstybinio miško ir aštuonios girininkijos. Urėdijos miškai ribojasi su Vilniaus, Trakų, Valkininkų miškų urėdijų miškais ir apie 50 proc. – su Baltarusijos miškais.

Vienai girininkijai vidutiniškai tenka po 3 tūkst. su trupučiu hektarų. Realiai plotai skiriasi, yra girininkijų su 2,5 tūkst. ha, su 8 tūkst. ha. Tai priklauso nuo to, ar kompaktiškai išdėstyti miškai.

Girininkijoje dirba po tris miškininkus – girininkas, girininko pavaduotojas ir eigulys, kurie turi vieną tarnybinį automobilį. Vidutiniškai vienam miškininkui tenka prižiūrėti daugiau kaip tūkstantį hektarų. Jeigu miško plotai išsidėstę kompaktiškai, tai nėra labai didelis plotas, tenkantis vienam žmogui. Labiau mažinti dirbančių žmonių skaičiaus jau nebegalima. Plėstis taip pat būtinybės nėra, nes su darbais susidorojame.

Lietuvoje yra nustatytos norma: vienam miškininkui turi tekti nuo 1000 iki 1500 ha miško. Mūsų urėdija kaip tik ir atitinka šią normą.

Vis dėlto aktuali viena problema – rezervuoti miškai. Be visų darbų, kuriuos privalome atlikti valstybiniuose miškuose, mes ir rezervuotus miškus privalome saugoti nuo vagių, nuo neteisėtų kirtimų, turime rūpintis priešgaisrine apsauga.

Rezervuoti miškai yra nenaudojami: medis auga, pūna, ir niekas iš jo negauna pajamų. Šį klausimą reikėtų spręsti kuo skubiau. Mūsų urėdijoje tokių miškų yra apie 6–7 tūkst. ha. Tai yra vienos gana didelės girininkijos plotas. Per dešimt savo darbo metų esu pastebėjęs ir galiu tvirtai sakyti, kad retinimo darbai tuose plotuose yra būtini, norint ateityje turėti kokybiško miško.

IX

Sunkmetis jau baigėsi. 2009 metais pajamos siekė apie 6 mln. Lt, tuo tarpu praėjusiais metais – beveik 10 mln. Lt pajamų. Galime drąsiai teigti, kad 2010-ieji buvo ekonominio atsigavimo metai, uždirbome 1,6 mln Lt pelno. Šiemet planuojame gauti 1 mln. Lt daugiau pajamų negu pernai.

Vis dėlto tam įtakos gali turėti rinka, gamtos stichijos ir daugelis kitų veiksnių. Baigiantis pirmam ketvirčiui galime teigti, kad kol kas viskas vyksta pagal planą – ir pajamų, ir kirtimų, realizacijos, kainų srityse.

2008–2009 metais pajamos buvo sumenkėjusios ir dėl kainų mažėjimo, ir dėl to, kad teko sumažinti kirtimų apimtis. Mums dirbti yra sudėtingiau, kadangi esame Lietuvos pakraštyje, o pagrindiniai medienos pirkėjai yra Klaipėdos, Alytaus, Prienų kraštuose. Patiriame labai didelių transporto sąnaudų.

2009 ir 2010 metais visiškai nevykdėme investicijų. Šiais metais modernizuojame autoūkį – perkame medienvežį, kuris kainuoja apie pusę milijono litų. Apie 200 tūkst. Lt investuosime į kelius, apie 150 tūkst. Lt žadame investuoti į miškų teisinę registraciją. Reikės nuveikti visus darbus, kuriuos esame įsipareigoję atlikti šiais metais, ir tuos, kuriuos buvome sustabdę sunkmečiu – retinimus, jaunuolynų ugdymus. Turime kompensuoti dvejų pastarųjų metų atsilikimą.

Be abejo, atsigręšime ir į žmogų. Šiek tiek papildysime darbo užmokesčio fondą.

X

Ar skaidriai vyksta prekyba mediena? Skaidriausiai pardavinėti medieną pavyktų įdiegus elektroninę prekybą. Tikimės, kad trečiąjį šių metų ketvirtį elektroninė prekyba bus įdiegta ir mūsų urėdijoje.

O dabar beveik visas medienos pardavimas vyksta skelbiant konkursus, tik mažmeninė prekyba vyksta pagal kainininką. Konkursai yra skelbiami prieš pusantro mėnesio ir internete, ir nacionaliniuose bei vietiniuose laikraščiuose. Konkursai vyksta pagal privalomus reikalavimus, dalyvauja visi norintys, viskas labai vieša. Netgi yra fiksuojami konkurso garso įrašai, nekalbant jau apie būtinus protokolus.

Viešesnė ir skaidresnė gali būti tik elektroninė prekyba, kai prašymai yra pateikiami interneto erdvėje, pirkimai vyksta esamuoju laiku, o tai visi gali matyti.

XI

Kuo šio krašto miškai išsiskiria iš kitų? Labiausiai išsiskiria priešgaisriniu pavojingumu. Deja, čia labai populiaru yra deginti žolę. Pavasarį, kai tik truputį pradžiūsta, visas rajonas skendi dūmuose. Šio krašto žmonės labai savotiškai supranta aplinkos tvarkymą.

Yra tekę stebėti net kurioziškų situacijų – stovi medinė trobelė, moteris vaikšto aplink ją ir žoles naikina ne su kauptuku rankose, o su degtuku. Šalia, tarp tų aukštų žolių, stovi vaikas. Atsakymas, kodėl ji taip elgiasi, yra toks: „Man reikia apsitvarkyti, juk pavasaris“. Tai viena iš didžiausių blogybių mūsų rajone.

Mūsų gražiose upėse populiarėja baidarių turizmas, tačiau tuo pačiu atsiranda ir šiukšlių problema. Ta pati bėda – ir grybavimo periodu. Žmogus važiuoja grybauti su pilna pintine, miške palieka šiukšles, o į pintinę renka grybus.

Mūsų miškuose, Rūdninkų girioje, nuo seno gyvena kurtiniai ir tetervinai. Paukščių mėgėjai dažnai lankosi jų tuokvietėse, privažiuoti ten yra nelabai sunku.

Mūsų teritorijoje yra buvęs karinis poligonas. Jis užima apie 800 ha plotą. Tačiau ten negalime plėtoti jokios ūkinės veiklos, kadangi ta teritorija yra neišminuota, palikta labai daug sprogmenų. Kita labai rimta tos vietos problema yra ta, kad joje labai sausa, ir įsiliepsnojus gaisrui, kyla labai didelis pavojus. Norėdami apsaugoti nuo nelaimių grybautojus, visą teritoriją esame pažymėję ženklais, perspėjančiais apie pavojų.

2009 metais siekdami spręsti šią problemą, kvietėme priešgaisrinę tarnybą ir K. Vitkaus inžinerinį batalioną. Tačiau vyriausybės planuose brangus šios teritorijos išminavimas nėra numatytas. Taigi kol kas galime tik perspėti gyventojus ir svečius įspėjamaisiais ženklais.

Traukos centras – Gaujos mokomasis pažintinis takas. Šis botaninis takas su retomis augalų rūšimis gali sudominti augmenijos specialistus. Šioje gražioje vietoje, kurioje įrengta ir pavėsinių, galima puikiai pailsėti kiekvienam į tą vietą atvažiavusiam.

2007 metais tame botaniniame take kilo gaisras, tačiau specialistai pastebėjo, kad po jo atgijo labai daug retų augalų. Šis momentas suteikia minčių pamąstymui.

Dėl ko labiausiai skauda širdį? Labiausiai – dėl žmonių požiūrio į gamtą. Ką galima manyti, jeigu važiuodamas grybauti žmogus į gražią, Kaziuko mugėje pirktą pintinę prisideda šiukšlių ir jas palieka miške? Matome, kaip žmonės, atvažiavę į mišką, atsidaro automobilių bagažines ir išmeta šiukšles. Žinoma, miškininkai tas šiukšles surinks, tačiau mane stebina žmonių abejingumas gamtai. Žmogus nesuvokia, kad reikia pradėti nuo savęs.

XII

Kaip vertinu Generalinės urėdijos kontrolę? Ar rūpi urėdija generaliniam urėdui, kitoms institucijoms? Generalinis urėdas yra labai stiprus žmogus, siekiantis tikslo – išlaikyti sistemą, apsaugoti miškus nuo išdraskymo. Jis imponuoja savo stiprybe, iš jo galima pasimokyti ir už jo ištikimybę miškams nusilenkti.

Jaučiame tikrai didelį Generalinės urėdijos dėmesį. Mes ruošiame gana daug ataskaitų, ir Generalinė urėdija labai taikliai reaguoja į pokyčius, apie kuriuos informuoja atasakaitos. Su kiekvienu specialistu, esant reikalui, galima dalykiškai pasitarti, pavaduotojai visada geranoriškai pataria.

Miškininkai yra žmonės, kuriems rūpi ne tik savo miškas, bet ir jų visuma. Kaimynai kolegos urėdai visada patars, pamokys. Esu dar pakankamai jaunas, tikrai daug ko nežinau, tad parama labai reikalinga.

XIII

Kuris metų laikotarpis man yra sunkiausias? Galiu pasakyti, kada smagiausia – rudenį, kai ateina „bobų vasara“. Vasarą, jei ji būna labai karšta, miške dirbti yra labai sunku. Rudenį viskas nuslūgsta, jau pradeda ryškėti nuveiktų darbų rezultatai, galima grožėtis gamta. Kiekvienas metų laikas turi savo darbų – pavasarį sodiname, vasarą gesiname, rudenį skaičiuojame, ką pasodinome ir kas išgyveno, ištisus metus ruošiame medieną.

XIV

Ar patiriu darbe įtampą? Kokia miškininko savijauta, kai nuolatos tenka jausti atsakomybę už mišką? Nuo pat pirmų darbo dienų ir sau, ir kolegoms sakiau, kad be darbo ir komandos nieko nebus. Gali būti pats geriausias vadovas, tačiau jei neturi komandos, nieko nepasieksi.

Visus metus būriau specialistų komandą. Šiandien daugelyje sričių dirba nauji žmonės, puikūs specialistai. Tai vyriausiasis miškininkas, vyriausiasis inžinierius, keli girininkai. Kai vadovas darbų našta gali pasidalinti su patikimais specialistais, jais besąlygiškai pasitiki, rezultatai gerėja. Svarbiausi sprendimai yra priimami pasitarus, po diskusijų. Žinoma, pasitaiko klaidų, tačiau visada aiškinuosi, ar klaida yra atsitiktinumas, ar tendencija. Kai tik pastebiu, kad tai yra tendencija, iškart perspėju.

Stengiuosi emocijų nerodyti, viską išgyventi savyje. Tačiau, bendraujant su kolektyvu neformalioje aplinkoje, sužinau, kad žmonės vis tiek pajaučia, kada man būna sunkiau.

Esu suvalkietis, taigi ar šykštus? Juk ateina žmonės su įvairiausiais prašymais... Stengiuosi neprasilenkti su įgaliojimais. Pasitaiko, kad ateina žmonės ir prašo malkų, nes neturi už ką nusipirkti. Nukreipiu pas girininką: yra kirtavietės, kuriose galima rinktis šakų. Tačiau būna apmaudu tada, kai žmogui suteikus tokią galimybę, jis numoja ranka ir atsisako pagalbos. Tada kyla klausimas, ar jam iš tiesų yra sunku?

XVI

Ar pakanka teisės aktų, kurie aiškiai apibrėžtų Generalinės urėdijos, urėdų darbą? Yra ir Miškų įstatymas, ir strategija, tačiau šiuos dokumentus ne visi vienodai perskaito.

Labiausiai trūksta ilgalaikės strategijos. Tikslas turi būti visiems aiškus. Dabar, priklausomai nuo mados papūstų vėjų, keliami skirtingi tikslai. Kaip jau minėjau, anksčiau buvome nuėję aplinkosaugos kryptimi, pamiršdami medienos ruošimą, o dabar į pirmą vietą iškeliamas tik medienos pardavimas. Tokie siūbavimai yra nenaudingi, reikėtų apsispręsti, suformuluoti vieną aiškų tikslą, o būdai jo siekti gali būti skirtingi. Visoms naujoms vyriausybėms būtina moksliškai pagrįsta, aiški strategija.

XVII

Ką dar galima nuveikti, kad žmogus žinotų, jog jis miške yra visada laukiamas, tačiau ir nepamirštų savo pareigų miškui? Reikia pradėti nuo vaikų. Yra toks sambūris „Jaunieji miško bičiuliai“ – nuo pirmųjų klasių pradeda mokyti vaikus gamtos pažinimo, atsakingumo. Tai viena iš išeičių.

Manau, kad vaikus mokyti pamėgti gamtą reikėtų mokyklose, nes ne visoms šeimoms tai yra svarbu. Organizuojame šiukšlių rinkimo talkas su vaikais. Manau, kad vaikas, rinkęs šiukšles miške, vėliau, jau paauglys ar suaugęs, jo nebešiukšlins.

XVIII

Nuo ko teko pradėti urėdo darbą? Pirmiausia reikėjo galvoti apie įmonės ekonomiką. Savo atsakomybėn perėmiau kirtimus ir pardavimus, vėliau radau kompetentingų specialistų ir šiuos darbus perdaviau jiems.

Urėdas yra kaip krepšinio komandos treneris: reikia matyti visumą ir teisingai paskirstyti žaidėjus. Būna taip, kad žaidėjas yra geras, tačiau žaidžia ne toje pozicijoje. Pagrindinis mano vertinimo kriterijus yra darbštumas.

Ar dažnai važiuoju į mišką? Kaip kontroliuoju darbuotojus? Į mišką važiuoju dažnai, tačiau girininko netrukdau. Pastabas stengiuosi išsakyti diplomatiškai Kai pradėjau dirbti, pastebėdavau, jog girininkams trūksta suvokimo, kad nuo jo darbštumo, nuo jų pačių pastangų priklauso rezultatas.

Praėjusių metų pabaigoje pamatę rezultatus, daugelis suvokė, kad kiekvieno iš jų darbu ir pasiekta tų gerų rezultatų. Svarbu yra suvokti, kad ne nuo urėdo priklauso, ką mes turėsime, o nuo kiekvieno iš mūsų.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 04 04
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai