Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. balandžio 4 d.

Miško vertė – ne tik mediena

„Verslas ir politika“
Gintautas KNIUKŠTA

Į „Verslo ir politikos“ klausimus atsako Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentas, valstybės įmonės Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos miškų urėdas Kęstutis ŠAKŪNAS.

Gerbiamas viceprezidente, miškų vaidmuo visuomenėje didėja. Praėjusiais metais Korėjoje vykęs pasaulinis kongresas daug dėmesio skyrė miškų aplinkosaugos, visuomeninėms, biologinės aplinkos išsaugojimo funkcijoms. Jūs šiemet dalyvavote Europos valstybinių miškų asamblėjos generalinės asamblėjos darbe. Kokių įspūdžių parsivežėte į Lietuvą, kokios problemos šiuo metu kamuoja Europos valstybinius miškus?

Europos valstybinių miškų asociacija „Eustafor“ įkurta 2006 metais. Lietuvos valstybinių miškų miškininkai dalyvauja asociacijos veikloje nuo pat įkūrimo pradžios. Asociacijos būstinė įsikūrusi Briuselyje, kur vyksta kasmetiniai susitikimai su kitų šalių miškininkais. Manau, kad dalyvavimas Europos valstybinių miškininkų asociacijoje yra naudingas. Mums suteikta galimybė iš arti pamatyti, kaip ūkininkaujama kituose Europos šalių miškuose.

Per metus viena sesija būna „popierinė“ – skaitomi pranešimai, vyksta pokalbiai. Kitos sesijos metu vykstame susipažinti su kurios nors šalies miškų ūkiu. Buvome aplankę Škotiją, Lenkiją, netrukus vyksime į Bavariją (Vokietija). Mane džiugina tai, kad visiems rūpi, jog miškai atliktų jiems privalomas funkcijas. Smagu ir tai, kad Lietuvos miškai niekuo neatsilieka nuo kitų Europos valstybių. Kaip ir kitose Europos šalyse, mes, miškininkai, tikrai daug dėmesio skiriame rekreacijai, žmonių poilsiui, platesniam miškų pažinimui. Ir Lietuvos, ir Europos valstybinių miškų valdytojų tikslas – kad miškai būtų konkurencingi, teiktų ne tik ekonominės, bet ir socialinės, kultūrinės naudos, būtų suderinti pramoniniai ir gamtosauginiai interesai.

Klimato kaitos kontekste miškų vaidmuo tampa vis svarbesnis. Dėl globalinių pokyčių kasdien išnyksta daug augalų, gyvūnų rūšių, todėl biologinės įvairovės išsaugojimas miškuose yra vienas iš gero miškininkavimo rodiklių. Įvairios puvimo stadijos, negyvos medienos palikimas miške – tai nėra neūkiškumas, o gyvenimo terpės sukūrimas retoms, tik negyvoje medienoje galinčioms gyventi grybų, samanų, kerpių, moliuskų bei vabzdžių rūšims. Švarus, sterilus miškas – praeities atgyvena.

Kitas labai svarbus aspektas – medienos ir medienos atliekų panaudojimas biokurui. Stebint pasaulines tendencijas energetikos srityje bei vertinant Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai padidinti energijos gamybą ir atsinaujinančius išteklius, neabejoju, kad biokuro svarba tikrai tik didės.

Ką turėjote omeny sakydamas, kad mūsiškiai miškai niekuo nenusileidžia kitų šalių miškams?

Ne tik gerai prižiūrime, bet ir puikiai atliekame visas kitas funkcijas. Tas stereotipas, kad mes kertam, atsodinam, išugdom, saugom mišką, yra susiformavęs nuo seno. Atkūrus Nepriklausomybę požiūris į mišką gerokai prasiplėtė. Bioįvairovės išsaugojimas ir biokuro paėmimas iš miško, rekreacija – visiškai nauji dalykai, kurie pasiekė ir Europą, ir mus. Požiūris į mišką tapo gerokai platesnis.

Teigdamas, kad Lietuvos miškai nenusileidžia kitų šalių miškams, turėjau omenyje ne tik ekonominę miško vertę. Mokslininkų skaičiavimais, Lietuvos miškuose augančios medienos vertė sudaro 36 proc. visų miškų vertės. Likusią vertę sudaro miškų grybai, uogos, vaistinė žaliava, medžiojami žvėrys, poilsiavimas miškuose, anglies dvideginio akumuliavimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, vandenų bei dirvožemių apsauga.

Kokios įtakos turi Europos valstybinių miškų generalinė asamblėja Europos Komisijai, Europos Parlamentui priimant sprendimus?

Europos valstybinių miškų asociacijos „EUSTAFOR“ misija – tinkamai atstovauti Europos valstybiniams miškams, stiprinti jų įtaką bendrame ES kontekste.

Asociacija turi išsirinkusi vykdomąjį direktorių, prezidentą, kurie tiesiogiai dalyvauja Europos Parlamento veikloje bei siekia integruoti miškų ūkį į bendrą Europos plėtros strategiją.

Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2011-uosius metus paskelbė Tarptautiniais miškų metais. Ar toks dėmesys nereiškia, kad miškams kyla tam tikra grėsmė?

Šis paskelbimas ir yra įvairių miškininkų organizacijų darbo rezultatas. Siekdama paskatinti visuomenės susirūpinimą tvariu miškininkavimu, darnia miškų plėtra ir miškų išsaugojimu, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2011 metus paskelbė Tarptautiniais miškų metais. Pagrindinė tema – „Miškai žmonėms“.

Logotipo centre esantis žmogaus siluetas simbolizuoja žmonių atsakomybę už planetos miškų išsaugojimą ir plėtrą, o aplink jį esantys elementai pabrėžia miško teikiamų gėrybių svarbą žmonijai. Miškai tampa vis reikšmingesni klimato kaitos kontekste. Deja, daugelyje besivystančių pasaulio valstybių miškų plotai toliau mažėja.

Jungtinių Tautų rezoliucijoje tarptautinės organizacijos, visų šalių vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos raginamos savanoriškai įsitraukti į veiklą, skirtą Tarptautiniams miškų metams. Miškais padengta 31 procentas planetos ploto, juose gyvena daugiau kaip 300 mln. žmonių, daugeliui jų miškas yra pagrindinis išgyvenimo šaltinis.

Pagrindinis uždavinys – informuoti ir visuomenę, ir politikus, kad miškų vaidmuo yra didžiulis. Tai tarsi pripažinimas, jog miškininkų veikla yra svarbi visos žmonijos egzistencijai, kad ji padeda siekti gyvenimo gerovės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad miškas mums yra labai reikšmingas, raginama jį puoselėti, gerbti.

Šiemet Aplinkos ministerija planuoja įvairius seminarus, konferencijas, parodas, konkursus, miško sodinimo akcijas, o miškininkai kaip dirbo savo darbą, taip ir dirbs. Kaip ir kiekvienais metais, organizuosime įvairias akcijas, sodinimo talkas, kuriose mielai dalyvauja jaunieji miško bičiuliai, mokiniai ir įvairios institucijos.

Kiekvieną pavasarį Dubravoje urėdijoje organizuojame 5–8 talkas. Jose ne tik sodiname mišką, bet ir supažindiname su juo, su miškininkų veikla, aiškiname, ką miškas reiškia žmogui, kodėl jį kertame, kodėl paliekame dalį medienos pūti miške, kaip atsiranda naujas miškas.

Kaip apskritai reikėtų vertinti Europos, pasaulio miškus? Ar didėja kirtimų mastas? Kokios yra miškų atkūrimo tendencijos?

Europoje miškai yra prižiūrimi ir puoselėjami labai kokybiškai, didėja ir miškų tūriai, ir plotai. Tačiau pasaulyje miškų plotai mažėja. Trečiosiose pasaulio šalyse dar nėra miškų kontrolės ir apsaugojimo mechanizmo. Kai kur miškai kertami be atodairos – tai yra didžiulė problema.

Miškų sertifikavimas buvo sukurtas tam, kad apsaugotų miškus nuo nekontroliuojamų kirtimų. Tarptautinis sertifikatas yra tvaraus ir darnaus ūkininkavimo įrodymas. Tenka apgailestauti, kad sertifikavimas neįgyvendino pagrindinio tikslo – sustabdyti savavališkus ir nekontroliuojamus kirtimus atogrąžų miškuose.

Europoje, Baltijos valstybėse sukurtos pažangios ūkininkavimo tradicijos miškuose. Žinoma, iškyla problemų kiekvienoje valstybėje, svarbu, kad būtų randama teisingų sprendimų.

Praėjusiais metais Rusijos miškuose kilo daug gaisrų. Gal jų būtų buvę mažiau, jeigu miškai labiau rūpėtų valstybei?

Rusija yra labai didelė valstybė, valdanti milžiniškus gamtinius išteklius. Keliais sakiniais sunku apibūdinti Rusijos miškų valdymo modelį. Nors visi miškai yra valstybiniai, jie yra išnuomojami privačioms įmonėms. Deja, jų ekonominis interesas dažnai užgožia visus kitus, todėl gamtosaugai arba priešgaisrinei apsaugai dėmesio skiriama labai mažai.

Lietuvoje priešgaisrinė sistema yra labai efektyvi, netgi viena efektyviausių pasaulyje. Žinoma, tai mums kainuoja nepigiai. Labai daug dėmesio priešgaisrinei sistemai skiriama kiekvienoje urėdijoje. Investuojamos Europos Sąjungos lėšos į priešgaisrinę apsaugą, įrengiamos antžeminės miško gaisrų stebėjimo sistemos, kurios leis dar efektyviau ir greičiau nustatyti gaisrų židinius ir juos neutralizuoti.

Vidutinis vieno gaisro išdegusio ploto dydis Lietuvoje yra vienas mažiausių visos Europos mastu. Perdavus miškų gaisrų priežiūrą valstybinėms struktūroms, ta situacija tikrai pablogėtų. Urėdijos turi pritaikytas mašinas, į gaisrus reaguojame labai operatyviai. Šie dalykai priešgaisriniame darbe yra labai svarbūs.

Lietuvos miškų vertė per du atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius smarkiai išaugo. Ar galima teigti, kad šalies miškai tvarkomi suderinant jų ekonomines, ekologines ir socialines funkcijas?

Kalbant apie valstybinius miškus – tikrai taip. Mūsų oponentai kartais teigia, kad mes per daug išleidžiame ir per mažai duodame pinigų valstybei. Kai kuriose Europos šalyse miškų ūkis yra nuostolingas, todėl dotuojamas iš valstybės biudžeto. Manau, kad mes dirbame pakankamai efektyviai.

Mūsų prižiūrimų miškų plotai didėja, tūriai per kelis dešimtmečius beveik padvigubėjo. Valstybiniai miškai yra prižiūrimi labai kompetentingai. Žinoma, iškyla visokių problemų, tačiau visada reaguojame labai greitai ir susitelkę, padedami mokslininkų išsprendžiame iškilusias problemas.

Tačiau yra ir kitokių nuomonių: kai kas pastebi, kad Lietuvos miškai iš paukščio skrydžio atrodo kai kur iškapoti, kai kur labai praretėję...

Sutikime, kad labai nesunku tendencingai pateikti vieną ar kitą reginį. Praskriskime virš tų vietų, kurios yra iškirstos po praūžusios audros, ir juos parodykime. Taip tikrai galime suformuoti visuomenės nuomonę, kad Lietuvos miškai yra iškapoti.

Aš su tuo nesutinku ir atsakingai galiu pareikšti, kad Lietuvos miškų – ir valstybinių, ir privačių – plotai didėja. Kas iškertama, tas atkuriama. Žinoma, valstybiniuose miškuose reikalavimai yra gerokai griežtesni. Privačių miškų atkūrimas – liberalesnis, savininkas gali rinktis, kokį mišką jis nori auginti. Todėl statistika kartais būna iškreipta, ji neatspindi atkūrimo kokybės.

Manau, niekas net neįrodinės, kad miško savininkai miškus atkuria geriau nei valstybiniai miškininkai, nors atsiranda vis daugiau gerai ūkininkaujančių miško savininkų. Kiekvienas miško savininkas turi suprasti, kad neatsodinęs miško kokybiškais sodinukais, nuskriaus savo vaikaičius, nieko nepaliks ateities kartoms.

Reikia pripažinti, kad žemės reformos pradžioje, prieš 15–20 metų, kai žmonės atgavo savo tėvų ir senelių turėtas žemes ir miškus, miškininkų požiūris į miško savininkus buvo gana skeptiškas. Tuo metu vyravo nuomonė, kad miškų savininkui rūpi tik trumpalaikė nauda, o investuoti į miškų atkūrimą ir priežiūrą niekas nenorėjo. Bėgant laikui keitėsi ir privačių savininkų, ir miškininkų požiūris į privačią nuosavybę. Šiuo metu yra pažangių miško savininkų, iš kurių gali pasimokyti ir miškininkai specialistai.

Tenka išgirsti, kad valstybė ne visada teisinga privataus miško savininko atžvilgiu. Dabartiniams miško savininkams trūksta ūkininkavimo žinių ir veiksmingos organizacinės struktūros, nors veikia dvi privačių miško savininkų asociacijos, keletas miško savininkų kooperatyvų. Gal daugiau pagalbos privatiems miško savininkams galėtų suteikti miškų urėdijos?

Šiuo metu yra sukurta miško savininkų konsultavimo ir mokymo sistema. Kasmet urėdijose rengiami miško savininkų nemokami mokymo kursai, kurių metu miškininkai specialistai suteikia pagrindinių miškininkystės žinių. Taip pat miško savininkai gali kreiptis į artimiausią urėdiją, kur mūsų darbuotojai konsultuoja įvairiais klausimais.

Daug nuveikta įstatymų srityje, kad žmogus – miško savininkas jaustųsi pilnateisis savo turto šeimininkas, reikėtų kuo mažiau įvairių leidimų ir derinimų norint kažką padaryti savo miške.

Žinoma, dar daug diskutuotinų klausimų, tačiau, mano nuomone, kai kurie laisvės suvaržymai reikalingi, nes gyvename postsovietinėje šalyje.

Ar, Jūsų nuomone, miškininkams nepakaktų vienos asociacijos, kuri vienytų ir privačių, ir valstybinių miškų savininkus? Gal būtų mažiau nesusikalbėjimo ir daugiau vieningumo?

Miškininkų sąjunga stengiasi matyti visus miškininkus, vienas kitas privačių miškų savininkas yra mūsų sąjungos nariai, tačiau juos prisikviesti sunkoka. Manau, kad turėtume dirbti kartu ir atstovauti visiems miškininkams.

Lietuvoje yra apie ketvirtis milijono privačių miško savininkų, kurie valdo beveik pusę šalies miškų, o asociacijos nariais tapusi menka dalis savininkų, tačiau kartais privačių miškų asociacijos lyderiai kalba visų privačių miško savininkų vardu, siekdami savo siaurų interesų. Tai yra jų teisė, ir aš jų už tai nesmerkiu.

Mūsų miškų urėdijos teritorijoje privačių miškų yra nedaug (apie 3000 ha). Visiems besikreipiantiems savininkams suteikiame visokeriopą pagalbą: konsultuojame, rengiame želdinimo projektus, teikiame dirvos ruošimo, transportavimo paslaugas, aprūpiname miško sodinukais.

Pakalbėkime apie rezervinius miškus. Kodėl valstybė niekaip negali apsispręsti, kam jie priklauso?

Rezervuoti miškai – neišspręsta ir užsigulėjusi problema. Dabar, priėmus sprendimą, kad už miestuose turėtą žemę bus kompensuota pinigais, problema turėtų būti išspręsta. Jau ne vieną dešimtmetį šie miškai yra niekieno, valstybės turtas panaudojamas tikrai neefektyviai, tačiau tai jau yra ne mūsų – miškininkų, o reformą vykdančių institucijų priedermė.

Skaičiai ir faktai byloja, kad valstybinis miškų sektorius dirba pelningai, tačiau nuolatos sulaukia įvairių institutų išvadų, kurios perša Lietuvai kitokias valstybinių miškų valdymo perspektyvas. Patys miškininkai neslepia, kad jau daugiau nei dvejus metus vyksta kryptingas ir intensyvus valstybinių miškų sistemos puolimas, t.y. bandymas realizuoti tuos pačius tikslus: valstybinių miškų sistemos bei jos vadovų diskreditavimas, palankių sąlygų valstybiniams miškams išdraskyti sudarymas. Kaip šią situaciją vertinate Jūs?

Manau, kad taip ir yra. Už rankos nepagautas – ne vagis. Nedrįsčiau vardinti konkrečių pavardžių. Mes tik galime įtarti, kas tą puolimą organizuoja. Argi normalu, kad kažkuris privatus sektorius sau nori išskirtinių sąlygų visų Lietuvos žmonių sąskaita?

Puolimas vyksta dėl medienos prekybos. Urėdijos stengiasi, kad prekyba mediena būtų kuo skaidresnė, to skaidrumo kiekvienais metais vis daugiau. Parengtos prekybos apvaliąja mediena taisyklės, sudaryta darbo grupė, kuri jau kelerius metus jas tobulina, siekiama, kad prekyba mediena būtų priimtina visoms pusėms.

Kita puolimo grandis tikisi sugriauti valstybinių miškų valdymo sistemą, kad galėtų geresnėmis sąlygomis pasiimti medienos žaliavos. Dabar yra vadovaujamasi ES reglamentą atitinkančiomis taisyklėmis, mes kviečiame pirkėjus, medieną nuperka pasiūliusieji didžiausią kainą. Kai kas norėtų, kad mediena nebūtų išvežama iš Lietuvos. Tai galbūt ir logiška, tačiau tam prieštarauja Europos Sąjungos taisyklės, kadangi yra bendra rinka. Tai suteiktų Lietuvos pramoninkams geresnes sąlygas įsigyti medienos ir galbūt sudaryti monopolį.

Iš esmės puolimas visada vyko ir, manau, vyks. Norima išbalansuoti valstybinę sistemą, puolami ir kai kurie miškų urėdai, ir generalinis miškų urėdas. Šitaip siekiama chaoso, o paskui – išsikovoti sau geresnes sąlygas. Mano nuomone, tai labai nesąžininga.

Seimas praėjusiais metais priėmė rezoliuciją „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvoje veikianti valstybinių miškų valdymo sistema yra stabilumo garantas išlaikant tvarią, profesionalią ir kompleksinę miškininkystę. Jungtinėje Karalystėje net 84 procentai gyventojų nepritaria valstybinių miškų privatizavimui. Gal Lietuvos gyventojams pareiškus savo nuomonę, daugiau diskusijų dėl valstybinių miškų valdymo modelio nekiltų?

Kai kurių jėgų nuomone, įvedus anarchiją, sukėlus chaosą, bus galima pasinaudoti susidariusia padėtimi ir išsikovoti geresnes sąlygas sau. Tačiau ne visada tai norima padaryti sąžiningai ar paisant valstybės interesų.

Kalbant apie visuomenės pasitelkimą, galima sakyti, kad iš esmės toks bendravimas tikrai vyksta. Bendraujama su visuomene įvairiais būdais: pavasarinės talkos, žmonių supažindinimas su mišku iš arti, rūpinimasis poilsiu miškuose, straipsniai spaudoje – visa tai vyksta. Visuomenė tikrai mus palaiko ir supranta, kad valstybinių miškų buvimas panašiame lygmenyje ir ateityje garantuos visuomenės interesą šiuo klausimu.

Vykdant Lietuvos miškingumo didinimo programą, pastaraisiais metais gerokai padidėjo miško įveisimo žemės ūkiui netinkamose žemėse apimtys. Ar pakankamai, Jūsų nuomone, miškininkai įsisavina Europos Sąjungos fondų paramą?

Yra numatytos užduotys, vadovaujamasi programa, kurios vykdymas – kontroliuojamas. Kai kurios urėdijos kasmet pasodina šimtus hektarų, dėl to problemų nekyla. Tačiau bėda yra ta, kad dalis urėdijų iš rajonų žemėtvarkos tarnybų negauna žemių miškui sodinti.

Urėdijai vadovaujate daug metų, esate sukaupęs didžiulės patirties, džiugina urėdijos ekonominiai rodikliai, o Dubravos arboretumas, taip pat medelynas žinomi ir už šalies ribų. Kaip, Jūsų požiūriu, atsižvelgiant į valstybinių miškų kritikų nuomonę, reikėtų pertvarkyti Dubravos eksperimentinę mokomąją miškų urėdiją, kad ji dirbtų dar efektyviau?

Urėdija ekonominiu požiūriu yra gana stipri, nuolat investuojanti. Prieš kelerius metus investavome į aižyklą, modernų sėklų sandėlį-šaldytuvą. Puoselėjame grandiozinius planus, susijusius su selekcinių sodmenų išauginimu. Mūsų technika yra atnaujinta – turime ir kirtimo, traukimo ir išvežimo mašinų. Studentai gali pasižiūrėti, kaip yra dirbama su šia technika.

Mes atliekame eksperimentinės urėdijos funkcijas, tačiau, mano nuomone, – nepakankamai, nes negalime tam skirti daugiau lėšų ir laiko. Dirbame tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitos urėdijos, kurios nieko panašaus nevykdo.

Sutikime, kad Dubravos urėdija yra specifinė urėdija, ji tokia šalyje yra vienintelė. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos studentams čia suteikiama galimybė atlikti praktiką. Turime labai tinkamą bazę, kad būtų galima susipažinti su visais mūsų atliekamais darbais. Prie pat kolegijos yra girininkijos, medelynas, aižykla. Sudarytos puikios sąlygos viską pamatyti iš arti, susipažinti su technika.

Kita problema yra ta, kad mūsų urėdijoje praktiką atlieka daug studentų, mes gaištame laiką, mūsų miškininkai tikrai daug dėmesio skiria jiems, tačiau urėdijai niekas nekompensuoja už papildomai sugaištą laiką. Apskritai Lietuvoje, mano nuomone, neišspręsta studentų praktikų problema. Mes praktikanto negalime panaudoti kaip papildomos darbo jėgos, nes šiais laikais niekas veltui nieko nedirba. Atliekame daug su tuo susijusių papildomų darbų, todėl norėtųsi, kad už juos būtų ir atlyginama.

Kaip urėdijos veiklą sąlygojo smarkiai sumažėjusios medienos kainos? Ar tai nesutrukdė miškų atkūrimui, kitiems darbams? Ar nauji mokesčiai valstybei neišretins mūsų miškų?

Mūsų kirtimų apimtys nesikeičia jau penkerius metus, esame viena mažiausiai kertančių urėdijų, taigi aišku, kad ir mūsų pajamos mažesnės. Nepaisydami mažesnių pajamų, dirbame pelningai, investuojame į gamybinę bazę.

Tiesa, sumažėjus kainoms, teko labai susiveržti diržus, drastiškai (30–40 procentų) sumažinome atlyginimus. Iki šiol dar nesugrįžtame į ikikrizinį laikotarpį, sumažinome investicijas. Kadangi anksčiau į techniką investuodavome daugiau, nei ji spėdavo nusidėvėti, tad 1–2 metus neinvestavus ar investavus mažiau, didelės žalos ūkiui nebus, o 2011 metais vėl planuojame atnaujinti techniką.

Sunkmečiu nukentėjo kai kurie miško darbai, buvo sumažinta ugdomųjų kirtimų. Generalinė miškų urėdija labai susirūpinusi šia neatliktų darbų spraga, ir dabar, kai sunkiausi metai – jau praeityje, nurodyta visoms urėdijoms šiuos darbus kompensuoti. Per kelerius metus tą atsilikimą turėtume įveikti.

Per 2010 metų rugpjūčio 8 dienos škvalą patyrėme daug nuostolių. Iškirtome dvigubai daugiau medienos, negu kirsdavome normaliais metais. Atskiros girininkijos per keletą pastarųjų mėnesių realizavo medienos tiek, kiek anksčiau realizuodavo per ištisus metus.

Buvo labai didelės darbų apimtys, sudėtingas darbų organizavimas, tad padėti važiavo kitų girininkijų darbuotojai, rangovai su technika iš kitų miškų urėdijų. Reikia labai protingai apskaičiuoti pajamas ir protingai su jomis elgtis, nes norėdami išlyginti miško naudojimą, per ateinančius dvejus metus turėsime sumažinti kirtimų apimtis. Tai reiškia, kad ir pajamos bus mažesnės, todėl svarbu labai racionaliai ūkininkauti.

Dėl padidintų kirtimų normų nereikia per daug nuogąstauti. Esama tikrai daug perbrendusių lapuočių medynų. Kai kuriose urėdijose yra susikaupusių daug perbrendusių drebulynų, kuriuos būtina kirsti. Numatyta gauti papildomų pajamų iš rezervuotų miškų. Tačiau kaip tai pavyks įgyvendinti, dar nežinia, nes yra juridinių nesklandumų.

Artėja miškasodis. Ką pasiūlys Dubravos medelynas? Ar ne per daug, Jūsų nuomone, Lietuvoje yra medelynų?

Sodinamosios medžiagos medelyne visada turime pakankamai. Esame sudarę sutartis ir sodinukais aprūpiname Prienų, Marijampolės miškų urėdijas. Padidės sodmenų poreikis ir mūsų urėdijoje, nes reikės atsodinti škvalo nuniokotus plotus. Taip pat aprūpiname privačių miškų savininkus. Šiek tiek jų parduodame ir švedams, tačiau tikrai nepažeisdami savo regiono interesų.

Lietuvoje šiuo metu yra apie 30 urėdijų medelynų. Prieš penkiolika metų buvo mintis Lietuvoje turėti 3–5 didelius regioninius medelynus. Taigi neišvengiama tam tikrų kraštutinumų. Kuo didesnį atstumą gabenamas sodinukas, tuo daugiau pavojaus, kad jis bus pažeistas.

Tačiau ir kiekvienai urėdijai turėti savo medelyną yra klaidinga praktika. Jeigu urėdijoje nėra tinkamų žemių, nėra tradicijų ir tinkamo žmogaus, tokie medelynai nėra perspektyvūs. Mano nuomone, Lietuvoje užtektų apie dvidešimties optimalaus dydžio, modernių medelynų.

Dubravos urėdija unikali dar ir tuo, kad turi arboretumą – dendrologinę kolekciją, kankorėžių aižyklą. Kam kilo mintis apie šias investicijas?

Iš dalies tai yra tradicijos. Kai pradėjau čia dirbti, visa tai buvo. Seni Dubravos aižyklos agregatai – patys didžiausi Europoje. Viskas buvo įrengta tarybiniais laikais. Vienu metu į kamerą galima supilti penkias tonas kankorėžių. Tai yra unikumas, daugiau tokių nėra.

Kai atėjau dirbti į urėdiją, buvo noras visa tai plėsti, modernizuoti, ir iš dalies parėmus ministerijai, pasistatėme šiuolaikinę aižyklą, kuri Lietuvoje yra vienintelė, šaldytuvą, kuriame saugoma apie 70 procentų Lietuvos spygliuočių sėklų. Ši investicija nebuvo pelninga, tačiau prasminga, kadangi urėdija yra eksperimentinė mokomoji. Sulaukiame svečių, studentų, kuriems galime parodyti šiuolaikinę aižyklą.

Arboretumas – kaip gyvenime pyragas. Čia kaupiami, saugomi ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu vietinės bei introdukuotos dendrofloros augalai. Tai reprezentacinis objektas, jis reikalingas ne tik Dubravos miškininkams, tačiau kol kas jį išlaikome urėdijos lėšomis.

Valtsybės įmonės Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos viena iš specifinių veiklų – selekcinių sodmenų išauginimas. Tinkamai ir kokybiškai išauginti selekciniai sodmenys didžiąja dalimi garantuoja Aplinkos ministro patvirtintos Miško genetinių išteklių išsaugojimo ir selekcijos plėtros programos įgyvendinimo sėkmę.

Mums kilo beveik ereziška mintis, kad galbūt galėtume pasistatyti ,,invitro“ laboratoriją, kurioje selekcinius sodmenis trumpos apyvartos želdiniams įveisti daugintume pramoniniu būdu. Šiuo metu Lietuvos gyventojai, norėdami įsiveisti šiuos želdinius, sodmenis, perka Latvijoje.

Mūsų nuomone, kelių milijonų investicija būtų labai prasminga.Visai Lietuvai tai labai pasitarnautų biokuro idėjai, nes per 20 metų būtų galima sulaukti nemažo derliaus biokurui. Ruošiamės šia mintį pateikti ministerijai ir, jei ministerija pritartų, Dubravos urėdija kartu su Miškų institutu paruoštų verslo planą ir projektą. Manome, kad mūsų urėdija turi visas galimybes šiam projektui įvykdyti.

Įgyvendinant šį projektą reikėtų rekonstruoti selekcinių sodmenų išauginimo padalinyje esantį pastatą, įrengti didelę laboratoriją. Šalia yra šiltnamiai, medelynas, laistymo sistema, visos komunikacijos.

Lietuvoje esama daugiau kaip 500 tūkst. ha dirvonuojančių žemių, kuriose galima veisti mišką arba šiuos želdinius. Žinoma, reikia perprasti technologijas, kad pavyktų iki galo užauginti derlių. Svarbu, kad būtų ir vartotojų. Tačiau tai turėtų būti jau visos žinybos investicija.

Ar bendradarbiaujate su kitų šalių miškininkais?

Taip, Generalinė urėdija rodo gerą pavyzdį – bendradarbiauja su kitomis šalimis. Tai labai puiku. Mes patys, kai statėme šaldytuvą, aižyklą, labai daug važinėjome ir pasimokėme iš lenkų, šioje srityje jie buvo toli atitrūkę nuo kitų. Taip pat patirties sėmėmės iš latvių, suomių, švedų. Bet kokios investicijos atveju stengiamės, kad tai būtų šuolis į priekį pažangos prasme.

Ar galite prognozuoti, kokie šie metai bus Lietuvos miškininkams?

Urėdijos, kurias palietė škvalas, dar kelerius metus tvarkys nuniokotus plotus. Jų laukia labai rimtas darbas. Kitos urėdijos atkurs savo pajėgumus investuodamos, vėl vyks normalus darbas. Daugiau dėmesio bus skiriama toms sritims, kuriose buvome priversti sumažinti darbų apimtis. Tikėkimės, kad aprims ir mūsų oponentai.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 04 04
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai