Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. balandžio 8 d.

Miškai. Nuomonė. Ar reikalingi Lietuvai valstybiniai miškai?

Atmeskime visuomenei peršamą brutalų požiūrį, esą, miškininkų darbas – tai mišką išauginti, nukirsti ir parduoti, ir pagalvokime, kas sukuria miško rekreacinę ir egzistencinę vertę?

www.GRYNAS.lt
Šarūnas Laužadis
rašytojas, publicistas

Miškas - tai ne vien pajamos už parduotą produkciją

Nepamirškime, kad daugeliui žmonių vien galimybė pabūti medžių apsuptyje suteikia tiek teigiamų emocijų, tokį sveikatos antplūdį, kuris neprilygsta jokiems pinigams. Tiesa, kai kurie mokslininkai mėgino tai įvertinti pinigais.
Pavyzdžiui, Merilendo universiteto (JAV) mokslininkai, norėdami įvertinti rekreacinę miško vertę, vykdė gamtoje besilankančių žmonių apklausą apie lankymosi miške tikslus ir jame patiriamas emocijas, lankymosi trukmę, dažnumą ir materialines sąnaudas, susijusias su išvyka. Ir ką gi? Paaiškėjo, kad maloniems pojūčiams, kuriuos patiria vienos dienos poilsio miške metu, žmonės skiria 240 Lt vidutiniškai vienam žmogui.
Tuomet ši mokslininkų grupė ištyrė dar vieną svarbų faktorių – egzistencinę miško vertę. Paaiškėjo labai įdomus dalykas - net tie žmonės, kurie niekada nevyksta į mišką, yra patenkinti, kad jie turi galimybę bet kada jame apsilankyti ir yra pasiruošę už šią galimybę mokėti pinigus. Apklausos rezultatai parodė, kad, kaip kompensacija už miško išsaugojimą, galėtų siekti vidutiniškai daugiau nei 900 Lt žmogui į metus! Ši suma daug kartų viršija pelną, gaunamą iškirtus atitinkamo ploto mišką, didesnė ir už rekreacinę miško vertę.
Ne mažiau miško vertę jaučia ir išsivysčiusių Vakarų Europos šalių gyventojai. Pavyzdžiui, Vokietijoje miškas, kaip ir Lietuvoje, laikomas vieninga nedaloma sistema, todėl miškininkai valstybiniuose miškuose vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą – veiklą, apimančią miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, miškų išteklių naudojimą, prekybą mediena bei miško ištekliais. Niekas nenuginčys, kad Vokietijos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje, tačiau akivaizdu, kad ne pajamos iš valstybinių miškų užtikrina šios šalies klestėjimą.
Greičiau atvirkščiai – klestinčios ekonomikos sąskaita šioje šalyje skiriamos dotacijos iš biudžeto valstybinių ir privačių miškų priežiūrai, nes ir šalies visuomenė, ir politikai gerai suvokia gamtosauginę ir socialinę miškų vertę, ir neteikia pirmumo iš miško gaunamai ekonominei naudai.
Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurių vykdymui už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriamos dotacijos iš biudžeto.
Gaudami pakankamo dydžio subsidijas, Vokietijos miškininkai vykdo visų miškų kontrolę, miško savininkų švietimą, teikia paslaugas ir konsultacijas privačių miškų savininkus, vykdo moksleivių aplinkosauginį švietimą, prižiūri miškų kelius, stebi ir nustato gaisrų židinius, plėtoja turizmą ir pan. Bet reikia pažymėti, kad miškininkams kartu nurodomas ir darbo vietų skaičius, kurį jie turi išlaikyti. Taip kartu sprendžiamos ir užimtumo problemos, ir išlaikomi gyventojai kaimo vietovėse...
Miško vertę puikiai suvokia ir Jungtinės Karalystės visuomenė. Iškilus sunkumams, šioje šalyje buvo parengtas panašus į Lietuvos biudžeto skylių kamšymo planas, o tarp įvairių priemonių numatytas ir miškų privatizavimas. Tam pritarusi vyriausybė tikėjosi surinkti per 250 mln. svarų (apie milijardą litų). Tačiau britų visuomenė pasirodė esanti pilietiška, o žiniasklaida itin audringai reagavo ir plačiai informavo visuomenę apie miškų išsaugojimo kampaniją. Su prašymais stabdyti šią iniciatyvą į konkrečius Parlamento narius kreipėsi garsenybės ir žvaigždės...
Pagaliau premjeras D.Cameronas buvo priverstas atšaukti jo paties pristatytą miškų privatizacijos idėją, o miškus privatizuoti pasiūliusi aplinkos ministrė C.Spelman viešai atsiprašė. Taip, tai buvo kažkas panašaus į Sąjūdžio laikus Lietuvoje...

Ar Lietuva jau „trečiojo pasaulio“ šalis?

Gaila, bet Lietuvoje neretai viena ar kita idėja taip suabsoliutinama, lyg tai būtų vienintelis ir neišvengiamas kelias. Taip atsitiko ir su miškais: užsienio analitikai išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, pateikė savas išvadas ir, kaip vieną iš galimų kelių, pateikė Latvijos kelią.
Ūkio ministerija paskubėjo jais patikėti ir rekomendavo mūsų miškininkams imti pavyzdį iš latvių, net neįsigilinusi kas iš tikro pas juos įvyko? Pasirodo, Latvijos vyriausybė atsisakė ilgus metus šalyje vyravusios kompleksinės miškų priežiūros sistemos ir atskyrė miško ruošą nuo priežiūros. Ir kas iš to išėjo? Ogi vieni rangovai mišką pirko, kiti kirto, tik naujų miškų sodinti niekas neskubėjo... Panašiai buvo pasielgta ir Estijoje, o netrukus ir Lietuvoje buvo iškelta mintis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę ir eiti privatizavimo keliu...
Pasidomėję svetur, pamatysime, kad tai ne pats pažangiausias kelias, nes visų išsivysčiusių šalių miškus globoja valstybė. Tik atsilikusios, daugiausia Lotynų Amerikos ir Afrikos arba taip vadinamos „trečiojo pasaulio“, šalys bejėgiškai bando kamšyti biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos miškus ir kitus savo gamtinius turtus.
Tačiau, pastebėkime, kad net ir toje pačioje Afrikoje yra valstybių, kurios nors ir kęsdamos nepriteklių ir skurdą, nepasuko beatodairiško gamtos išteklių naudojimo keliu. Pavyzdžiui, Kenijos vyriausybė net pasiuntė kariuomenę saugoti nacionalinių parkų, tokiu būdu išsaugodama savo unikalią gamtą, gyvūnus ir pritraukdama į šalį gausius turistų būrius iš viso pasaulio. O juk ir ši šalis galėjo pasukti Somalio keliu, kuriame buvo sunaikinta ne tik gamta, bet praktiškai ir valstybė...
Taigi, lyginant Lietuvą su kitomis šalimis, nerimą kelia jau net aukščiausiuose Lietuvos valdžios sluoksniuose sklindančios nuomonės, esą, valstybės biudžetą reikia gelbėti miškų sąskaita, tai yra, juos privatizuojant.
Šis faktas rodo, jog ir mes jau ritamės į atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių gretas. Jei taip bus ir toliau, galime ir mes vieną rytą atsibusti kiek akys užmato „kalnus kelmuotus“ tematydami, ir pasijusti kaip ta godi senė prie suskilusios geldos – nei miškų, nei pinigų, nei ateities... Bet kartu dar turime vilties, kad taip ir neatsitiks.
Tiesa, jokių specialių visuomenės tyrimų pas mus nebuvo atlikta, tačiau ir be jų pastebėta kaip jautriai, o kai kada net liguistai ir neteisingai mūsų visuomenė reaguoja į bet kokius miško kirtimus.
Įdomu ir tai, kad daugelis Lietuvos privačių miškų savininkų savo valdose nevykdo beveik jokios veiklos. Greičiausiai jie tiesiog intuityviai džiaugiasi egzistencine miško verte, suteikdamas jam sakralinę prasmę. Dar daugiau. Dažnas pilietis net nenori girdėti, kad miškuose esantys medžiai, kaip ir žemdirbio pasėti javai, atėjus laikui turi būti nupjauti. Jiems miškas – tai vieta, kur gali laisvai grybauti ir uogauti, žvejoti ar tiesiog poilsiauti...
Gaila, bet Lietuvoje dar tebeegzistuoja ir kitas požiūris į miškus. Tai - įvairaus plauko verteivų, kuriems šalies miškai tebėra patrauklus masalas, požiūris. Tad nieko stebėtino, kad mūsų miškai jau praėjo nemažai įvairių privatizavimo stadijų ir, neabejotinai, bus naujų bandymų pasigviešti visų mūsų bendrą turtą. Tik formos kitos. Vietoje „privatizavimo“, sakysim, gali būti naudojami „valdymo tobulinimo“, „valdymo gerinimo“, „valdymo optimizavimo“ ar kokie nors kiti terminai ir panašiai - mes gi unikalūs. Tai patvirtina ir paskutiniu metu padažnėjusios diskusijos apie Lietuvos valstybinius miškus, kuriose daugiausia akcentuojama ekonominė miško nauda, t.y., kalbama tik apie kuo didesnes miškininkų įmokas į valstybės biudžetą.
Matyt, neatsitiktinai mūsų šalyje nutylima, kad gamtosauga, kuri apima ir miškus, turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis – kaip tai numatyta Europos Sąjungos politikos gairėse. Niekas nekalba apie tai, kur tuomet plauks iš miškų gaunamas pelnas. Niekas nekalba apie tai, kas tuomet rūpinsis vietos infrastruktūra, kas spręs socialines problemas, remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus ir pan.
Tačiau reikia tikėtis, kad Lietuvos visuomenės ir politikų mentalitetas yra šiek tiek aukštesnis už „trečiojo pasaulio“ šalių vadovų ir visuomenės, ir mūsų šalies miškai nebus nuniokoti vardan keistai suvokiamos ekonominės politikos. Dar daugiau. Šiandien galime pasidžiaugti, kad pasodinama nemažai pavienių ąžuolų: parkuose ir skveruose, pakelėse ir prie mokyklų, sužaliuoja ištįsos giraitės. Ypač simboliška, kai į šį darbą įtraukiami vaikai.

Tiesa, dabar jie gal dar ne visai suvokia šio darbo prasmę, bet prabėgus keliems dešimtmečiams, jie savaime pajus tos vietos trauką, pajus meilę tai žemei, kur ošia jų pasodinti medžiai, o tuomet pajus dėkingumą ir miškininkams, padėjusiems tuos medžius pasodinti...
Taigi, dabar dar kartą paklauskime savęs, paklauskime ir vienas kito - ar reikalingi Lietuvai valstybiniai miškai?

 

 

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 04 08
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai