Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. birželio 16 d.

Želdinių priežiūra ir apsauga
Specialisto patarimai

Žurnalas “Miškai”
Zita Bitvinskaitė

Praėjusiame žurnalo numeryje apžvelgėme bendruosius veisiamo miško priežiūros principus, dabar aptarsime atskirų medžių rūšių auginimo ypatumus, atsodinimą, apsaugą nuo žvėrių ir gaisrų.

Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Želdinių priežiūros ypatumai
Ąžuolai. Tai medžių rūšis, kuri nemėgsta viršūninio pavėsio, todėl svarbu apie ąžuoliukus supurenti žemę ir pašalinti juos stelbiančias piktžoles. Pirmaisiais metais miško želdinių priežiūrą būtina atlikti ne mažiau kaip du kartus, antrais – 1–2 kartus. Jei želdiniai įveisti stambiais sodmenimis, želdinių priežiūra gali būti reikalinga tik pirmaisiais metais. Ąžuoliukams augant būtina pašalinti ne tik žolę, bet ir juos stelbiančius minkštuosius lapuočius.
Eglės. Jaunų eglaičių šaknys formuojasi paviršiniame dirvos sluoksnyje iki 10 cm gylyje, todėl apie pasodintus medelius dirvą purenti nenaudinga, nes galima atidengti ir pažeisti šaknis, nukasti nuo jų derlingą dirvožemio sluoksnį, dėl to eglaitės gali nudžiūti, išmirkti, jas gali iškiloti šaltis. Tinkamiausia priežiūra – apie medelius išravėti žolę, o jei dirva užmirkusi, žolę reikia ne rauti, bet apipjauti. Ypač svarbu tai padaryti prieš žiemą, o pavasarį pataisyti iškilnotas ir sniego prispaustas eglutes.
Beržai. Ši rūšis yra šviesamėgė ir nepakenčia užtamsinimo, todėl pirmaisiais augimo metais ypač svarbu pašalinti šalia augančią žolę. Net jei žolės nestelbia beržų, jos turi būti šalinamos, nes sausuoju metų periodu gali išdžiovinti dirvožemį ir pabloginti beržų prigijimą. Berželiams taip pat nemažai žalos padaro pelės, apgrauždamos jų liemenėlį, todėl prieš žiemą apie juos būtina pašalinti ar apmindyti žolę.
Juodalksniai. Siekiant apsaugoti juodalksnius nuo stelbimo, pirmaisiais metais – du kartus, antraisiais – vieną kartą apie medelius apipjaunama žolė. Jei medeliai nepraauga žolės, ji apipjaunama ir trečiaisiais metais. Rauti žolių nepatariama, nes medelius gali iškilnoti šaltis. Taip pat būtina pašalinti juodalksnius stelbiančius krūmus.
Klevai ir liepos. Tai ūksminės medžių rūšys, jautrios dirvožemio velėnėjimui, todėl jų želdiniuose būtina ravėti žoles ir purenti dirvą. Liepų miško žvėrys nežaloja, jos palyginti atsparios įvairiems kenkėjams, tačiau klevai dažnai nukenčia nuo kiškių, kurie nukramto viršūnėles ir apgraužia žievę.
Maumedžiai. Šios rūšiesželdiniuose turi būti purenama dirva, naikinamos piktžolės ir stelbiantys medeliai bei krūmai. Suvelėnėjusi dirva pirmaisiais metais gali būti purenama 2–3 kartus, antraisiais ir trečiaisiais metais žolę geriau apipjauti. Purenant negalima pažeisti šaknų, nes maumedis labai jautrus tokiems pažeidimams. Purenti galima tik iki rugsėjo mėn., nes vėliau supurenus dirvą maumedukus gali iškilnoti šaltis. Maumedžius dažnai puola ligos ir kenkėjai, todėl, pastebėjus pageltusius spyglius, išsiskiriančius sakus ar džiūstančius ūglius, būtina kreiptis į miško apsaugos specialistus.
Pušys. Mažai apžėlusiose smėlingose dirvose pušų želdinius nebūtina ravėti ar dirvą purenti. Žolių paplitimas pušies želdiniuose labai priklauso nuo dirvos paruošimo: sodinamos į neruoštą dirvą, pušaitės blogai prigyja ir auga, jas stelbia žolės. Šlapiose ar nusausintose dirvose apie medelius žolė tik apipjaunama, kad šaltis neiškilnotų medelių. Jei želdiniuose susidaro kieta dirvos pluta, patartina antrais ir trečiais metais vieną kartą per metus negiliai (iki 5 cm) išpurenti dirvą ir suardyti plutą apie medelius 20–25 cm spinduliu.
Uosiai. Jųželdiniuose suvelėnėjusią, išdžiūvusią, pablogėjusios aeracijos dirvą reikia purenti du kartus per vasarą – birželį ir rugpjūtį. Drėgnose ar šlapiose augavietėse dirva purenama tik birželį, nes medelius gali iškilnoti šaltis, purenant negalima apnuoginti šaknų ir nukapstyti derlingojo dirvožemio sluoksnio. Uosį taip pat būtina saugoti nuo kitų medelių stelbimo ir užtemdymo.

Žoles – herbicidais
Ekonomiškiausias ir efektyviausias želdinių priežiūros būdas, sodinant mišką buvusioje žemės ūkio paskirties žemėje, – žolių naikinimas herbicidais. Juos panaudojus priežiūros galima nevykdyti 1–2 metus. Lapuočių želdiniuose herbicidų naudoti nepatariama, jų želdinius geriau veisti stambiais ne mažesniais kaip 1 m aukščio sodmenimis. Herbicidų netikslinga naudoti ir pušų želdiniuose dėl mažo žolių kiekio. Eglių želdiniuose jie naudojami rugpjūčio mėnesį, nustojus augti eglaitėms. Naudojami herbicidai ir jų normos nurodyti Registruotų augalų apsaugos produktų, naudojamų miškų ūkyje, sąraše, kurį galima rasti Valstybinės augalininkystės tarnybos interneto tinklalapyje www.vat.lt. Herbicidus galima panaudoti visame sklype, juostomis pagal sodinimo eiles ir apie pasodintus medelius stengiantis, kad jų nepatektų ant medelių. LAMMC filialo Lietuvos miškų instituto duomenimis, prieš sodinant vagose ir ištisai suartoje raundapu nupurkštoje dirvoje pasodintų berželių ir ąžuolų pelės visai nepažeidė, o ištisai suartoje ir raundapu apdorotoje dirvoje buvo rasta tik 10 % pažeistų medelių.

Atsodinimas
Kitas svarbus želdinių ir žėlinių priežiūros darbas – dėl sausrų, šalnų ir kenkėjų, nepalankių ekologinių sąlygų susidariusių aikščių ir pavienių projektuotų žuvusių medelių ar augančių, tačiau negyvybingų (nekokybiškų) medelių atsodinimas. Gali būti atsodinama pirmųjų metų rudenį, atlikus apskaitą, tačiau palankiausias atsodinimo laikas – kitų metų pavasaris, nes pavasarį pasodinti medeliai geriau prigyja ir auga. Atsodinama, kai želdiniuose ir žėliniuose lieka mažiau kaip 85 % normatyvinio medelių tankio. Taip pat atsodinama, kai yra daugiau kaip 85 % normatyvinio tankio, tačiau medeliai auga netolygiai: vienoje ar keliose sklypo vietose ištisai žuvo. Atsodinama ne jaunesniais kaip augantys medeliai, gerai išsivysčiusiais sodmenimis. Jie sodinami ypač kruopščiai, nes seniau pasodinti medeliai pranašesni už atsodintuosius ūgiu ir gyvybingumu. Atsodinant žėlinius aikštėse yra susidariusios blogesnės ekologinės sąlygos nei žėliniuose, todėl pasodintiems medeliams gali kenkti sausros, šalnos, graužikai ir žvėrys. Be to, žėlinių nepatariama atsodinti greitai augančiomis medžių rūšimis: pasodintų ir savaime želiančių medžių augimo sparta turi būti vienoda, kad nenustelbtų žėlinių (pušų žėlinius patartina atsodinti eglėmis, eglių – bukais, kietųjų lapuočių – liepomis, skroblais ir pan.).

Apsauga nuo žvėrių
Per vasarą būtina pasirūpinti ir medelių apsaugos priemonėmis nuo žvėrių, nes jie gali pažeisti bet kokio tankio želdinius ar žėlinius. Padarytos žalos dydis priklauso nuo želdinių ar žėlinių tankio ir žvėrių gausumo. Vienais atvejais žvėrys gali daugiau pažeisti retesnius, kitais – tankesnius želdinius ar žėlinius. Tai priklauso nuo maitinimosi sezono ir pašarų (ūgliai ar žievė). Jeigu žvėrys žiemą minta ūgliais, dažniausiai mažiau pažeidžiami tankesni želdiniai, nors gali būti ir priešingai. Jeigu minta žieve, paprastai atsparesni yra retesni želdiniai, nes žievė greičiau tampa šiurkšti ir dėl šios priežasties mažiau tinkama pašarui.
Pastaruoju metu siekiant „taupyti“ dosniai dalijamą paramą už įveistus ąžuolo želdinius laukuose tenka matyti neįtikėtino išradingumo pavyzdžių: ant medelių užmaunamas daržovių fasavimo tinklas, individualios apsaugos priemonės padalijamos į kelias dalis ir pan. Dažnai išsisukinėjant nuo sankcijų teiraujamasi, kokiame teisės akte nustatyti medelių apsaugos reikalavimai. Atsakymas paprastas – medelių apsaugos priemonės privalo užtikrinti jų išlikimą ir nė viename teisės akte neįmanoma jų aprašyti, juo labiau kad kasmet atsiranda vis naujų. Patikimiausia priemonė – specialia tvora aptverti visą želdinių plotą ir ją prižiūrėti.

Priešgaisrinė apsauga
Lietuvos miškai, užimantys trečdalį šalies teritorijos, pasižymi dideliu gamtiniu degumu: 40 % visų miškų yra didelio, 23 % – vidutinio ir 37 % – mažo gamtinio degamumo. Pavojingiausi gaisrų atžvilgiu Druskininkų–Varėnos, Labanoro–Pabradės, Kazlų Rūdos, Viešvilės–Smalininkų, Lavoriškių–Nemenčinės, Gaižiūnų–Rumšiškių, Kapčiamiesčio, Ažvinčių–Minčios, Rūdiškių, Žaliosios, Šimonių ir Kuršių nerijos miškų masyvai.
Nors šalies miškuose nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos sukurta ir puikiai funkcionuoja bendra valstybinė priešgaisrinių priemonių sistema, kurią įgyvendina Generalinė miškų urėdija ir VĮ miškų urėdijos, kasmet šiam tikslui skirdamos apie 5 mln. Lt, tačiau šalyje dėl neatsakingo piliečių elgesio su ugnimi, ypač dėl žolės deginimo, taip pat – privačiuose miškuose dažnai netaikomų priešgaisrinės apsaugos priemonių kasmet kyla vidutiniškai 300–400 gaisrų. Todėl šių metų gegužės mėnesį LR Seimas priėmė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas, kuriomis sugriežtinta administracinė atsakomybė už miškų priešgaisrinės apsaugos reikalavimų pažeidimus. Bet koks neatsargus elgesys su ugnimi, sukėlęs miško gaisrą ar padėjęs jam išplisti, užtrauks baudą piliečiams nuo 2 iki 4 tūkst. Lt, pareigūnams – nuo 4 iki 8 tūkst. Lt. Padidintos baudos ir už priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimus, kurie užtrauks įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 50 iki 200 Lt ir baudą pareigūnams – nuo 300 iki 600 Lt.
Miškų priešgaisrinę apsaugą ir elgesį miškuose gaisrams pavojingu laikotarpiu reglamentuoja Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklės (Žin., 1995, Nr. 32-751) ir Lankymosi miškuose taisyklės (Žin., 1996, Nr. 120-2833). Pagal šių teisės aktų reikalavimus gaisrams kilti palankiu laikotarpiu miške draudžiama kurti laužus, deginti šiukšles, mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 m nuo jo ribos, deginti žolę ir šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio naudmenose, miškuose šaudyti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais, važinėti transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti uždrausta, pilti degalus miške į mašinų bakus, naudotis transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais, kai netvarkinga jų kuro tiekimo sistema, duslintuvai ir pan.
Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu laužus galima kurti tik specialiai įrengtose poilsiaviečių laužavietėse, pažymėtose atitinkamu ženklu. Kitose vietose kurti laužus, stovyklauti, rengti renginius galima tik gavus miško valdytojo ar savininko rašytinį sutikimą. Laužavietės įrengiamos aikštelėse ne arčiau kaip 5 m nuo medžių kamienų ir turi būti apsuptos 0,5 m pločio mineralizuota juosta. Baigus kūrenti laužą, jį reikia kruopščiai užpilti žemėmis ar vandeniu, kol jis nustos rusenti. Miške draudžiama palikti šiukšles, tepaluotus skudurus, buitines ir statybines atliekas. Dirbant miškuose, kai prireikia naudotis atvira ugnimi, darbus privaloma suderinti su miško valdytoju ar savininku, atviros ugnies naudojimo vietose ir 2–3 m spinduliu nuo jų iki mineralinio sluoksnio pašalinti augalinę dangą ir degiąsias medžiagas – pakritas, paklotę ir pan., o darbų vietas aprūpinti gesinimo priemonėmis: gesintuvais, kastuvais, kirviais, pjūklais.
Apsaugai nuo gaisrų I–III degumo klasių (degumo klasės aprašytos Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklėse) miškuose ir apie naujai įveistus miško želdinius įrengiamos 2–4 m pločio mineralizuotos juostos, kuriose degiosios medžiagos pašalinamos iki mineralinio dirvožemio sluoksnio. Šias juostas gali atstoti keliai be degiųjų medžiagų. Priešgaisrinės juostos įrengiamos prie geležinkelių, kvartalinių linijų, miško kvartalų viduje prie miško kelių ir mineralizuotų juostų ir kitų galimų gaisro kilimo vietų. Šiam tikslui iškirtus spygliuočių medynus, gali būti sodinamos 10–50 m lapuočių juostos arba spygliuočių medynuose formuojamos spygliuočių juostos, kuriose miškas išvalomas ir iškertamas trakas, pomiškis, o spygliuočių šakos nugenimos iki 1,5 m aukščio.
Miško savininkai privalo savo lėšomis įrengti, atnaujinti ir prižiūrėti mineralizuotas ir priešgaisrines juostas, laužavietes, poilsio aikšteles, valyti mišką ir kt., taip pat kontroliuoti, kaip priešgaisrinės miško apsaugos reikalavimų laikosi miško naudotojai ir lankytojai, o pastebėję gaisrą, nedelsiant apie jį informuoti priešgaisrinės apsaugos tarnybas ir padėti jį gesinti.
Miško savininkams už priešgaisrinių miško apsaugos priemonių taikymą ir gaisrų pažeistų miškų atkūrimą teikiama finansinė parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų priemonę ,,Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 06 16
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai