Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 3 d.

Dirbti nesiblaškant, nepasiduoti provokacijoms ir eiti į priekį

Į „Mūsų girių“ klausimus atsako generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas

Užtikrinant stabilų valstybinių miškų sistemos darbą

LR ūkio ministerija parengė šių metų pirmojo ketvirčio Lietuvos valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitą, kurioje nemaža dalis skiriama ir miškų ūkio reikalams. Ataskaitoje teigiama, kad pasibaigus pirmiesiems trims 2011 m. mėnesiams dauguma valstybės valdomų įmonių galėjo pasidžiaugti geresniais rezultatais, palyginti su 2010 m. pirmojo ketvirčio rodikliais. Malonu buvo perskaityti teiginį, kad „valstybiniuose miškuose atkūrimo ir įveisimo darbai nuolat viršijo kertamus plotus. Šios tendencijos rodo galimybes plėsti medienos produkcijos apimtis nemažinant esamo medienos kiekio Lietuvos miškuose“.

Tokių teiginių, liudijančių, kad valstybinių miškų reikalai tvarkomi pakankamai gerai, gausu visame dokumente. Kaip galėtumėte plačiau pakomentuoti šią ataskaitą ir kokius esminius jos teiginius reikėtų dar labiau pabrėžti?

Ataskaita atspindi valstybinių miškų sistemos darbus, bet ji nėra visai objektyvi. Štai joje pateikiama, kad kitų sričių valstybės įmonės sugebėjo sumažinti nuostolius ir tai parodoma kaip pasiekimas. Miškų urėdijos visos dirba pelningai, moka nustatytus mokesčius į valstybės biudžetą. Bet ataskaitoje neatsispindėjo, kad miškų urėdijoms buvo padidinti mokesčiai. Jeigu prie minimos ataskaitos pridėsime toliau vardijamus duomenis, miškininkų darbai joje įgaus realesnį atspindį.

Per pastaruosius 3 metus valstybinių miškų sektoriaus mokamų į valstybės biudžetą veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc., kai kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūsmokesčiai nepadidėjo. Nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto ir pasiekė 30 proc. šių išteklių (atnaujinamų) vertės ir yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą. Be to, miško išteklių atnaujinimui kasmet panaudojama 90-95 mln. litų, t.y. 55 proc. šių išteklių vertės – iš viso 85 proc. vertės.

Už kitus gamtos išteklius (smėlį, žvyrą, molį, durpes, naftą, vandenį ir t.t.) mokesčių tarifas nesikeičia dešimtmečius ir siekia tik 5 proc. išteklių vertės.

Pažymėtina, kad Valstybinių miškų sektorius dirba geriausiai tarp visų valstybės turtą naudojančių sektorių ir geriausiai Europoje tarp miškų sektorių.

Ta pačia proga – apie iš dalies nepadarytus darbus, kurie artimiausioje ateityje privalomai bus padaryti. Miškų urėdijoseper krizę šiek tiek sumažėjo atliktų ugdomųjų kirtimų, retinimų apimtys. Nekoordinuojant GMU šių darbų, jų apimtys atskirose urėdijose skiriasi iki 2-3 kartus. Vadinasi, šiuos ir kitus darbus jau artimiausioje ateity teks aiškiau koordinuoti. Visi miškininkystės darbai valstybiniuose miškuose be jokių išlygų turi būti atlikti.

Pradėjus apie mokesčius, pratęskime temą. Nepaisant to, kad pernai mokesčiai nuo pajamų, gautų už parduotą nenukirstą mišką ir žaliavinę medieną, miškų urėdijoms buvo padidinti iki 15 proc., šią liepą Vyriausybei pateikti įstatymo pakeitimo projektai, kuriuos priėmus valstybės įmonių mokėjimai į valstybės biudžetą dar padidėtų. O juk vertinant valstybinių miškų sektoriaus grąžą į valstybės biudžetą, kaip interviu mūsų žurnalui („Tarptautiniais miškų metais – naujų darbų gairės“ (2011 Nr. 1) sakė Miškų departamento direktorius dr. Valdas Vaičiūnas, valstybinis miškų ūkis Lietuvoje ir Estijoje moka pačius didžiausius mokesčius nuo pajamų visoje Europos sąjungoje“.

Antra vertus, spaudoje teko skaityti, kad ... visiškai neracionalu ir net nusikalstama išleisti net 90 proc. nenukirsto miško vertės, „Gal miško darbams užtektų panaudoti 70 proc., o kitus, kaip ir priklausytų, pervesti į biudžetą?“ – retoriškai svarsto miškininkai. Su šia pastaba sutinka ir buvęs miškų ūkio ministras prof. Albertas Vasiliauskas“. Kiti svarstymai„ į miškus ir miškų ūkį žiūrėti daugiau piliečio nei valstybės išlaikytinio akimis“.

Ir vėl išvada, kad mokesčiai į valstybės biudžetą turi būti didesni. Ką tokiu atveju turi daryti valdžia, kai patys buvę miškų žinybos vadovai ne kartą ir ne du viešai kalba apie didintinus mokesčius, lankosi LR Seime, Vyriausybėje, pas ministrus? Mano klausimas – grynai retorinis. Aišku, kad anksčiau ar vėliau jie išgirstami, o mokesčiai didinami...

Buvęs viceministras teigia, kad medienos kainoms pakilus ir gavus papildomų pajamų, esant sunkiai padėčiai valstybėje, miškų sistema turėtų „padėti“ Lietuvai ir mokėti dar didesnius mokesčius.

Keista, kad toks supratingumas atsirado tik dabar, o ne, tarkime, tada, kai 1995 m.dirbtinai konfliktuojant su Aplinkso ministerija, nesugebėta laiku koordinuoti vėjavartų sutvarkymo, papildomai buvo iškirsta 1,3 mln. kietmetrių medienos ir (atmetus išlaidas medienos ruošai ir miškų tvarkymui) gauta papildomų pajamų net 127,2 mln. litų (1 litro kuro kaina tuomet buvo 4 kartus mažesnė). Tada toks supratingumas ir solidarumas kažkodėl nepasireiškė, nors šalyje padėtis buvo ne tik ne lengvesnė nei dabar, bet dar sunkesnė. Kur tuomet buvo žinybos vadovų meilė Lietuvai ?

Dabar gi gauti pinigai nebuvo „pravalgyti“ – jie tikslingai panaudoti taip pat nuo 1994 m. nepadarytiems darbams: naujų miškų įveisimui, valstybinių miškų teisinei registracijai, miškotvarkai, medelynų modernizavimui,atlikti kiti svarbūs visai šaliai darbai.
Beje, dėl miškų registracijos pažymėtina, kad Žemės įstatymo nuostata dėl valstybinių miškų privalomos registracijos buvo priimta 1994 m. ir jeigu tuo metu ji būtų buvus vykdoma (nes kaip minėjau, papildomų pinigų buvo daug), dabar neturėtume tokių praradimų, kaip, tarkime, Vilniaus miškų urėdijoje prarastų per 200 ha (400 sklypų) priemiestinių ir miesto miškų.
Be to, buvo parceliuojami miškai ir už miesto žemę.

Čia leisiu sau pasvarstyti, jog matyti kad ir nedidelius kitų trūkumus visada lengviau, nei įvertinti savo nepadarytus darbus, net ir tuos, kurie turėjo gana svarių neigiamų pasekmių.

Nors rezervų geresniam darbui, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, visada esama, akivaizdžiai hiperbolizuojamos Valstybės kontrolės paskelbtos neva neigiamos išvados apie valstybinių miškų sistemos veiklą, nors iš tiesų tai tėra nedideli trūkumai. Kam naudinga tokia klaidinanti informacija ir ko ja siekiama?

Šias išvadas, kaip atskleidžiančias neva didelius darbų trūkumus valstybiniuose miškuose, eskaluoja tik buvę miškų žinybos vadovai. Iš tikrųjų tose išvadose tėra nereikšmingi neigiami pastebėjimai ir menki darbų trūkumai. Nieko iš esmės rimto, įrodančio, kad valstybinių miškininkų veikloje yra didelių trūkumų, išvadose tikrai nėra. Tik reikėtų paaiškinti du pagrindinius priekaištus.

Pirmas – sukuriama per maža pridėtinė vertė. Šis priekaištas iš piršto laužtas. Pateikiami duomenys iš kažkada daryto „ mokslinio“ darbo, lyginami nelygintini rodikliai. Šie rodikliai, pateikiami išvadose, neturi nieko bendro su tiesa. Mūsų miškuose sukuriama pridėtinė vertė yra viena iš didžiausių Europoje.

Antras priekaištas – kad nebuvo priskaičiuotos baudos medienos įmonėms, kurios, nors ir sudariusios sutartis su urėdijomis, krizės laikotarpiu nepirko medienos.

Miškų urėdijos konkrečiais atvejais, manau, tai darė, atsižvelgdamos į sunkią tų įmonių padėtį, siekdamos ir ateičiai išsaugoti prekybos partnerius.

Teisintis dėl šių išvadų tikrai nėra reikalo. Galiu pasakyti trumpai, kad jų eskalavimas tėra miškų sistemoje dorai dirbančių žmonių, miškų urėdų, girininkų, kitų darbuotojų, kantriai išgyvenusių krizę, sėkmingai įveikusių pernykščio škvalo padarinius, vykdančių visas kitas valstybės deleguotas funkcijas, pastangų juodinimas.

Atremiant būtą – nebūtą

Prof. Alberto Vasiliausko straipsnyje „Dar apie medienos dramblius ir valdžios duetus“, paskelbtą „Ūkininko patarėjuje“, (analogišką straipsnį gavo ir mūsų redakcija; jį spausdiname 35 puslapyje), kuriame tarp kitų Jums metamų kaltinimų labiausiai nustebino tai, kad net du kartus (2001 ir 2007 m.) buvote „užsimojęs“ steigti vieną ar kelias stambias įmones vietoj 42 miškų urėdijų.

Kiek atsimenu, valstybinių miškų sistemos reorganizavimo pirmoji kregždė (vertinimo darbas), pažymėjo, kad esant 42 miškų urėdijoms, darbas nėra efektyvus. Kitas užsakytas mokslinis-kūrybinis darbas, kurio išvados buvo paskelbtos 2007 m. 5-ame mūsų žurnalo numeryje. Išvadose, be kita ko, siūlomi tokie miškų urėdijų sujungimai: Druskininkų – su Veisiejų arba Dzūkijos NP, Utenos – su Anykščių, Zarasų ir Nemenčinės, Tytuvėnų – su Raseinių ir Kuršėnų, Kupiškio – su Rokiškio ir t.t.

Ar buvote pakviestas dalyvauti rengiant šiuos darbus ir kiek esate prie jų prisidėjęs?

Dalyvauti rengiant šiuos darbus nei aš, nei kas kitas iš Generalinės miškų urėdijos specialistų nebuvome pakviesti ir prie šių darbų nesame prisidėję.

Dėl vienos įmonės steigimo aš visada buvau kategoriškai prieš. Viename iš paskutinių pasitarimų miškų urėdijų jungimo klausimu, vykusiame Aplinkos ministerijoje, kai iš siūlomų 5 alternatyvų neginčijamai buvo paliktos tik dvi, nedviprasmiškai pasakiau, kad, jei bus įgyvendinamas vienos įmonės variantas, aš pasilieku teisę savo pareigose nebedirbti. (Šį faktą patvirtinokiti pasitarimo dalyviai – autorės pastaba).

Bet objektyviausiai mano poziciją atspindi Aplinkos ministerijai mūsų pateikti dokumentai ir mano pasisakymai to meto spaudoje.
Pateikdami ministerijai reformos alternatyvų vertinimą, rašte, kurį kaip GMU vadovas pasirašiau, referavome: „Vienos įmonės steigimas: sumažėja iniciatyva iš apačios; padidėja rizikos faktorius vykdant pardavimus, pirkimus, kad dėl nepakankamos kompetencijos ar nesąžiningumo gali būti padaryta žala visai struktūrai; nelieka konkurencijos tarp atskirų įmonių; padidėja korupcijos galimybė; didelis paslaugų koncentracijos laipsnis.“

O spauda rašė: „Tokios įmonės steigimu yra suinteresuoti stambieji medienos perdirbėjai, nes jiems, žinoma, būtų paprasčiau pirkti produkciją iš vieno gamintojo ir išsireikalauti lengvatines sąlygas. Tačiau tokia monopolinė įmonė – tai nonsensas“, – teigė B. Sakalauskas“.

Ir, nors sakoma, kad šešis kartus pasakytas melas tampa tiesa, man metami kaltinimai, kad buvau vienos įmonės steigimo šalininkas, yra absoliutus melas.

Alfa.lt portale, „Veide“ ir TV laidose pripaistyta keistų dalykų. Bet plačiajai visuomenei sudaromas vaizdas, kad kažkas negero dedasi Generalinėje miškų urėdijoje. Dar prieš metus kaltinus visą valstybinių miškų sistemą milijonų švaistymu, neskaidriais pirkimais ir miškų urėdų savivale, dabar pripažįstama, kad miškų urėdijos sėkmingai dirba. Tai jau kažkas naujo, bet – ne klausimo sprendimas Ar matote bent kokią išeitį, kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

Vienas iš tokių keistų dalykų – kad spaudoje vėlgi buvusio ministro pasisakyme urėdijų grįžimas prie medienos ruošos vadinamas išlaidavimu. Jeigu būčiau nepasipriešinęs tuometinės Aplinkos ministerijos vadovybės nuostatoms dėl technikos įsigijimo, jei nebūčiau savo parašu patvirtinęs investicinės programos į miško ruošos techniką, kaip būtume sudoroję vėjavartas? Būtų pasikartojusi 1994-1995 m. situacija. Dabar nė kiek nesigailiu, kad užėmiau principingą poziciją. Kaip ir kažkada dėl medynų kirtimo amžiaus (ne)didinimo, nors ir tenka patirti keršto akcijas.

Blogiausios žmogaus savybės, mano požiūriu, yra kerštas, pagieža, melas. Retai jos visos koncentruojasi kartu. Bet kartais pasitaiko...

Kito tokio vadovo su visomis šiomis savybėmis, kaip buvęs miškų ministras, nesutikau ir tikriausiai nesutiksiu.

Labai gerbiu buvusius savo vadovus ir mokytojus: Rokiškio BMŪGS direktorių Mečislovą Mocką, prof. Vaidotą Antanaitį, ministrą Vytautą Knašį bei žymiausius Lietuvos politikus ir vadovus, su kuriais teko daug bendrauti.

Spaudoje, kai kurių interneto portalų straipsniuose jau kelintą kartą esate atleidžiamas iš darbo, eskaluojamos nebūtos kratos. 2010 10 01 „Lietuvos ryte“ skaitėme: „Visuomiui“ bene labiausiai pasipriešinę miškininkai greičiausiai neteks savo vadovo Benjamino Sakalausko. /.../ Kalbama, kad „Visuomio“ stūmėjams nebus sunku įtikinti ministrą Gediminą Kazlauską pareikšti nepasitikėjimą B. Sakalausku.“ Kaip Jums, ne kaip pareigūnui, o kaip žmogui, ir visai Jūsų šeimai pavyksta atlaikyti nuolatinę įtampą?

Tai, kas jau antri metai vykdoma mano adresu, drąsiai įvardinu teroru pagal šiuolaikiškas juodąsias viešųjų ryšių technologijas. Tai aiškus siekis sunaikinti mane kaip pareigūną. Interesas yra didelis – valstybiniai miškai.Norintieji juos įsigyti ir yra šio rafinuoto scenarijaus užsakovai. „Ekspertai“ – buvę kai kurie miškų žinybos vadovai. „Partneriai“ – blogai dirbę ir atleisti darbuotojai. Nežinau, ar jų veiksmai yra derinami, bet veikia jie viena kryptimi: prieš mane, kaip asmenį ir kaip valstybinių miškų vadovą, bei prieš visą valstybinių miškų sistemą.

Užgrūdina, bet nesakau, kad vienas atlaikau tą spaudimą. Yra komanda, dauguma miškų urėdų, Girininkų bendrija, Lietuvos miškininkų sąjungos vadovai, draugai. Beje, jie atsiskiria tikri nuo netikrų.

Spaudimo dozės pateikiamos įvairiose institucijose, žiniasklaidos priemonėse ir įvairiomis formomis. Prisiminkime „žygius“neva dėl Valstybinės miškų tarnybos ir Generalinės miškų urėdijos funkcijų dubliavimo arba 14 puslapių anoniminį skundą įvairioms institucijoms. Spaudoje paskelbta, kad 1 mln. litų tam tikros grupuotės skiria politikų papirkinėjimui, bet gerai, kad „brigados“ Lietuvoje dar ne visus gali nupirkti.

Galų gale viešas mano šeimos, žmonos, vaikų puolimas. Nepalieka ramybėje net šviesios atminties mano mamos. Taip nedarė net pokario stribai. Labai pergyvenau dėl tėvelio sveikatos: jam nebuvo lengva visa tai girdėti, kaip ir seserims. Todėl atlaikyti įtampą nėra lengva. Būna ir nuovargio, ir nusivylimo minučių. Bet bendravimas su dauguma šalies miškų urėdijų ir Generalinės miškų urėdijos specialistais, jų kvalifikuotas darbas ir palaikymas, tiesioginių vadovų, politikų pasitikėjimas, draugų parama suteikia naujų jėgų nepasiduoti terorui.

Atsipučiu laisvalaikio minutėmis, stengiuosi jas praleisti turiningai. Šiemet per atostogas su dukromis keliausime į Sibirą. Jos ten lankysis pirmą kartą, pamatys mano gimtinę, gamtos turtus ir grožį.Eisime į kalnus, plauksime Baikalo ežeru,aplankysime kapinaites tų tremtinių, kurių palaikų nebuvo kam pargabenti į Tėvynę. Dalyvausiu klasiokų susitikime po 40-ies metų.

Pamedžiosite?

Tikiuosi, nors laiko tam liks nedaug. Gal ir įspūdžiais grįžęs pasidalinsiu.

Belieka palinkėti geros kelionės ir atsipalaidavimo. O ateityje – tvirtybės ir tikėtis, kad suinteresuotų grupuočių puolimas baigsis, užleisdamas vietą stabiliam darbui ir savitarpio supratimui.

Kalbėjosi Jūratė Rečiūnūienė

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 03
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai