Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 4 d.

Kai asmenybė tampa neparanki, geriausia išeitis – naikinti instituciją

"Mūsų girios", 2011/07
Jūratė Rečiūnienė

Per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį miškininkai beveik nedirbo ramiai, svarstyklės sviro tai į vieną, tai į kitą pusę, bendraminčiai priešinosi, buvę oponentai vienijosi. Galima būtų sakyti – dinamika, jei tai negrėstų valstybiniams miškams, jei neturėtų įtakos miškininkų nuotaikai, stabilumui, ypač dirbančių kaimo vietovėse, prižiūrinčių didžiausią dar likusį valstybei turtą – miškus. Todėl šias peripetijas aš vadinu ne dinamika, o destabilizacija, kuri prasidėjo, vos tik panaikinus Miškų ūkio ministeriją.
Bandoma įrodinėti, jog jokių politinių grėsmių miškams nėra, kad tai – tik išsigalvojimai ir savęs sureikšminimas. O man atrodo, kad taip teigiantieji laikosi gana parankios, bet labai neteisingos amerikiečio Deilo Karnegio (Dale Carnegie) psichologinės (ir gyvenimo principų) teorijos „nepjaustykime pjuvenų, jos jau supjautos“ (neprisiminkime praeities). Pjuvenos iš tolimesnės ir visai netolimos praeities (blogąja prasme) visada atlekia iki šios dienos, ir tik jas surinkę, galime toliau sėkmingai tvarkytis.

Nestebina neperseniausiai pateikti Laisvosios rinkos instituto siūlymai privatizuoti valstybinius miškus (juk šis institutas, kaip žinia, atstovauja stambųjį kapitalą; stambių, geriausiu atveju – ir vidutinių darbdavių interesus, be to, šalies lobistų dešimtuke jis užima pirmąją vietą (balsas.lt), bet stebina tauškalų lygio pasisakymai, kad tokių siūlymų nebuvo.
Buvo ir yra. Jauni šio instituto darbuotojai yra ryžtingai pareiškę, kad VISI jų siūlymai maždaug per 10 metų būna įgyvendinti.
Toliau. Buvo parengtas valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo pakeitimo projektas, kuriame buvo numatytas valstybės įmonių statuso pakeitimas. Manau, kad projektas buvo parengtas tikrai ne todėl, kad institucijų specialistai turėtų ką veikti... Miškų urėdijas reorganizavus iš valstybės įmonių į akcines bendroves, toliau pagal žinomą schemą privatizacija būtų ne tokia jau ir sudėtinga – štai ir antra grėsmė.
O ir tik pernai numarinta „Visuomio“ idėja. Ar tai nebuvo grėsmė?

Esant šioms grėsmėms, nemalonu, kad spaudoje pasirodo tokie straipsniai, kaip „Ūkininko patarėjuje“ ar šiame mūsų žurnalo numeryje, kurių viena iš priežasčių – 2003 m. kardinaliai pasikeitęs prof. A. Vasiliausko požiūris į GMU ir jos vadovą. Sutapimas ar ne tik, kad kaip tik tais metais B. Sakalauskas aktyviai ir sėkmingai pasipriešino tuo metu aplinkos viceministru dirbusio prof. A. Vasiliausko siūlymams didinti medynų kirtimo amžių, tuo palikdamas sėkmingai gyvuoti ir dirbti visas Dzūkijos miškų urėdijas (o ne jas jungti ar naikinti).
Nuo tada beveik viskas miškų žinyboje, profesoriaus supratimu, „pasidarė“ blogai. Netgi Generalinėje miškų urėdijoje ir Miškų departamente dirbantys magistrai „tapo“ bakalaurais, buvęs aplinkos viceministras, urėdijų vyriausieji specialistai, perėję dirbti į GMU, tapo „inžinieriukais“. Jau nekalbant apie tai, kad miškų urėdijų įsigytos medkirtės yra absoliutus blogis, nes kažkada A. Vasiliauskui, dirbant ministru (kaip pats sakė Alfa.lt portale), buvo siūlomas didelis kyšis, jei Lietuva pirks medkirtes.
Įdomu, ar tuomet pranešė apie tai prof. A. Vasiliauskas atitinkamoms tarnyboms? Kodėl papasakojo Alfa.lt straipsnyje tik 2010 metais, o ne prieš 16 metų „Mūsų giriose“, perspėdamas šalies miškininkus būti budriais? Ar nutylėti korupcijos galimybę miškų ūkio ministrui (ir piliečiui) buvo moralu?
Todėl dabar, vyrai, už kirvių, rankinių pjūklų – ir į mišką! O profesorius A. Vasiliauskas toliau rūpinsis, kad Generalinė miškų urėdija, kurios vadovas jam nepatinka, būtų panaikinta, sujungta, reorganizuota...
Tai – ne naujiena. Prisimenu, kaip 1996 m. buvo sujungta Dubravos EMU su Kauno aukštesniąja miškų mokykla, nes vienai iš jų vadovavo profesoriui nepriimtinas asmuo. Kitas nepriimtinas asmuo, visuomeninės organizacijos vadovas, taip pat buvo viešai malamas į miltus dėl to, kad jis matė kiek kitokias miškų įstatymo nuostatas.
Ir šio straipsnio autorė 2008 m. dar kartą išklausė profesoriaus priekaištų dėl prieš 32-ejus metus prastai (anot jo) suredaguoto straipsnio. Bet tai niekai, palyginus su tuo, kiek teko išgyventi, kai A. Vasiliauskui dirbant aplinkos viceministru buvo pasikėsinta į mūsų žurnalą sujungimų, iškėlimo į kitą miestą ar kitokiais būdais, siekiant atsikratyti nepriimtinu tapusio buvusio vyriausiojo redaktoriaus (dabar jau – šviesios atminties). Iki šiol esu nuoširdžiai dėkinga griežtą poziciją tuomet išreiškusiam generaliniam miškų urėdui Benjaminui Sakalauskui, už atvirą ir principingą pasisakymą – buvusiam redakcinės kolegijos nariui garbingajam prof. Vytautui Padaigai ir jaunajam Mariui Lazdiniui, tuomet atsisakiusiam aktyviai kištis į žurnalo reikalus.
Principas „Nepatinka vadovas, naikinti instituciją“ veikia ir toliau. Praėjusių metų balandį J. Klimas, A. Vasiliauskas, A. Brukas, I. Lazdinis ir S. Karazija kreipėsi į aplinkos ministrą su siūlymu sujungti Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą. Aplinkos viceministras dr. Aleksandras Spruogis 2010 02 12 raštu Nr. (12-1)-D8-1514 atsakė pirmajam po kreipimusi pasirašiusiam R. J. Klimui, teigdamas, kad šių dviejų institucijų nuostatuose įvardintos funkcijos aiškiai apibrėžia kiekvienos iš šių įstaigų kompetencijos ribas (LR Aplinkos ministerijos raštą spausdiname .... p.).
Dėl kokių priežasčių šis atsakymas nepasiekė A. Vasiliausko, belieka spėlioti, bet kaip jis rašo straipsnyje,“/.../ negavę iš aplinkos ministro jokio atsakymo /.../ kreipėmės į Prezidentę“. O Delfi portale pasirodė straipsnis „Buvę Lietuvos miškų ūkio vadovai priekaištauja valdžiai dėl nenoro pertvarkyti Generalinę miškų urėdiją“, kurio paskutinis sakinys byloja, jog Prezidentė „...valstybinių miškų tvarkymą įvardijo „kaip vieną problematiškiausių sričių“.
Kolegiškai buvo referuota Prezidentei, ką ir besakysi...
Bent jau dabar autorius rašo: „...iki šiol neblogai tvarkomus Lietuvos valstybinius miškus“. Tai kam tuomet ta viena įmonė? Kodėl susitikime su aplinkos ministru G. Kazlausku „Profesorius A. Vasiliauskas pasiūlė, kad, kalbant apie skubias valstybinių miškų valdymo pertvarkas, būtina turėti ir sprendimo alternatyvą. Kaip realiausią, jis siūlė svarstyti vienos valstybės įmonės įkūrimą valstybiniuose miškuose. Tokį modelį pasirinkusios daugelis ES valstybių. Tokiam pasiūlymui pritarė ir kiti susitikimo svečiai“.
Ir jau tikrai ne besikuriančio, o būtent numarinto „Visuomio“ akivaizdoje buvo teikiamas šis siūlymas: apie „Visuomio“ numarinimą LR korespondentas Marius Jokūbaitis lrytas.lt rašė jau praėjusių metų spalio 1 d., o garbieji ponai pas aplinkos ministrą lankėsi spalio 6 d. (http://www.am.lt/VI/index.php), taigi pavėlavę dėl „Visuomio“ visomis 5-iomis dienomis.
Painiojami faktai ir laikai. Ir net asmenybės, kas už ką ir kada agitavo... Todėl ir atėjo į galvą iš vaikystės laikų bobutės kartais vartotas liaudies išminties lobyno posakis „Kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa“.
Kai kurias iš šių minčių buvau užsirašiusi seniau ir tik sau, šiuo metu jos būtų neišvydusios dienos šviesos (nebent kada nors – būsimuose memuaruose), jei buvę miškų žinybos vadovai vieną kartą aprimtų juodinti generalinį miškų urėdą, o kartu ir visą valstybinių miškų sistemą. Keista dabar matyti, kaip garbūs ir garbingi (?) vyrai, užuot diskutavę tiesiogiai, rašo raštus aukščiausioms valstybės valdymo institucijoms, švaistosi dažnai absoliučiai nepagrįstais kaltinimais, dažnai prieštarauja patys sau, kai kurie iš jų kalba nesirinkdami žodžių, bet jokiu būdu nenori pripažinti dirbant savo pačių padarytų klaidų.
Galiu įtarti (turiu tam teisę), ar tik nėra kai kurie žymieji reformatoriai žaislais nežinia kieno (o gal ir žinia) rankose? Liūdna būtų, jei Miškų ministerijos panaikinimo pasekmės dabar pasitarnautų tik stambiajam kapitalui. Gražiai tuomet į istoriją įsirašytų kai kurios itin aktyviai veikiančios asmenybės. Tik ar bebūtų svarbu?
Prof. A. Vasiliauskas rašo, jog sujungus dvi anksčiau minėtas institucijas, „būtų numalšintas vietinių bei užsienio institucijų ar asmenų noras pasiglemžti iki šiol neblogai tvarkomus Lietuvos valstybinius miškus“. Kokiu būdu tas noras būtų numalšintas, lieka neaišku. O antra vertus, kiekvienas viešas pasisakymas ar straipsnis su neigiamu atspalviu – tai dar vienas papildomas lašas į godumo taurę nerimstančių (ir nenurimsiančių) jėgų, besikėsinančių į mūsų miškus.

Čia pamąsčiau tik apie mažą dalelę to, ką pati iš šalies (bet iš labai arti) turėjau progos stebėti.
Ir stebėtis.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 04
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai