Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 16 d.

Ką išmoksi ant kupros nenešiosi

Būtiniausios žinios – privačių miškų savininkų kursuose

Vytautas Ribikauskas, žurnalas “Miškai”

Taip sakydavo seni žmonės Suvalkijos kaime. Dabar šis posakis retai girdimas, nes visi, matyt, tapo labai mokyti. O vis dėlto...Dar sklinda kalbos, kad privačių miškų savininkai blogai šeimininkauja savo miškų valdose. Tiesa, iškyla klausimas, kiek jos pagrįstos. Bet ta pati žmonių išmintas sako, kad dūmų nebūna be laužo. Be jokios abejonės, kad visko pasitaiko. Bet, žinoma, yra ir pavyzdingų miško savininkų, valdančių didelius miškų plotus, iš to pragyvenančių ir puikiai tvarkančių savo miškus. Tačiau šįkart kalbėsime apie didžiają dalį privačių miškų savininkų, kuriems trūksta ir paprasčiausių miškininkystės žinių ir net supratimo, kad reikia siekti tų žinių. O salygos lavintis ir plėsti savo akiratį toje srityje šiuo metu Lietuvoje yra labai palankios. Tereikia parodyti tik truputuką noro ir tam skirti mažumėlę laiko..

Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Savininkų daug, žinių mažai

Privačių miškų plotas artėja prie 800 tūkstančių hektarų, o savininkų skaičius – prie ketvirčio milijono. Iš šio didžiulio skaičiaus labai daug savininkų visiškai neprižiūri, netvarko savo smulkių miško plotelių, o dalis gal net nežino, kur yra jų miškai. Apmaudu, tačiau dėl apleistų privačių miškų dažnai kenčia ir valstybinių miškų valdytojų – miškininkų įvaizdis. Paprastas grybautojas, uogautojas ar poilsiautojas, užklydęs į apleisto miško kampelį, juk neranda „faneros“, kaip yra sakęs vienas buvusių Lietuvos vadovų, su užrašu, kam tas miško plotas priklauso. Ir kalti lieka miškininkai, o šį terminą „miškininkai“ kol kas visi supranta vienareikšmiškai – tai miškų urėdijų bei girininkijų darbuotojai. Privačių miškų savininkų miškininkais niekas dar nevadina, žinoma, su retomis išimtimis, kai privatus miškas priklauso valstybiniams miškininkams, dirbantiems ar dirbusiems valstybinėse miškų valdymo struktūrose. Tačiau ar visada privačių miškų savininkai sąmoningai nesitvarko ar tvarkosi netinkamai savo miško valdose, neretai netgi pažeisdami miškų tvarkymo teisinių aktų reikalavimus? Ko gero, dar labai daug miško savininkų tamposi ant savo kuprų tą sunkią neišmokimo, nežinojimo naštą.

Išeitis – miškininkystės kursai

Jeigu tu trečios kartos miestietis, kuriam nuskilo laimė paveldėti prosenelių mišką, ir esi ragavęs tik techninių mokslų, o miške vieną kitą kartą apsilankei atostogų metu, argi žinosi, kaip reikia teisingai mišką prižiūrėti, naudoti, atkurti po kirtimų, stebėti medynų sanitarinę būklę, retinti jaunuolynus ir t. t. Efektyviai veikiančių privačių miškų valdymo ir tvarkymo struktūrų, kurioms patikėjęs savo nedidelę miško valdą būtum ramus ir dar retkarčiais gautum šiokių tokių pajamų už medienos realizavimą, šalyje kolkas nėra. Į kooperatyvus Lietuvos pilietis žvelgia kreivai – matyt, dar nepamiršo kolūkinių kooperatyvų... Tad kas belieka? O lieka griebtis tegul ir labai supaprastintų, labai trumpalaikių miškininkystės mokslų, įvairių organizacijų rengiamų kursų. Tokius mokymus organizuoti Generalinė miškų urėdija yra įpareigojusi visas Lietuvos miškų urėdijas. Žinoma, kursus rengia ir privačių miškų savininkus vienijančios asociacijos, kooperatyvai bei miškų mokymo įstaigos. Generalinės miškų urėdijos duomenimis, 2009 m. privačių miškų savininkų mokymo kursai nevyko 11-oje, o 2010 m. – tik 5 miškų urėdijose. Iš savo patirties žinau, kad, paskelbus apie kursų organizavimą rajoninėje spaudoje, ne visada susidaro norinčių mokytis miško savininkų grupė. Pavyzdžiui, 2009 m. į Dubravos EMMU rengiamus kursus susirinko tik 6 miškų savininkai. Esant tokiai grupei, tik neefektyviai švaistomas urėdijos specialistų laikas. Todėl dabar Dubravos EMMU, apmokydama miško savininkus, dažniausiai kooperuojasi su Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija (KMAIK), įruošia savo miškuose demonstracinius plotus įvairiuose miškų mokslinio tyrimo, gamybiniuose bei rekreaciniuose objektuose. Čia demonstruojami įvairūs miške vykstantys procesai. Panašiai elgiasi ir Kauno miškų urėdija. Pasak KMAIK Miškininkystės informacinio centro sektorių vadovės Kristinos Butkienės, gaudama ES fondų lėšų kolegija aktyviai reiškiasi privačių miškų savininkų mokymo srityje, rengdama kursus netgi nuo Kauno nutolusiuose rajonuose. Šį pavasarį KMAIK kursuose susidarė net 4 klausytojų grupės. K. Butkienė džiaugėsi, kad pusę klausytojų sudarė jauni piliečiai.

Kursai - nemokami

Tiek urėdijų, tiek KMAIK, tiek kitų institucijų rengiami kursai yra nemokami. Jų išlaidas padengia Lietuvos Respublika ir Europos sąjungos fondai. Belieka noriai ir aktyviai tuo pasinaudoti. Kursuose klausytojai supažindinami su veiklą miškuose reglamentuojančiais teisės aktais, įvairiomis miškininkystės srityje vartojamomis sąvokomis, pagrindiniais ūkininkavimo miškuose principais, pateikiami praktiniai patarimai ir dalijamasi sukaupta patirtimi, kaip tinkamai prižiūrėti savo valdas, supažindinama su ES parama, prižiūrinti ir tvasrkant privačius miškus. Dažniausiai kursai miškų savininkams baigiami įgytu žinių patikrinimu. Sėkmingai išlaikiusiems egzaminą kursantams suteikiama kirstinų medžių atrinkimo teisė. Per trumpą mokymo laiką, žinoma, dideliu profesionalu netapsi. Tačiau miško savininkai galės lengviau perskaityti ir suvokti, kas dėstoma miškotvarkos projektuose, sužinos, kokie procesai vyksta miško ekosistemose, kaip šiuolaikiškai – darniai ir subalansuotai – rūpintis savo turimomis valdomis. O kursuose įgytos elementarios žinios apie mišką skatins daugiau juo domėtis. Be jokios abejonės iškils ir daug naujų klausimų, į kuriuos pradėjus ieškoti atsakymų, paprastai daug mielesnis tampa ir nuosavo miško kampelis.

Atveriamos naujos galimybės

Gaila, tačiau dar daug miško savininkų žino tik du galimus veiklos atvejus savo miškuose: pirmas – plynai iškirsti brandų mišką ir antras (tiesa, daugiau priverstinis) – kažką pasodinti kirtavietėse per 3 metus nuo iškirtimo. Tačiau lankant kursus paaiškėja, kad, norint pasigaminti medienos ir nenorint mišką atkurti sodinant medelius kirtavietėse, galimi ir kiti kirtimo būdai, ne tik plynieji, kad pasodintą mišką negalima palikti vien pono Dievo globai, bet reikia kelerius metus vykdyti želdinių priežiūros darbus. Dar viena labai silpna vieta privačių miškų naudojimo procese – medynų ugdymas. O be miško želdinių priežiūros, be medynų ugdymo neišaugs našūs, įvairioms gamtos negandoms atsparūs miškai. Be to, iš ugdomųjų miško kirtimų galima turėti ir šiokios tokios naudos.
Per ilgus sovietmečio dešimtmečius slopintas privačios nuosavybės jausmas pamažu įsitvirtina Lietuvos piliečių sąmonėje. Norint privačią nuosavybę, šiuo atveju privačius miškus, tinkamai prižiūrėti, puoselėti, turėti naudos sau, o savo palikuonims palikti dar gražesnius ir vertingesnius, būtina įgyti tam tikrų ūkininkavimo miškuose žinių. Todėl reikėtų nepraleisti nepraleisti progos tas žinias įgyti miškų urėdijų ir kitų organizacijų rengiamuose mokymo kursuose privačių valdų savininkams.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 16
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai