Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 26 d.

Suaugęs su pajūrio miškais

„Verslas ir Politika“
Gintautas KNIUKŠTA

Neseniai kretingiškiai paminėjo žymaus Lietuvos miškininko Marijono Daujoto 120-ąsias gimimo metines. Prieš beveik šimtą metų, apželdinęs vėjo pustomus pajūrio smėlynus, Marijonas Daujotas išgelbėjo Palangą ir kitas aplinkines gyvenvietes, tuo amžiams pelnydamas žmonių pagarbą ir nusipelniusio miškininko šlovę.

Kiek anksčiau gražų gyvenimo jubiliejų paminėjoKretingos miškų urėdijos urėdas Antanas BARANAUSKAS – amžiumi vyriausias Lietuvos miškų urėdas. Antanui Algimantui Baranauskui už Kretingos rajono miškų saugojimą ir puoselėjimą, nuopelnus krašto kultūrai suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas, jis apdovanotas LDK Gedimino ordino medaliu, o už ilgametį, sąžiningą, nepriekaištingą ir pasiaukojamą darbą įteiktas Klaipėdos apskrities Garbės ženklas.

Antanas Baranauskas miškui paskyrė visą savo gyvenimą. 1959 m. baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, miškininko karjerą pradėjo girininko pavaduotoju ir jau 52 metus dirba miškininko darbą.
Kol tapo urėdu, pabuvo ant visų miškininko karjeros pakopų, o nuo 1991 m. – Kretingos miškų urėdijos urėdas. Urėdijai priklauso kone 35 000 hektarų miško Skuodo, Klaipėdos ir Kretingos rajonuose bei Palangoje. Antanas Baranauskas yra Lietuvos miškininkų sąjungos narys.

***

„Į mūsų urėdiją atvykote tiesiai iš Vilniaus?“, – išgirdęs teigiamą atsakymą, Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas plačiu rankos mostu kviečia į pasitarimų kabinetą. Medinėmis lentutėmis iškaltos kabineto sienos nusagstytos urėdijai skirtais garbės raštais – pradedant nuo vietinės valdžios, baigiant aukščiausių valstybės institucijų vadovų paskirtais apdovanojimais. Šie raštai liudija šio krašto miškų šeimininko stiprybę: jis jau 47 metus saugo ir puoselėja pajūrio miškus. Traukiu iš portfelio užrašų knygutę, kurioje surašyti klausimai urėdui, tačiau taip ir nespėju kreiptis klausimu, nes urėdas pokalbį pradeda pats.

„Mūsų įmonė yra maža, apyvarta per metus – apie 16–18 milijonų litų, o rajone mokesčių sumokame daugiausia. Keista ar ne? Man tai yra keista, nes esama įmonių, turinčių gerokai didesnę apyvartą. Vis dėlto nuolat yra skleidžiami gandai, kad blogai dirbame mes, miškininkai“, – neslėpdamas nuoskaudų kalbėjo Antanas Baranauskas.

Ir atsidusęs pridūrė: „Planuoja urėdijoms dar labiau didinti mokesčius, tačiau ar neverta būtų pagalvoti, kad nedidindama jų valstybė gali surinkti daugiau pinigų? Jei būtų protingi mokesčiai, visi juos mokėtų. Dabar kas tik gali nuo jų išsisukti, tai ir stengiasi daryti. Mums buvo sumažinti atlyginimai, palyginus su ankstesniais metais, tačiau valdininkai, kaip teko girdėti, to nepadarė“.

Kretingos miškų urėdija net per krizę dirbo pelningai. 2009 m. gavo 610,6 tūkst. Lt pelno, o „Sodros” atstovai urėdui pareiškė padėką už pavyzdingą mokesčių mokėjimą.

Per pastaruosius 3 metus valstybinių miškų sektoriaus veiklos ir pelno mokesčiai, mokami į valstybės biudžetą, padidėjo daugiau nei 300 proc., o kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūs mokesčiai nepadidėjo. Gal vertėtų tarti ir miškininkams savo žodį, kaip toks mokesčių padidinimas gali paveikti miškus, jų ateitį?

„Lietuva už žaliavinę medieną, patį pigiausią produktą, gauna apie 400 milijonų litų pajamų, už kurias dar atliekame visus miško atkūrimo ir apsaugos darbus, prižiūrime kelius – ir dar negana, dar iš mūsų reikalauja papildomų mokesčių. Daugelyje šalių miškų ūkis yra dotuojamas. Pavyzdžiu gali būti Vokietija: ten praūžė uraganas – valstybė duoda pinigų nuostoliams padengti. Mums irgi gali ateiti sunkus metas, nes nebus iš ko atsinaujinti technikos“, – sakė Antanas Baranauskas.

Šiuo metu miškininkystės reikalai, anot urėdo, yra labai pagerėję, daigynų kokybė, o ir technika yra tobulesnė, tai leidžia sumažinti žmonių skaičių urėdijose, didžioji jų dalis dirba medelyne, kuriame negalima išsiversti be rankinio darbo. Anksčiau galima buvo tik pasvajoti apie šaldytuvų ūkį, rūšiavimo patalpas. Kretingos miškų urėdija visa tai turi. Viena pirmųjų šalyje įsigijo naują miško kirtimo mašiną – modernią suomių firmos „Valmet“ medkirtę.

Urėdija sunkmečiu neatleido nė vieno darbuotojo, kasmet pasodina apie 200 ha naujo miško, apie pusę milijono litų išleidžia miško keliams tvarkyti. Šiuo metu valstybinių miškų valdymo sistema yra gera, tačiau tai, anot urėdo, kažkam ji nepatinka. Miškininkai ignoruojami, už jų nugarų svarstomi įvairūs projektai. Kuo miškininkai labiau stengiasi, tuo aršiau juos puola.

„Ar pelningai dirbančios ir tvarkingai mokesčius mokančios įmonės Lietuvai nebereikalingos?“, – retoriškai klausė Antanas Baranauskas.

„Keliasdešimt milijonų litų valstybės tikrai neišgelbės, tačiau jeigu daugiau moki į biudžetą, reikia atsisakyti tam tikrų darbų, o tai tiesiausias kelias į miškų urėdijų ekonominį sužlugdymą“, – susirūpinęs kalbėjo urėdas. Anot jo, Lietuva miškus tvarko ne prasčiau už skandinavus ir kitas šalis, o kai kuriais požiūriais net geriau.

Atkūrus nepriklausomybę dauguma Lietuvos miškų urėdijų atsisakė nenašių sovietinių mechanizmų ir pradėjo naudoti skandinavišką techniką bei skandinavų technologijas. Lietuvos miškininkai užaugina aukščiausios kokybės miško sodmenis, kuriuos noriai perka tie patys skandinavai.

„Neringoje išdegė 250 ha miško. Jeigu būtų tinkamai organizuotas gaisro gesinimas, tiek tikrai nebūtų išdegę. Galbūt ir gaisrininkams trūksta savimonės, kad pagrindinis tikslas būtų išgelbėti turtą, o ne laiku užpildyti savo darbinius žurnalus ir išvažiuoti. Miškininkai niekada neskaičiuoja darbo valandų, nes gamtai reikia atiduoti visą save,“ – sakė Antanas Baranauskas.

Jūs esate dzūkas. Kaip nutiko, kad atvykote į Žemaitiją ir taip stipriai čia įleidote šaknis, visą gyvenimą paskyrėte pajūrio miškams?

Mano darbo patirtis – jau 52 metai. Baigęs mokslus anais laikas, gaudavai paskyrimą, ir niekas per daug neklausinėjo, ar tau tai patogu, ar nori ten važiuoti dirbti. Viena pirmųjų mano darbo vietų buvo Šiauliuose. Atvykau į visiškai nepažįstamą kraštą ir 4,5 metų dirbau girininku. 1964 metais buvau paklaustas, kur noriu važiuoti dirbti vyriausiuoju miškininku – į Trakus ar į Kretingą.

Pasirinkau Kretingą. Atvykau čia 1964 metų liepos 15 dieną. Taigi jau 47 metus esu čia. Tas laikas čia prabėgo labai greitai. Lietuva palyginti yra labai maža, kad jaustųsi skirtumas, kurioje jos pusėje gyveni ir dirbi. Niekada nepatyriau jokių problemų nei dėl žemaičių kalbos, nei dėl bendravimo.

Žvelgdamas į praeitį, ar galėtumėte palyginti dabartinės ir sovietinės valdžios politiką – kuri labiau rūpinosi mišku?

Šviesios atminties ministro A. Matulionio sprendimu, buvo nutarta steigti Lietuvoje dešimt miškų susivienijimų. Mūsų susivienijime buvo Rietavo, Kretingos, Telšių ir tam tikrą laiką – Neringos miškų ūkiai. Susivienijimas gyvavo aštuoniolika metų. Numatyti planai buvo sunkiai įvykdomi, kadangi neturėjome technikos, trūko darbo jėgos.

Esant anai valdžiai, visas turtas buvo jos. Dabar penkiasdešimt procentų miškų yra privatūs. Kalbant apie miškingumą, tenka pripažinti tiesą, kad 1939 metais Lietuvos miškingumas buvo 19 proc., o 1990 metais jis išaugo iki 32 proc., t.y. beveik dvigubai.

Buvo sodinama labai daug miško, stengėmės įveisti mišką visuose žemės ūkiui netinkamuose plotuose: paupiuose ir upių šlaituose, pelkynuose, smėlynuose, krūmynuose ir t. t.

Sprendimai būdavo priimami labai paprastai: komisija parašydavo aktą – žemėtvarka leisdavo apsodinti. Dabar visi šie miškai yra privatūs. Tačiau prisiminkime anuos nepriklausomos Lietuvos laikus: bankrutavus ūkininkui, miškas nebūdavo parduodamas aukcione, valstybė jį nupirkdavo. Stengtasi plėsti valstybinių miškų plotus. O dabar valstybinius miškus yra siūloma privatizuoti.

Negalėčiau pasakyti, kad šiuo metu privatūs miškai yra geriau tvarkomi. Juose nėra nei daigynų, nei medelynų, nei technikos dirvai ruošti, nei kitiems darbams dirbti. Privačių miškų savininkai paprasčiausiai negali dirbti geriau, nors ir labai to norėtų.

Privataus miško savininkas, jeigu jis medieną parduoda sąžiningam perdirbėjui, valstybei sumoka 15 procentų dydžio mokestį nuo gautos sumos. O jei nesąžiningam?

Tačiau miškingumo rodikliai mūsų valstybėje yra gana geri – 33 procentai. Kodėl anais laikais buvo taip sumažėjęs miškingumas?

Manyčiau, kad jau iki tų laikų buvo labai daug iškirsta, tačiau jų tiek ir tebuvo. Žemės priklausė žmonėms, o kas gi sodins mišką savo žemėje? Tikriausiai nė nekildavo tokių minčių.

Kai atvažiavote į Žemaitiją, kaip Jus pasitiko žemaičiai? Kas Jums buvo svetima, kas – sava? Ar pamenate?

Nieko svetimo nemačiau. Patiko ar nepatiko, turėjai atlikti savo darbą. Visas kolektyvas buvo suinteresuotas dirbti ir nudirbti darbus. Bendras darbas davė ir rezultatų. Nei man, nei, sakyčiau, tiems žmonėms, kurie mane supo, nebuvo skirtumo, kas tas pareigas užims – aukštaitis ar žemaitis.

Kaip susiklostė Jūsų asmeninis gyvenimas? Gal ir žmoną sutikote čia?

Jau buvau vedęs, kai atvažiavau čia. Vedžiau Šiauliuose, viena dukra gimė Šiaulių rajone, antra – jau Kretingoje. Abi yra medikės, dirba Kauno medicinos universitete, viena yra profesorė, kita – docentė. Baigusios studijas jos pasiliko Kaune.

Mūsų santykiai su dukromis Asta ir Aukse yra labai šilti ir geri. Vyresnioji Asta savo kelią rinkosi pati, jaunėlė, matyt, sekė vyresniosios pėdomis. Jos dažnai aplanko, atostogauja Kretingoje. Abi puikiai mokėsi vidurinėje mokykloje, ją baigė aukso medaliais.

Gal norėtumėte išskirti kai kuriuos urėdijos miškininkus, be kurių nebūtumėte pasiekę to, kas sukurta šiandien?

Nenorėčiau, nes visi miškininkai yra savo darbo fanatikai. Savo darbo rezultatų mes nepamatome. Žemdirbys pasėjo, išaugino derlių ir sulaukė rezultato. Miškininkas pasodino, o ar užaugs, jis jau nebežino. Sodini mišką ne sau ir ne savo vaikams, galbūt – anūkams. Miškininkams yra būdingas fanatizmas ir tikėjimas ateitimi. Mes patys naudojamės gamtos arba kitų sukurtomis gėrybėmis.


Ar ūkininkavimas pajūrio miškuose turi savo specifikos?

Žinoma. Mūsų miškams tenka atlaikyti pačius stipriausius vėjus, kurie dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jeigu atkreipsite dėmesį važiuodamas keliu, visos pušys yra palinkusios žemyno link. Jos yra nuolat daužomos labai stiprių vėjų. Todėl mes turime formuoti miškus želdindami vėjams atsparius medynus.
Tuo tikslu stengiamės į formuojamus medynus įterpti lapuočių – jie atsparesni vėjams.

Ūkinių miškų turime tik 63 proc., 27 proc. miškų – apsauginiai. Tai, kaip minėjau, miesto miškai, taip pat miškai palei upes, gyvenvietėse ir t. t. Taigi, be ūkinių miškų, dar svarbu tvarkyti ir kitus miškus, kuriuose irgi būtina atlikti visus reikalingus darbus, tik jų negalima kirsti pagrindiniais kirtimais.

Mūsų urėdijos teritorija yra penkiose savivaldybėse – dideli atstumai, sudėtinga ūkininkauti.

Ar pajutote žmogaus kišimosi į gamtą, noro privatizuoti vieną ar kitą miškelį padarinius?

Tai ypač pasireiškė sovietmečiu, kai niekam nerūpėjo tie dalykai. Tačiau kai atėjo privatizavimo karštligė, nepriklausomoje Lietuvoje atlaikyti puolimą, nukreiptą į pajūrį, buvo labai sudėtinga. Atsirado daug žmonių, kurie buvo labai nepatenkinti, nes mums neleido sąžinė atiduoti jiems mišką, kuris turi priklausyti visiems Lietuvos piliečiams.

Kiekvienas pajūrio medelis – vertybė. Taip pasielgti paprasčiausiai negalėjome. Iki šiol tenka išgirsti atgarsių apie vis dar nepatenkintus mūsų sprendimais ir supykusius dėl to, kad nepavyko įsigyti miško vienoje ar kitoje vietoje.

Tarkim, Šventosios girininkijoje buvo suplanuota 60 sklypų po 20 arų: ten, miške, norėta įkurti gyvenvietę. Esame dėkingi Žaliųjų judėjimui, mūsų urėdijos miškininkams, kad pavyko sustabdyti šiuos planus. Pasitaikė tokių atvejų Karklėje ir kitur.

Tačiau pastatytų namų neleistinose zonose yra iki šiol, jų niekas nenugriovė. Palangoje, prisimenu, buvo toks statybos projektas – „tualetas su viešojo maitinimo sale“.

Tuo metu buvo populiari vasaros tipo valgyklėlių su tualetais idėja. Jeigu ne visi, tai dauguma jų buvo privatizuoti. Jos patyliukais, ramiai, labai gražiai prasiplėtė, ir dabar jau yra tapusios sodybomis. Prie Palangos tilto, kairėje pusėje, išaugo didžiulis namas. Jūs man pasakykite, kaip ten galima gyventi, kai aplinkui gulinėja poilsiautojai?

Mano požiūriu, ten turėtų būti tik infrastruktūra, skirta poilsiaujantiems žmonėms. Namams vietos buvo už Palangos centro, link Vidmantų. Statyk, kiek tik nori.

Tačiau iš esmės pajūrio miškus juk pavyko išsaugoti?

Ne šimtu, tačiau apie devyniasdešimt procentų, manau, kad taip, pavyko. Šiandien yra aktualus kitas dalykas – niekas nesirūpina pajūrio priežiūra. Tuo turi rūpintis savivaldybė, deja...

Jūra juk yra jūra – su virš jos siaučiančiomis audromis, vėjais, kurie neša smėlį. Kol pajūrio smėlynai nebuvo apsodinti mišku, žmonės per audrą negalėdavo vaikščioti Vytauto gatve, nes į akis pustydavo smėlį. Tuomet šviesios atminties miškininko Marijono Daujoto iniciatyva buvo pradėtos tvirtinti kopos. Sukurta sistema mechaniniams tvirtinimams, vėliau – apsodinimui. Taigi šiandien Palanga yra tokia, kokią sukūrė tada dirbę žmonės.

Nuo 1925 iki 1940 metų pajūryje buvo apsodinta apie 250 ha smėlynų. Visi pušynėliai, kurie žaliuoja už Smilčių gatvės, yra sodinti anuomet. Ten buvusios kopos: tai galima suprasti matant, kaip lėtai auga pušys. Buvo sukurtos palankios sąlygos Palangai augti ir plėstis.

Sovietmečiu tvirtinti ir apželdinti kopas buvome įpareigoti mes, miškininkai. Tam gaudavome finansavimą. Pirmiausia darydavome mechaninius tvirtinimus – tvoreles – ir sodindavome ilgašaknius augalus, kurie sulaikydavo smėlį. Dabar mus neramina smėlio netektis, nes jis yra nešamas link Latvijos, kita dalis smėlio – į miškus.

Su pastarąja problema reikėtų bandyti kovoti ir spręsti valstybės mastu, tačiau to kol kas niekas nedaro.

Tiek daug metų atiduota miškams... Kiek per tą laiką pasodinta miško? Ką išskirtumėte iš visos savo patirties? Ką darėte ne taip, ko nenorėtumėte pakartoti?

Nemanau, kad buvo padaryta kokių nors didelių klaidų. Mišką naudojome labai saikingai, griežtai, pagal apskaičiuotas normas, labai daug sodinome. Po 1967 metų audros kiekvienais metais sodindavome po 600 ha miško – tai didžiuliai plotai.

Apie 10 tūkst. ha mes pasodinome ne miško žemėje. Šalia Vidmantų įveisėme apie 100 ha jaunuolyno, Kretingos, Skuodo rajonuose naujo miško įveisėme tikrai nemažai. Važiuojant Šiaulių keliu yra miškelis, vadinamas Ilgąja pieva. Anksčiau tai buvo 300 ha kelių kaimų bendros gyvulių ganyklos, o šiandien, deja, jau smarkiai apkirstas privatus miškas.

Kiekvienas privatininkas turi savo gabaliuką, tačiau iš gabaliukų susideda visuma... Kai dviračiu važiuoju Šiaulių keliu, kur anksčiau buvo miškas, dabar per jį regiu tuščius laukus... Neklauskite, kaip jaučiuosiu.

Manyčiau, kad tokiam ilgalaikiui turtui, kaip miškas, privati nuosavybė – ne geriausias variantas. Sakyčiau, kad valstybė turėtų teikti prioritetą.

Esate vyriausiasis Lietuvos urėdas. Ar buvo bandymų Jus pakeisti, gal kam nors per ilgus darbo metus neįtikote? O gal pačiam kada nors buvo kilęs noras palikti šį darbą?

Visko buvo. Pasitaikė nesutarimų, tačiau visuomet stengdavausi elgtis principingai. Žinoma, kai kam tai nepatiko. Mūsų urėdija sėkmingai dirba visą laiką. Ekonominiai rodikliai, atsižvelgiant į mūsų miškus, yra geri. Vieni iš pirmųjų nusipirkome kirtimo mašiną, pakeitėme techniką.

Jums juk ne tas pats, kokia bus Lietuva ateityje? Ką mes šiandien ne taip darome savo šalyje? Gal dingo lietuvių darbštumas?

Darbštumui dingti buvo ir priežasčių. Suprantu, kad reikia padėti šeimoms, kurios neturi iš ko gyventi. Tačiau yra šeimų, kurių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, vengia darbo. Tokioms šeimoms duodami pašalpas, matome antrą medalio pusę. Skatiname žmones gyventi ne užsidirbant, o iš pašalpų ir kitų darbo. Manyčiau, kad reikėtų pratinti žmones dirbti ir užsidirbti. Valstybė turėtų kurti darbo vietas, skatinti žmones dirbti.

Kitaip Lietuva išsivaikščios... Žmonės yra priversti išvažiuoti, nors myli Lietuvą, tačiau kitur dirbdami, kad ir sunkiau, jie gali išgyventi. Tam reikia sąlygų, svarbu padėti verslininkams kurti verslą.

Kodėl pasikeitė žmonių santykiai, kodėl mes susvetimėjome?

Kiekvienas žmogus yra egoistas. Sovietmečiu visi buvome lygūs, draugiški, visi kartu laukėme, pavyzdžiui, butų, tikėjomės juos gauti. Dabar viskas tapo privatu, sustiprėjo noras turėti daugiau už kaimyną. Visi trokšta gyventi geriau ir, atsiradus galimybei, ja stengiasi pasinaudoti.

Kur dažniausiai ilsitės?

Sveikata nesiskundžiu, anksčiau rytais bėgiodavau, važinėdavau dviračiu, tačiau ko nors ypatingo sveikatai gerinti iki šiol nedarau.

Turiu savo miškelį, nuvažiuoju į jį pasivaikščioti. Esu medžiotojas, pasėdžiu bokštelyje su šautuvu. Mėgstu ramiai pamąstyti, kai aplink tylu, niekas netrukdo, tik miškas ošia. Kai yra galimybių, mielai pakeliauju.

O daugiausia – darbas ir dar kartą darbas. Nuo pavasario pradedi nerimauti dėl gaisrų, po to kremtiesi dėl lietaus trūkumo, kad pasodinti medeliai prigytų, vėliau – dėl per gausaus lietaus negali įvažiuoti į mišką. Mūsų miškais driekiasi apie 600 km miško kelių, juos reikia prižiūrėti. Tiesdami ir remontuodami senus kelius, stengiamės juos pagražinti. Nemažai jėgų skyrėme rekreacijai, įrengėme daug poilsiaviečių, poilsio takų, tačiau tai suteikia ir problemų.

Poilsiavietes ir poilsio takus rengiame žmonių patogumui, bet kartais tai atsigręžia nemaloniais dalykais. Pasitaikė atvejų, kai ten susižeidę žmonės netgi reikalavo iš mūsų atlyginti žalą.

Koks esate gyvenime? Griežtas, bet teisingas, ar nuolaidus?

Esu žmogus, kuris akmens kišenėje nesinešioja. Kiekvienu atveju stengiuosi apsieiti be griežtumo. Manau, kad su žmonėmis reikia elgtis žmoniškai. Koks bebūtų ir kokių interesų turėtų, žmogų reikia gerbti, stengtis jam paaiškinti, ieškoti bendro supratimo.

Ar dažnai sugrįžtate į Dzūkiją?

Metams bėgant – vis rečiau. Gimiau netoli nuo Alytaus. Kai pradėjau mokytis, tuo metu, dar po karo, buvo gimnazija, vėliau mokykla tapo vidurine. 1954 metais baigiau ją ir, išvažiavęs iš ten, į tuos kraštus taip ir nebegrįžau. Dabar ten nuvažiuoju jau kaip svečias.

O prie jūros dažnai nuvažiuojate?

Anksčiau užtekdavo laiko, nuvažiuodavau dažniau. Pastaruoju metu trūksta laiko, o galbūt ir noro. Žinoma, kartais nuvažiuoju išsimaudyti jūroje.

Kas labiausiai Jums įsiminė per tuos 47-erius metus?

Man didžiausią ir labai graudų įspūdį paliko 1967-ųjų metų audra. Tuomet atvažiavo ministras A. Matulionis, nusiminę vaikščiojome po miškus, ir man įsiminė jo viena ištarta frazė: „Anksčiau, kai žmogus savavališkai veždavo medieną iš miško, tu jį bausdavai. Dabar, kai jis tai darys, tu jam padėkok“. Tuomet audra buvo išvertusi apie 1 mln. kietmetrių medienos.

Žinoma, buvo ir gerų dalykų. Man, pavyzdžiui, džiugina širdį gražiai augantys želdiniai.

Ar turite užmojų, sumanymų dar ką nors įgyvendinti pajūrio krašte, urėdijoje?

Kol žmogus gyveni, tol privalai turėti minčių. Dar daug galima padaryti. Mes vieni iš pirmųjų įdiegėme antžeminę priešgaisrinę stebėjimo sistemą kameromis. Visada stengėmės naujoves įdiegti vieni pirmųjų.

Kartais reikia įrodinėti savaime suprantamus dalykus. Įsivaizduokite, kad įrengtas pagal Europinius standartus medienvežis automobilis su priekaba, turintis daugiau kaip dvidešimt ratų, veža 15–20 kietmetrių medienos, nors galėtų vežti 30–35 kietmetrius. O taip yra, nes pagal galiojančius įstatymus prikrauto automobilio bendra masė neturi viršyti 40 tonų. Apie 20 tonų sveria junginys.

Kaimyninėje Latvijoje leistinas svoris yra 52 tonos, Vokietijoje – 60, o Skandinavijoje – dar daugiau. Mes, kaip sako žmonės, vežiojam orą.

Buvo siūlyta Seimui priimti pataisą, leidžiančią vežti 48 tonas bendrosios masės. Deja, projektas užstrigo Seime.

Šie metai yra Tarptautiniai miškų metai. Ar jaučiate valstybės rūpestį valstybiniais miškais, pagarbą jiems? Ko norėtumėte palinkėti miškininkams, politikams, visiems tiems, nuo kurių priklauso miškų ateitis?

Jeigu nerealus mokesčių didinimas yra pagarba... Nemanau, kad valstybė mus myli. Tačiau mes mišką mylime, už jį kovojame ir nenuleidžiame rankų.

Lietuvoje yra labai blaiviai mąstančių politikų, ir jeigu ne jie, kažin, ar dar turėtume valstybinių miškų. Daugumai politikų užteko sveiko proto. Žinoma, gali būti ir tokių, kurie vykdo kažkieno įpareigojimus. To niekas nepaneigs. Tačiau, ačiū Dievui, kad tokių mažuma.

Miškininkams linkėčiau kuo geriau atlikti savo pareigas, stengtis, kad Lietuvoje žaliuotų miškai, kad jų plotai didėtų, gerėtų medienos kokybė, kad miškai atliktų visas jiems priskirtas funkcijas. Svarbiausia – kad nebūtų sunaikintos valstybinės miškų struktūros.

Antraip labai nukentėtų miškai, ir ateities kartoms tektų labai blogos pasekmės. Tos valstybės, kurios sunaikino miškus, nukenčia dabar ir nukentės ateityje. Lietuvos išsigelbėjimo (kalbu apie biudžeto surinkimą) reikia ieškoti ne miškuose. Miškus svarbu puoselėti, kad būtų akiai malonu, kad teiktų naudos visiems. Tokia užduotis turėtų tekti tiek privatiems, tiek valstybiniams miškams.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 26
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai