Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai į valstybės tarnybą
Konkursai į VĮ miškų urėdijų vadovų pareigas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 26 d.

Urėdas Vigantas Kraujalis: „Žmogaus nuvijimas nuo žemės, nuo kaimo, nuo pamiškės neprideda mūsų valstybei patrauklumo“

„Verslas ir Politika“
Gintautas KNIUKŠTA

Ukmergės miškų urėdija – viena didžiausių šalyje pagal užimamos teritorijos plotą (37,2 tūkst. ha) bei atliekamų darbų apimtis. Urėdijos miškai išsidėstę net penkių savivaldybių teritorijose – Ukmergės ir Širvintų rajonuose bei Vilniaus, Molėtų ir Anykščių rajonų dalyse. Urėdijoje – net 26 saugomos teritorijos. Tarp jų – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, skirtas saugoti Kernavės archeologinę vietovę – UNESCO Pasaulio paveldo objektą.

Kelerius metus skaičiavusi skolas urėdija jau gali pasigirti pelnu – vien per šį pusmetį uždirbta milijonas litų pelno. Pagyvėjimą urėdijoje daug kas sieja su urėdu Vigantu Kraujaliu, kuris sau nuopelnų neprisiskiria, o sako, kad „bendros pastangos davė apčiuopiamų rezultatų“.

***

Gerbiamas urėde, kaip šiandien gyvena Ukmergės urėdija? Kas pasikeitė, kai urėdijai pradėjote vadovauti Jūs?

Iš esmės nieko aš nepakeičiau. Tik buvo noro, kad tie žmonės, kurie čia dirba, dirbtų. Kurie norėjo dirbti, tie liko. Kas nenorėjo – išėjo. Dirbame pelningai, už praėjusį pusmetį pelno sukaupėme daugiau kaip milijoną litų.

Urėdijoje yra keturiolika girininkijų, kertame virš 400 ha pagrindinio naudojimo kirtimų, tiek ir atkuriame, dar, jeigu gauname žemės tinkamos miškui įveisti, papildomai pasodiname kiekvienais metais po 10–15 ha. Turime savo medelyną, užauginame sodinukų. Kurie nori jų nusipirkti, iš mūsų visada gali tai padaryti.

Gal galėtumėte išskirti, kuriuos darbus pirmiausia nuveikėte? Minėjote, kad pirmiausia liko tie darbuotojai, kurie norėjo dirbti.

Tai yra paprasčiausias darbo organizavimas. Bet kokioje įmonėje žmogus, atėjęs į darbą, turi dirbti. Ir dar kita mano nuostata – atėjęs į darbą dirbti, privalai uždirbti. Tai du principai, kuriuos bandai įgyvendinti, ir jei tai pavyksta, – viskas gerai.

Sumažinome miškavežių skaičių. Jų buvo keturiolika, liko keturi, o išvežamos medienos kiekis beveik nepasikeitė. Sumažėjus miškavežių, nebereikėjo tiek daug jų remontuojančių žmonių, kuro, detalių.

Manau, kad tai yra natūralu. Keičiantis vadovui, mąstymui, keičiasi ir tvarka.

Kur iškeliauja mediena iš Jūsų vadovaujamos urėdijos? Į kokias šalis ji patenka? Kiek jos lieka vietinėje rinkoje?

Šiais metais mes iškirsime apie 160 tūkst. kietmetrių. Viena vertus, tai nemažas kiekis, tačiau didžioji dalis medienos (apie 90 proc.) lieka čia, Lietuvoje. Išvežame tą medieną, t. y. popiermedį, kadangi Lietuvoje nėra celiuliozės kombinato.

Man labai patiko vokiečių užsispyrimas. Jie neturi nei taisyklių, nei tvarkų, tačiau turi tikslą – visa mediena, kuri ten užaugo, turi būti Vokietijoje ir perdirbama. Lietuvoje, manau, tai irgi tik laiko problema, netrukus popiermedžius sėkmingai perdirbsime ir mes.

Iš ko semiatės ar dalijatės patirtimi? Ar sulaukiate svečių iš užsienio?

Buvo atvykęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje. Tiek mūsų šalies, tiek Lenkijos miškai yra tvarkomi tikrai gerai. Mes tvarkomės daug geriau už danus ar skandinavus, kurie atvažiuoja mūsų mokyti.

Tarkim, vokiečiai aiškiai suvokia, kad miškai turi teikti gamtosauginę ir socialinę naudą. Vokietijos miškininkai atlieka daug valstybės deleguotų funkcijų, kurių vykdymui už parduotą medieną gautų pinigų neužtenka, todėl jiems skiriama dotacijų iš biudžeto.

Pridėtinę vertę turi kurti medienos perdirbimas, o ne miškininkystė. Vokiečiams ekonominis efektyvumas nėra svarbiausias, ten nėra to teisingo miškų valdymo modelio, vokiečiai nedaro revoliucijų, o eina evoliucijos keliu, atsižvelgdami į valstybinei miškų sistemai keliamus pagrindinius reikalavimus. Pavyzdžiui, Tiuringijoje iš biudžeto miškininkams skiriama daugiau kaip 40 milijonų eurų.

Mane labai keistai nuteikia valstybinių įmonių įstatymo pataisos, kurios verčia įmonę dirbti nepelningai, nematant jokios perspektyvos. Pagal jas 50 procentų sukauptų rezervų reikia atiduoti į valstybės biudžetą.

Ar, Jūsų nuomone, valstybė, norėdama gauti kuo daugiau, gali visai nieko nebegauti?

Dvejus trejus metus viskas bus gerai, tačiau perspektyva – liūdna. Miškų urėdijoms mokesčiai šiandien labai dideli. Čia situacija nebūna tokia stabili, kokia gali būti įmonėje, gaminančioje plytas. Įtakos turi ir gamtos reiškiniai.

Mes darbus kaip dirbome, taip ir dirbsime, jie nenukentės, tačiau neturėsime lėšų investicijoms. Tarkim, technika susidėvės, kas tada bus?

Ką byloja Jūsų patirtis, kai susiduriate su tam tikrų veikėjų puolimu ar norais? Ar nekreipiate į tai dėmesio? Kokie jūsų vertinimai?Ką manote apie valdymo tobulinimą? Vis iškyla naujų idėjų ir minčių...

Jei tau ant galvos tašo kuolą, juk nestovėsi. Negali nekreipti dėmesio. Vertinu negerai, kadangi mes esame per maža valstybė, kad pradėtumėme tarpusavyje draskytis. Užsienio kapitalo atėjimas susilpnintų valstybinio miškų ūkio sistemą, po to ją siekiant ar privatizuoti, ar išsinuomoti.

Kita vertus, minčių visą laiką kils, nes yra vienas tikslas – prisiglausti pusę milijardo apyvartos. Tai labai patrauklus kąsnis, turintis pusės milijardo litų apyvartą per metus. Pelnas kad ir nėra labai didelis, tačiau stabilus. Yra medienos perdirbėjų, kurie niekur nedings. Nekreipiant dėmesio į socialines problemas, galima pirmą dešimtmetį ir daugiau uždirbti. Tas užsieniečių bandymas yra paslėptas po įvairiausiais moksliniais darbais.

Viena įmonė būtų per didelė, nes valdyti vienai įmonei būtų neįmanoma. Tai mano asmeninė nuomonė. Esu dirbęs stambioje įmonėje, kuri turėjo ir dukterinių įmonių. Tai yra sunku. 42 padalinių vadovai – labai daug, nebent mes norime atitraukti miškininką nuo miško. Manau, kad įvairių minčių šioje srityje iškils nuolat, nes šis sektorius dirba stabiliai.

Lietuvoje urėdijoms siekti pelno nėra taip paprasta, kaip, tarkim, Skandinavijos šalyse, kur valstybė skiria lėšų miškų bei priešgaisrinei apsaugai, keliams tvarkyti. Mes šiuos darbus atliekame iš savo biudžeto.

Įvairiais būdais bandoma visuomenei įskiepyti mintį, kad valstybiniuose miškuose sukuriama per mažai pridėtinės vertės. Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų pamatuoti miškų sukuriamą pridėtinę vertę?

Kas dešimt metų yra inventorizuojami miškai, nustatoma medynų rūšinė sudėtis. Galima matyti, kad medynai yra vis labiau pritaikomi žmonėms, jų poreikiams. Ekonomine prasme mes tikrai gerai uždirbame.

Vienas pavyzdys – mes šiandien samdome rangos įmones, kurios kerta mišką. Miško ištraukimas mums vidutiniškai kainuoja 15,50 Lt už kubinį metrą. Mes patys tą patį darbą pasidarome už 12,30 Lt. Taigi dirbame geriau negu privačios įmonės.

Turėjome keturiolika mašinų, dabar tėra keturios. Medienos išvežame tiek pat. Taigi nenorėčiau sutikti, kad valstybės sektorius dirba neefektyviai. Yra dar viena problema, su kuria susiduriame – žmonių trūkumas kaime. Nėra norinčių dirbti. Ypač tai pasijuto nuo pavasario. Labai daug žmonių išvyko iš šito regiono.

Pavyzdžiui, perkame miškų kirtimo mašiną – nėra kam dirbti, vos prisišnekinome porą žmonių, kurie dabar dirba Norvegijoje, grįžti čia ir dirbti tą patį darbą.

Ar užtenka pagarbos miškininkams?

Pagarbos yra tiek, kiek jos užsitarnauji. Didžiai gerbiamu žmogumi per prievartą nebūsi. Jei savo darbais darai gera, tai metams bėgant atsiranda ir pagarbos. Bet koks pareigūno ne itin kruopščiai atliktas darbas deda antspaudą visai sistemai. Apie tai ima kalbėti daug žmonių, pradedama manyti, kad visi miškininkai yra blogi.

Tačiau miškingumas didėja, miškai gražėja, net politikai vieningai priėmė Seimo rezoliuciją, palaikančią valstybinius miškus. Ką dar galima nuveikti visuomenei, kad pagarba miškininkams augtų?

Mūsų darbas miške nėra vien tik medžių kirtimas. Visais laikais pagrindinės miškininkų atliekamos funkcijos buvo miško išteklių naudojimas, miško atkūrimas ir apsauga, taip pat kelių tiesimas, jų priežiūra. Reikia sąžiningai dirbti ir parodyti, kad valstybinis sektorius dirba geriau nei privačios kompanijos, kurios vaikosi pelno...

Svarbus glaudus ryšys su kaimo žmonėmis, nes juk jie ir atsodina miškus. Nemanau, kad šią sistemą kritikuos eiliniai kaimiečiai. Interesas yra kitas.

Daug kalbama apie vykdomus viešuosius pirkimus, jų tobulinimo tvarką, nors visi miškininkai tvirtina, kad pirkimai – skaidrūs...

Aš tai vertinu visiškai normaliai – valstybė nustato tvarką ir nori, kad būtų geriau. Ir dirbame pagal nustatytas taisykles. Niekada valstybinis sektorius, kuris yra reglamentuotas, nebus toks lankstus kaip privatus. Kad ir kokios bus taisyklės ir formos, dalis bus patenkinti, dalis – ne, tai yra natūralu. Įdiegus elektroninę prekybos sistemą, bus mažiau fizinio darbo..

Bet juk ir valstybė blaškosi. Pavyzdžiui, didindama mokesčius. Kaip reikėtų paaiškinti tokius sprendimus? Arba prisiminkime norus kurti vieną įmonę, kuri valdytų visus miškus. Gal tikrai reikia viską atiduoti į valstybės rankas, tegu ji dotuoja, ir gal viskas bus geriau?

Žaliavine mediena biudžeto skyles kamšo tik atsilikusios trečiojo pasaulio šalys. Lietuvos valstybinis miškų ūkis dirba pelningai, dotacijų iš valstybės neprašo, tačiau dėl nuolatinių reikalavimų efektyvinti ekonominę veiklą ir didinti įmokas į valstybės biudžetą iškyla grėsmė, jog valstybinis miškų ūkis bus nuskurdintas, o miškai nualinti.

Miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą negali išgelbėti valstybės finansų sistemos, o ir neadekvačiai didinant mokesčius, galima sąmoningai sužlugdyti miškų urėdijas ir visą valstybinį miškų ūkį.

Man paprasčiausiai gaila miško. Dideli mokesčiai biudžetui kelia pavojų miškams ir ekonomikai. Pavyzdys – Latvijos miškų valstybinė tarnyba, kuri yra išlaikoma valstybės. Miškas dega, bet benzino nėra – nevažiuojame...

Gamtoje taip negalima elgtis. Kitas pavyzdys – mišką reikia sodinti pavasarį. Kol gautume pinigus iš valstybės, mišką tektų sodinti birželio mėnesį.

Ką dar galima padaryti, kad ateityje miškingumas didėtų?

Aš matau kitą problemą. Nenoriu, kad Lietuvoje vaizdas būtų toks, koks yra šiuo metu Latvijoje. Važiuoji per Latviją, nebematai kaimų – vien tik miškai ir užžėlusios pievos, žmonių nebėra. Tas žmogaus nuvijimas nuo žemės, nuo kaimo, nuo pamiškės neprideda mūsų valstybei patrauklumo. Žmogus turi gyventi čia. Kas iš to, kad jis išvažiuoja gyventi svetur, ten dirba, negrįžta.

Miškingumas, manau, turi didėti palaipsniui. Užsodinti miškais visą Lietuvą ir žiūrėti bei džiaugtis, kad tai būtų viena didelė giria? Tokio tikslo nematau. Nepatraukli tuomet būtų Lietuva. Manau, kad jis natūraliai didės, nuolat miško pasodiname.

Koks, Jūsų nuomone, būtų optimaliausias miškingumas Lietuvoje?

Mūsų urėdijoje miškingumas yra 33 proc., panašus ir šalies vidurkis. Galima dar šiek tiek jį plėsti, tačiau, manau, nedaug.

Ten, kur žemė yra gera, reikia auginti kviečius, kitus javus.

Tačiau ES parama šiek tiek žmones išjudino, jie pradėjo sodinti mišką.

Aš šią paramą vertinu labai atsargiai. Ką žmonės sodina? Ąžuolus, kadangi išmokos yra didžiausios. O ąžuolas ar augs, ar ne – klausimas, nes niekas neatlieka dirvožemio tyrimų, svarbu gauti pinigų. Taip pat sodina hibridines drebules, tačiau jas pasodinus reikia ir prižiūrėti penkerius metus.

O ar tos priežiūros bus? Ar neatsitiks taip, kad UAB-ai, kurie įsikūrė ir sodina dabartiniu metu, vėliau sėkmingai bankrutuos? Gamtoje staigių pokyčių nebūna.

Ar miškininkai, ornitologai, žalieji vienodai supranta miško problemas? Tarkim, ornitologai sako, kad tam tikrais mėnesiais miške nieko negalima daryti. Kaip rasti tą bendrą sprendimą, naudingiausią gamtai?

Čia tas pats, kaip Lietuvoje visi moka žaisti krepšinį ir žino krepšinio taisykles. Manau, kad santykiai su žaliaisiais, ornitologais ir kitomis draugijomis turėtų būti draugiški ir normalūs. Laikas galvoti ne tik apie nukirstos medienos kubus, retinimą, kirtimą, bet ir apie Raudonosios knygos augalus.

Taujėnų - Užulėnio miškuose gyvena kelios retos ir nykstančios paukščių rūšys – juodasis gandras, mažasis erelis rėksnys, gervė, pilkoji meleta, vidutinis ir baltnugaris genys. Šios rūšys turi būti išsaugotos, Taujėnų-Užulėnio miškų biosferos poligonas įtrauktas į Paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašus pagal ,,Natura 2000“ reikalavimus.

Manau, kad turėtume labiau atsisukti į gamtosaugą. Lietuvoje apskritai visa gamtosauginė politika yra pagrįsta draudimais. Man tai yra keista ir sunkiai suvokiama. Gamtoje nėra viskas nustatyta mėnesiais, gamta gyvena pagal ciklus. O mes norime viską sureguliuoti mėnesiais – kada ką galima daryti. Kiekvienais metais pavasaris ateina skirtingu laiku.

Įkūrus Vištyčio regioninį parką rezervatą, dirbau miškų saugos inžinieriumi. Važiavau pas vietinius žmones ir jiems aiškinau, kad negalima eiti į tą mišką nei grybauti, nei uogauti, nei malkų. Jie to nesuprato, laikė mus keistais...

Mes mišką saugome ne kokiai nors grupei žmonių, o patys sau. Negalime gyventi skaičiais - reikia gyventi gamta.

Kaip, Jūsų nuomone, reikėtų pamatuoti miškininko sąžiningumą?

Reikia tikėti žmogumi. Jeigu tu parodai pasitikėjimą žmogumi, jis jaus tą patį. Kai pradėjau dirbti, žmonės mane trukdydavo dėl įvairiausių smulkmenų. Reikėjo juos įtikinti, kad kiekvienas mes galime priimti savo srities sprendimus.

Lietuvoje medienos tiekimo stabilumas perdirbimo pramonei užtikrinamas valstybinių miškų dėka. Svarbiausia – išlaikyti ūkininkavimo miškuose kompleksiškumą.

Mes, pavyzdžiui, labai daug investuojame į miško kelius, tačiau lieka neišspręsta problema – keliai privačiuose miškuose. Jų niekas neprižiūri, jie nyksta. Kažkada buvo tvarkingi ir geri, o dabar – sunkiai pravažiuojami.

Žinoma, tam reikia pinigų, tačiau nė vienas savininkas jų neinvestuos į kelią. Jis susiras momentą, išsiveš medieną, ir viskas. Iš esmės tai yra savivaldybės reikalas, tačiau savivaldybės investuoja į viešuosius kelius. Mes su ta problema tikrai susiduriame, nes mūsų miškai yra labai šlapi, todėl neprižiūrimas kelias labai greitai sunyksta.

Papasakokite apie save, urėde. Kaip tapote miškininku, kiek savęs jau skyrėte miškams? Ar dar turite svajonių ir ateities miškų viziją?

Mano tėtis buvo eigulys, užaugau miške. Gyvenome Molėtų rajone, prie dviejų ežerų, vienkiemyje. Kai tekdavo grįžti iš mokyklos keletą kilometrų, labai bijodavau briedžių, kurie dažnai stovėdavo ant kelio. Sukdavau lankus, kad tik jų nesusitikčiau.

Mano specialybė – miškininkas, šis darbas visada patiko. Man net nekilo noro studijuoti ką nors kita. Mažam vaikui labai patikdavo eigulio kepurė, taip ir tapau miškininku. Mokslus baigiau 1983 metais, metus kitus buvau nutolęs nuo miškų, tačiau vėl sugrįžau.

Prieš tapdamas Ukmergės miškų urėdijos urėdu, dirbau uždarojoje akcinėje bendrovėje „Bionovus“. Prieš ateidamas į verslą darbavausi Marijampolės miškų urėdijoje, vadovavau Šalčininkų miškų urėdijai, buvau generalinio miškų urėdo pavaduotojas.

Ar eigulio sūnui pasiteisino pasirinkta specialybė? Gal kartais susimąstote, ar tikrai teisingai pasirinkote savo gyvenimo kelią?

Apie tai dar nemąsčiau. Žinau tik vieną dalyką – dirbti reikia visur, nesvarbu, kokį darbą dirbsi. Mano vaikai nepasirinko miškininko kelio. Sūnus yra ekonomistas, dukra – teisininkė. Jie užaugo mieste, nors mano darbas buvo visą laiką susijęs su mišku.

Aš tikrai nesigailiu, kad jie pasirinko kitą kelią. Man labai įdomu yra pasikalbėti su sūnumi apie ekonomiką, nes šią teoriją jis yra įvaldęs gana gerai. Diskutuojant atsiranda žinių, kurios praverčia darbe.

Ar minima Lietuvoje Miškininko diena pakankamai atspindi sunkų jūsų darbą?

Manau, kad viskas labiau priklauso ne nuo datų, o kaip tu datą prisimatuosi sau. Miškininkai yra išsibarstę, nėra susitelkę, kiekvienas gyvena savo gyvenimą savo ūkyje. Manau, kad mūsų šventės – normalios, kiekvienais metais ieškome naujų formų.

Ar Jūs pats turite kokių nors tradicijų Miškininko dienai pažymėti? Ar esate nuveikęs kokį nors įsimintiną darbą, kurį vis prisimintumėte?

Man tai nėra išskirtinė diena. Tai proga susitikti su kolegomis, pasišnekėti. Aš įvairioms progoms, datoms labai daug dėmesio neskiriu.

Ne mano būdui ilgai ką nors prisiminti. Didesnis iššūkis buvo dirbti Šalčininkų urėdijoje, nes kolektyvą surinkau iš visos šalies. Tiesa, turiu savo sodintą pušynėlį Molėtų krašte, kurio aplankyti dabar vis dar nuvažiuoju.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 26
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai