Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugpjūčio 30 d.

Miškas ir jo vertės

„Mūsų bėda, kad miško vertę suvokiame siaurai, tarsi sirgtume ekonomizmo liga“, – sako Kėdainių miškų urėdas Juozas Girinas

Ekonomika ir Visuomenė/Business and Exhibitions

Kėdainių miškų urėdijos valdos plyti net keturių savivaldybių teritorijoje – Kėdainių, Jonavos, Raseinių ir Kauno. Miškų plotas 43 tūkst. ha, iš kurių 21,8 tūkst. ha – valstybinės reikšmės. Augalijos įvairovė – kaip reta, daugelis rūšių įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Paukščių įvairove Kėdainių miškai garsėja visoje Europoje. Čia gausu juodųjų gandrų, pilkųjų meletų, vidutinių ir baltnugarių genių. Labūnavos, Lančiūnavos ir Šėtos miškuose aptiktas bene didžiausias mažųjų erelių rėksnių populiacijos tankumas visame šių paukščių areale.
Kėdainių miškuose vyrauja lapuočiai – ąžuolai, uosiai, beržai, drebulės, baltalksniai; pušies ir eglės augavietės teužima penktadalį miškų ploto. Ežerų šiame krašte nėra daug, todėl rūpinamasi, kad žmonėms būtų gera ilsėtis miškuose. Urėdijos darbuotojai įrengė pažintinį, mokomąjį ir rekreacinį takus, daug atokvėpio vietų. Skaisgirio girininkijoje yra unikalus gamtos objektas – senolis 34 metrų aukščio ąžuolas, menantis dar 1863 metų kautynes su caro kariuomene. Jau trylika kartų po nepriklausomybės atkūrimo rugsėjo pirmą šeštadienį prie šio ąžuolo laikomos šventosios Mišios, skirtos kovotojams, kritusiems už Lietuvos laisvę. Išradingai įrengtas 3 km ilgio rekreacinis takas Babėnų miško parke, jį puošia dailios medinės skulptūros, meniški suolai.
Tokia Kėdainių miškų urėdijos vizitinė kortelė. Su miškų urėdu JUOZU GIRINU kalbamės apie urėdijos ūkinę veiklą, miško auginimą ir priežiūrą, medienos verslo interesus ir klastingas jų reiškimosi formas, įvairiapusę miško naudą ir vertę. J. Girinas – miškininkas-ieškotojas, nenuorama selekcininkas, sukaupęs per 200 ąžuolų klonų kolekciją, kurioje – Stelmužės, Šaravų, kitų galiūnų-gamtos paminklų klonai. Pats juos rinko po visą Lietuvą, pats skiepūglius kiepijo į Kėdainių krašto ąžuolus. Kėdainių miškų urėdijoje pasodinta didžiausia Lietuvoje 21,07 ha ploto paprastojo ąžuolo sėklinė plantacija, o iš ąžuolų senolių klonų Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode 2011 m. pradėta sodinti giraitė, pavadinta profesorės Birutės Marijos Galdikas vardu, pagerbiant garsiausią orangutanų tyrinėtoją.

CITATOS:
Pelno troškimas kai kuriems verslininkams aptemdo protą, jie dėl medžio pasiryžę įvairioms avantiūroms.
Ar naujai pasodintas miškas kirtavietėje ar netinkamose žemės ūkio veiklai žemėse nėra naujai sukurta vertė?
Miškuose augančios medienos vertė sudaro tik 36–38 proc. bendros miško vertės. Likusi vertė nėra apskaičiuojama, nes nesukurtos metodikos.

Miškas – verslo interesų taikiklyje
– Gerbiamas urėde, ar nėra sureikšminama medieninė miško funkcija? Ar miške svarbus tik medis? Puikiai suvokiame, kad į miško teikiamą naudą turime žvelgti kur kas plačiau, įvertinti ir kitas jo funkcijas. Man regis, kad ir klasikinis miško apibrėžimas, nusakantis jį kaip sumedėjusių augalų bendriją, nėra išsamus.
– Nepeikime miško apibrėžimo, kuris yra pateikiamas miškininkystės vadovėliuose. Esama daug kitų apibūdinimų: miškas nusakomas ir kaip biologinė sistema, ir kaip ekologinės pusiausvyros sudėtinė dalis. Svarbi ir juridinė miško charakteristika. Antai, LR miškų įstatyme miškas apibūdintas kaip ne mažesnis nei 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau nei 5 metrus. Neseniai Seime buvo ginčijamasi, kad mišku reikėtų laikyti ne mažesnį kaip 0,5 ha medžiais apaugusį žemės plotą, tačiau pasilikta prie ankstesnio apibūdinimo. Miškininkystės požiūriu, kuris ir turėtų būti vyraujantis, mišką sudaro būtent sumedėjusių augalų bendrija, o visa kita formuojasi jos prieglobstyje.
Realioje veikloje ne apibrėžimai yra svarbiausi. Kur kas svarbesnis visuomenės ir valdžios požiūris į mišką ir jo funkcijas. Neretai šie požiūriai gerokai skiriasi. Visuomenė nelinkusi sureikšminti miško medieninės funkcijos, gyventojams svarbus yra miškų lankymas, poilsiavimas jų prieglobstyje, uogavimas, grybavimas. Tiems, kurie verčiasi medienos perdirbimu, miške rūpipirmiausiai medis, ir kai pelno troškimas kai kuriems verslininkams aptemdo protą, jie dėl medžio pasiryžę įvairioms avantiūroms. Apmaudu, tačiau kartais verslo grupės sugeba palenkti savon pusėn ir valdžią. Tuomet miškui ateina liūdnos dienos.
Tačiau visuomenė stoja miško pusėn. Štai prieš keletą metų medienos verslo interesų grupės kartu su Laisvosios rinkos institutu „primetė“ visuomenei pseudomokslinę diskusiją dėl III ir IV grupės ūkinės paskirties miškų privatizavimo. Girdi, valstybiniai miškininkai tvarkosi neefektyviai, o privatus savininkas visuomet sugeba gauti daugiau naudos. Suprantama, kad nauda buvo laikoma tik nukirsto medžio vertė. Noras užvaldyti valstybės nuosavybėje esančius miškus tuomet buvo labai ryškus, pagaliau stambieji medienos perdirbėjai to ir neslėpė. Diskusijos žiniasklaidoje vyko bene pusmetį. Buvo paskelbta daugybė straipsnių „už“ ir „prieš“ valstybinius miškus, net buvo surengta konferencija Mokslų akademijoje, kur garbūs mokslininkai sutartinai pasisakė prieš miškų privatizavimą. Tačiau maloniausia buvo tai, kad kažkuriai visuomenės nuomonių tyrimų agentūrai surengus gyventojų apklausą, net 90 proc. apklaustųjų pasisakė už valstybinę miškų nuosavybę.
– Ekonominė miško nauda pabrėžiama nuolat. Negana to, miškų urėdijoms priekaištaujama, kad tos naudos iš miško paimama mažokai, peršamas kitų valstybių pavyzdys. Itin dažnai buvo linksniuojami Ūkio ministerijos paskelbti duomenys, kad, girdi, Švedijoje iš 1 m³ medienos gaunama 23 Lt pelno, o mūsų urėdijos tesugeba „išpešti“ tik 1 Lt.
– Miško teikiama ekonominė nauda yra be galo svarbi. Viena, pajamos už parduotą apvaliąją medieną sudaro miškų urėdijų veiklos pagrindą, padeda ne tik išsilaikyti joms pačioms, bet sudaro finansines galimybes vykdyti visus privalomuosius miško darbus, t. y. atkurti ir prižiūrėti mišką, atlikti ugdomuosius kirtimus, vykdyti sanitarinę ir priešgaisrinę medynų apsaugą ir pan. Antra, miškininkų paruoštas medis yra žaliava medienos perdirbimo ir baldų gamybos įmonėms. Trečia, šalies įmonės nemažai medienos gaminių ir baldų parduoda svetur, taip stiprindamos eksporto potencialą. Dėl šių dalykų neverta ginčytis.
– Kodėl falsifikuojami duomenys?
– Problema yra kita. Pirmiausia, yra menkinamas miškų urėdijų vaidmuo, nuolat tvirtinant apie neefektyvų ūkininkavimą, minint neva daugiau pelno iš miško sugebančias gauti šalis. Maža to, kad duomenys apie Švedijoje iš medienos gaunamus pelnus yra laužti iš piršto, vėliau jie buvo keičiami, tikslinami, kol susipainiojo ir patys autoriai. Beje, ši dezinformacija skleidžiama kryptingai, siekiant vis tų pačių tikslų – privatizuoti ūkinės paskirties miškus, didžiausią valstybės turtą. Tarpinis tikslas – medienos ruošos ir miško atkūrimo bei apsaugos veiklų atribojimas.
Kodėl to siekiama? Sumanymas gana paprastas. Po tokio funkcijų atskyrimo miško ruošą galima patikėti su miškų urėdijomis nesusijusioms įmonėms, kurioms įtaką galėtų daryti stambieji medienos perdirbėjai. Taigi, medienos verslo grupės siekia savo tikslų. Atskyrus miško ruošą nuo miškų urėdijų, nelieka vieno šeimininko, tvarkančio mišką. Tuomet didesnės galimybės atsiveria stambiesiems medienos vartotojams, galima siekti metinės kirtimo biržės didinimo, kuris viršytų prieaugio parametrus, ar net privatizuoti miškus, parduoti juos užsienio kompanijoms. Panašią „reformą“ jau įvykdė kaimynai latviai, po kurios iš daliesprarado savo miškų kontrolę. Neseniai buvo paskelbti duomenys, kad švedų medienos vartotojai Latvijoje nupirko 20 tūkst. ha miško, t. y. maždaug vienos mūsų urėdijos dydžio plotą. Nenorėčiau, kad tokie dalykai dėtųsi mūsų valstybėje, nes čia akivaizdus miško išteklių užvaldymas.
Dar apmaudžiau, kad klaidinančius duomenis pateikia, atrodytų, kvalifikuoti miškininkai, daugelį metų nagrinėję ir mūsų šalies, ir kitų valstybių miškų ekonomiką. Štai hab. mokslų daktaras Stasys Mizaras „Veido“ žurnale skelbia, kad Lietuvos miškuose ūkininkaujama labai neefektyviai, vos ne blogiausiai iš visų ES valstybių. Remdamasis neva Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis jis apskaičiavo, kad Lietuvoje vieno miško darbuotojo sukuriama bendroji pridėtinė vertė (BPV) 2006 m. siekė tik 13,4 tūkst. JAV dol., o tas vertės dydis, skaičiuojant 1 ha miško, sudarė 57 JAV dol. Blogesnė padėtis, anot S. Mizaro, yra tik Latvijoje. Tačiau reikia pastebėti, kad pateiktoje statistikoje neatskirtas valstybinis ir privatus miškų sektorius, o jų veiklos efektyvumas yra visiškai skirtingas, tik daugeliui tie skirtumai sunkiai suvokiami. Todėl manoma, kad skelbiami duomenys atspindi valstybinio miškų sektoriaus veiklos rezultatus.
Nenorėdami sutikti su S. Mizaro teiginiais apie neproduktyvią šalies miškininkų veiklą apskaičiavome, kiek BPV 2006-aisiais, 2009-aisiais ir 2010 m. sukūrė Kėdainių miškų urėdija. Reikia neužmiršti, kad dveji pastarieji – kriziniai metai. Pasirodo, 2006 m. mūsų urėdijoje 1 darbuotojo sukuriama BPV siekė 29,8 JAV dol., 2009-aisiais – 25,8, o 2010 m. – 24,6 tūkst. JAV dol. Pagal šį rodiklį Kėdainių miškų urėdija aplenkė Čekiją, Slovakiją, Lenkiją, Vengriją ir kt. Suprantama, kad viso valstybinių miškų sektoriaus mastu rodikliai būtų dar geresni, nes Kėdainių krašto miškai nėra produktyviausi, o ūkininkavimo sąlygos juose pačios sunkiausios ir sudėtingiausios. Didesnis ir 1 ha produktyvumas nei nurodoma S. Mizaro skaičiavimuose: mūsų urėdijoje 1 ha miško 2006 m. sukūrė 139,5 JAV dol., 2009-aisiais – 111, o 2010 m. 118,5 JAV dol. BPV.
Įvairiapusė miško nauda
– Krenta į akis dar vienas dalykas. Tai pernelyg siauras miškų sektoriuje sukuriamas pridėtinės vertės suvokimas, siejamas daugiausia tik su medienos ruoša ir jos pardavimu. Juk miškas tos naudos ir vertės teikia kur kas daugiau.
– Šventa teisybė. Miško teikiama nauda apibūdinama kaip daugiafunkcė. Tai nemedieniniai miško ištekliai, kuriems yra priskiriami grybai, uogos, riešutai, vaistažolės ir vaistinės žaliavos, medžiojami žvėrys, medžių sula, karnos, tošis, vytelės, sakai, kelmai, net kalėdinės eglutės. Reikėtų paminėti ir tokias miško funkcijas kaip anglies dvideginio akumuliacija, ekologinio balanso ir požeminio vandens režimo užtikrinimas, gamtos bioįvairovės išsaugojimas, rekreacijos galimybės ir kt. Vis reikšmingesnė tampa miško kaip energijos gamybos arba biomasės šaltinio funkcija.
Mokslininkų skaičiavimais, šalies miškuose augančios medienos vertė sudaro tik 36–38 proc. bendros miško vertės. Deja, likusi vertė nėra apskaičiuojama ir neįskaitoma į miškininkų „aktyvą“. Kodėl? Girdi, nesukurtos apskaitos metodikos, kaip įvertinti tą įvairiapusę miško naudą. Taigi sukurkime metodikas ir pasirodys, kad miškininkų veikla yra gerokai produktyvesnė.
Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną ekonominės vertės apskaitos nelogiškumą. Kas yra pridėtinė vertė? Klasikinė ekonomika ir jos pagrindu sukurtos buhalterinės ir statistinės apskaitos metodikos ją apibūdina kaip naujai sukurtą produktą, tenkinantį visuomenės poreikius.Ar atrinkti bei tinkamai tvarkomi ir panaudojami miško genetiniai ištekliai nėra naujai sukurta vertė? Ar naujai pasodintas miškas kirtavietėje ar netinkamose žemės ūkio veiklai žemėse nėra naujai sukurta vertė? Ar įrengtas ir remontuojamas miško kelias, leidžiantis kuo mažiausiomis sąnaudomis išvežti paruoštą medieną, lankytis miškuose grybautojams bei uogautojams nėra sukurta vertė? Ar priešgaisrinės ir sanitarinės miško apsaugos priemonės, sukuriančios prielaidas medynams augti sveikiems, nedidina vertės? Suprantama, kad didina esamą miško vertę ir sukuria naują.
Tačiau esama paradokso. Miškų urėdijųišlaidos, išleidžiamos šiai vertei sukurti, apskaitoje yra prilyginamos veiklos sąnaudoms, mažinančioms grynąjį pelną. Sąnaudomis laikytinos piniginės lėšos, panaudojamos ūkinei naudai gauti trumpuoju laikotarpiu, pvz. medienai paruošti. O miškų urėdijų išlaidos, skirtos miško genetinių išteklių atrinkimui, saugojimui, miškų atkūrimui, priežiūrai ir apsaugai, kelių ir melioracijos tinklo plėtrai ir priežiūrai, rekreacinių objektų statybai didina bendrą miško vertę, kuri rpiškos naudos atneš ateityje. Kėdainių miškų urėdija 2006 m. šių sąnaudų patyrė 2,1 mln. Lt, 2009 m. – 1,3 mln. Lt ir 2010 m. – 1,6 mln. Lt.
Apie tokį apskaitos nelogiškumą reikia kuo daugiau kalbėti, nes ši tvarka daro labai prieštaringą poveikį miškų urėdijų ūkiskaitai. Kuriems galams investuoti į mišką, kurti naudą būsimosioms kartoms, jei dėl to mažėja grynasis pelnas ir „blogėja“ ekonominio efektyvumo rodikliai? Pagaliau galima skaičiuoti du miško sukuriamos vertės dydžius: trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Išplėstinis miško vertės traktavimas įgalintų kitomis akimis pažvelgti į miškininkų veiklą, išvaduotų juos nuo priekaištų dėl neva neefektyvaus ir neproduktyvaus darbo.
Tarp ąžuolų šlamės ir drebulės
– Lietuvoje Jūs žinomas ne tik kaip ąžuolų žinovas. Daug dėmesio skiriate ir drebulėms. Kas paskatino užsiimti drebulių, kurios dėl kai kurių savybių ne itin vertinamos, selekcija?
– Labai gajus stereotipas, kad auginti drebulių medynus – nusikaltimas miškui. Pabandykime suabejoti šiuo teiginiu. Drebulė jai palankiose augavietėse auga greitai. Drebulės metinis prieaugis yra didžiausias iš Lietuvoje savaime augančių medžių rūšių – vidutiniškai siekia 9 m³/ha per metus. Palyginimui galima pateikti panašiose augavietėse augančių medžių vidutinius metinius prieaugius: baltalksnio – 7,6, beržo – 6,6, uosio – 5,7 m³/ha. Drebulės kirtimo amžius ūkiniuose IV grupės miškuose yra 41 metai, be to, ji lengvai atželia. Mediena naudojama namų apdailai, degtukų ir baldų pramonėje. Tačiau drebulės mediena šiandien yra pati pigiausia. Kėdainių miškų urėdijos aštuonerių metųduomenimis, ji pigesnė už eglės medieną 60 proc., beržo – 77, juodalksnio – 28 proc. Priežastis – medienos puvinys, atsirandantis medžiams augant.
Tačiau spartus drebulės augimas tebeskatina mokslininkus ieškoti būdų, kaip per trumpesnį laikotarpį, kol dar drebulės nepradėjo pūti, išauginti reikiamų matmenų medžius. Vienas iš būdų yra sveikų drebulių atranka ir jų vegetatyvinis dauginimas, antras – vietinės sveikos drebulės kryžminimas su amerikine drebule ar baltąja tuopa ir gautų hibridų, kurių didžioji dalis pasižymi labai sparčiu augimu, sodinimas į mišką. Šioje srityje nemažai padaryta ir Lietuvoje, atrinkti sparčiai augantys drebulės hibridai, išbandyti jų greito dauginimo būdai. Atrodytų, viskas aišku ir paprasta. Tačiau pagal galiojančius teisės aktus sparčiai augančios hibridinės drebulės negalima sodinti miško žemėje, o tik žemės ūkio paskirties žemėje, įveisiant želdinius. Nors baiminamasi jos neigiamo poveikio vietinėms medžių rūšims, tačiau neteko girdėti, ką konkrečiai drebulė išstumia iš miško ekosistemos. Hibridinė drebulė nėra koks transgeninis žmogaus sukurtas augalas. Ji gali atsirasti savaime ir be žmogaus įsikišimo.
Kėdainių miškų urėdijoje bandymų tikslais 2004 m. pavasarį buvo pasodinti hibridinės drebulės, padaugintos in vitro būdu, želdiniai. Pastebėta, kad ji gerokai lenkia savaiminės drebulės atžalas. 2010 m. rudenį atlikus matavimus paaiškėjo, kad hibridinės drebulės vieno medelio tūrio metinis prieaugis po aštuonių vegetacijos periodų yra 4 kartus didesnis už tame pačiame sklype augančių geriausių vietinės drebulės savaiminukų. Beje, šios hibridinės drebulės motinmedis, augantis Dubravos eksperimentinėje-mokomojoje miškų urėdijoje, po 29 vegetacijos periodų yra 27 m aukščio ir 35,5 cm skersmens. Šio medžio tūris – 1,354 m³ ir jo stiebas dar nesupuvęs. Tikėtina, kad Kėdainių žemėje ši hibridinė drebulė augs dar geriau, nes augavietė yra žymiai derlingesnė.
Derlingose žemėse auga ir kita labai vertinga medžių rūšis – paprastasis ąžuolas. Tai ilgaamžis medis, kuris ūkiniuose miškuose kertamas tik po 121 metų. Sodinti ąžuolo želdinius kilnu ir būtina, tačiau ekonomine prasme – tai investicija tolimoms ateities kartoms. Brandžius ąžuolus matys tik penktoji žmonių karta, o medienos reikia jau šiandien. Svarbu ir ateities medynų atsparumas. Europoje, ir ne tik joje, pastebėta, kad mišrūs medynai yra patys atspariausi įvairioms negandoms. Antai, Vokietijos miškininkų tikslas – suformuoti įvairiarūšius ir įvairiaamžius medynus, kurie kertami ne plynai, o palaipsniui derinantis prie nevienodos atskirų medžių rūšių augimo spartos.
Vienas iš būdų, leidžiantis suformuoti panašų medyną derlingoje augavietėje, bandomas Kėdainių miškų urėdijoje, ypatingas tuo, kad didžiąją dalį želdinių priežiūros, jaunuolyno ugdymo ir medienos paruošimo darbų bus galima atlikti mechanizuotai. Želdynui skirtame plote medynas formuojamas iš trijų komponentų. Pirmas – labai greitai auganti medžių rūšis, antras – lėtai auganti, bet duosianti brangią medieną tolimoje ateityje, ir trečias – savaiminis vietinių medžių rūšių gausus atžėlimas. Tokiuose želdiniuose naudojami greitai augančios hibridinės drebulės bei vietinių ąžuolų sodinukai. Svarbu tinkamai eilėmis išdėstyti mišrinimo komponentus pasaulio šalių atžvilgiu, parinkti tinkamus atstumus ir reguliuoti greitai augančių hibridinių drebulių ir savaiminio atžėlimo poveikį lėtai augančiam ąžuolui, kol jis jaunas. Po dvidešimties metų medyno vaizdas turėtų būti panašus į pateikiamą schemoje.
Kai hibridinė drebulė pasieks reikiamus techninius parametrus, pvz., vieno medžio tūris sieks daugiau kaip pusę kubinio metro, visos drebulės bus iškertamos. Šiuo atveju jau po pirmųjų kirtimų, po 20–25 metų, sugrįš mišraus medyno įveisimo išlaidos. Kiti tarpiniai drebulės kirtimai duos tik pelną. Toliau medynas auga šia linkme: hibridinė drebulė atželia iš šaknų ir po 25–30 metų dar kartą nukertama. Tikėtina, kad po 50–60 metų ąžuolai jau bus pasiekę 18–20 m aukštį ir 20–22 cm skersmenį. Tokių ąžuolų lajos leis atsirasti dar vienai greitai augančių medžių kartai, kuri po 30–40 metų bus nukirsta.
Orientuodamiesi į dabartinį kainų lygį bei iš minėto medyno ir gryno ąžuolyno gaunamas pajamas ir patiriamas išlaidas per visą ąžuolo vienos kartos auginimo ciklą (iki 121 metų) pamatysime, kad bus gauta žymiai daugiau medienos, taigi ir pelno. Iš pateiktos lentelės duomenų nesunku paskaičiuoti, kad medienos mišriame medyne per 121 metą iškertama 58 proc., o pelno gaunama 17 proc. daugiau negu gryname ąžuolyne. Kita vertus, veisiant mišrius želdinius mažiau rizikuojama, kad investuotos lėšos nueis į „balą“.
Mišraus ir gryno medyno ekonominių rodiklių palyginimai

Iškertamos medienos kiekis mišriame medyne

950 m³

Iškertamos medienos kiekis gryname ąžuolyne

600 m³

Pajamos mišriame medyne

266 000 Lt

Pajamos gryname ąžuolyne

222 000 Lt

Išlaidos mišriame medyne

49 605 Lt

Išlaidos gryname ąžuolyne

36 703 Lt

Pelnas, gaunamas iš mišraus medyno

216 395 Lt

Pelnas, gaunamas iš gryno ąžuolyno

185 297 Lt

Kalbėjosi Leonardas Kvaraciejus

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 08 30
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai