Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugsėjo 19 d.

Miškai ir miškininkystė: mitai ir tikrovė

"Mokslas ir gyvenimas", 2011 Nr. 8-9
Stasys Karazija, Remigijus Ozolinčius

Iš graikų kalbos kilęs žodis mitas reiškia pasakojimą, padavimą, kolektyvinį liaudies fantazijos kūrinį. Tokių mūsų visuomenės fantazijos kūrinių turime ir apie miškus bei miškininkystę. Jiems padeda atsirasti įvairios priežastys – klaidinga, o kartais tiesiog tendencinga žiniasklaidos informacija, politinės ir socialinės intrigos, stiprus besilankančio miške įspūdis, bet dažniausiai – žinių trūkumas, nesupratimas ir nežinojimas. Kartais tokie mitai būna tik nekaltas pasakojimas, bet dažnai jie menkina miškininkystės specialistų pastangas ir savigarbą. Kai kurie iš jų yra taip giliai įsišakniję mūsų visuomenės sąmonėje, kad juos tiesiog nebelaikome mitais, o suprantame kaip tikrovę. Apie juos ir norėtume papasakoti MG skaitytojams.

Mitas apie Lietuvos miškingumo mažėjimą

Jeigu gatvėje atsitiktinai sutikto žmogaus paklaustum apie Lietuvos miškingumą ir jo kitimo tendencijas, tikriausiai išgirstum atsakymą, kad jis mažėja. Tai rodo ir visai neseniai atlikta sociologinė apklausa. Taip mano aštuoni (!) žmonės iš dešimties. Be to, nemažai gamtosaugininkų ir žiniasklaidos atstovų nuolat perša mintį, kad Lietuvoje intensyviai kertami miškai, kad juos reikia ypatingai saugoti, kone kaip nykstantį objektą. Netgi mūsų įstatymai griežtai reglamentuoja miškų plotų apsaugą – miško žemės negalima paversti kitomis naudmenomis, miško savininkams neleidžiama atstatyti buvusių sodybų, o būtiniausioms valstybinėms ūkio reikmėms (keliams, žemės gelmių eksploatacijai ir kt.) leidžiama iškirsti miško tik ypatingais išskirtiniais atvejais ir tik su sąlyga, kad vietoj iškirsto kitoj vietoj jo būtų įveista dar daugiau. Tad paanalizuokime, ar iš tikrųjų tokia katastrofiška padėtis su mūsų miškais.
Remiantis oficialiais duomenimis, Lietuvos (be Vilniaus krašto) miškingumas 1939 m. buvo 16,7 procento. Turint galvoje tai, kad smulkūs miškeliai tada apskaiton nepateko, manoma, kad faktiškas miškingumas buvo apie 19–20 procentų. Pokario metais miškingumas nuolat didėjo (1961m. jis siekė 23,4 proc., o 1973 m. – 26,4 proc.). Atkūrus nepriklausomybę (1991 m.), miškai jau dengė 29,8 proc. teritorijos. Dabar Lietuvos miškingumas siekia 33,2 procentus. Per paskutinį dešimtmetį miško žemės plotas padidėjo 53,1 tūkst. ha, o šalies miškingumas – 2,3 proc. Pagrindinė padidėjimo priežastis – savaime mišku apaugančios žemės ūkiui nenaudojamos žemės. Naujų miškų privačioje ir valstybinėje žemėje pasodinta tik 22,5 tūkst. ha, o tai sudaro du penktadalius padidėjusių miškų ploto. Reikia pasakyti, kad šie skaičiai nėra labai džiuginantys, nes savaime želiančių miškų ūkinė vertė yra gerokai mažesnė nei dirbtiniu būdu įveistų (dėl rūšinės sudėties, struktūros, genetinės kokybės).
Tiesa, šiuo metu kasmet iškertama apie 18 tūkst. ha miško (valstybiniuose miškuose – 11 tūkst. ha; privačiuose – 7 tūkst. ha), tačiau visuose iškirstuose plotuose miškas atkuriamas (to reikalauja Miškų įstatymas). Vien valstybiniuose miškuose kasmet dirtinai įveisiama apie 7 tūkst. ha želdinių (kitas iškirstas plotas atželia savaime arba taikant atitinkamas paramos žėlimui priemones). Papildomai kasmet apželdoma arba savaime apželia 5–6 tūkst. ha ne miško žemių. Taigi miškingumas Lietuvoje didėja.
Pagal rūšinę medynų sudėtį ir nustatytą atskirų rūšių medynų kirtimo amžių apskaičiuota vidutinė visų Lietuvos miškų medynų auginimo trukmė yra apie 80 metų. Todėl, tolygiai naudojant, kasmet būtų galima iškirsti 22 tūkst. ha miško. Kadangi yra gana daug perbrendusių minkštųjų lapuočių medynų, kurių prieaugis bei tvarumas sumažėjęs ir kuriuos reikėtų kuo greičiau iškirsti, tai einamoji metinė kirtimo norma galėtų būti dar didesnė.
Kokios yra šio mito priežastys, sunku pasakyti. Viena iš jų galėtų būti ta, kad kirtimų apimtys Lietuvos miškuose, atkūrus nepriklausomybę, išaugo kone dvigubai. Bet apie tai kitame skyrelyje.

Mitas apie tai, kad miškininkai kerta tiek, kiek nori

Tiesos vardan reikia pasakyti, kad miškų kirtimai, atkūrus nepriklausomybę, padidėjo beveik dvigubai – nuo 3 mln. m3 (1990) iki 5,7–7,3 mln. m3 (2001–2010). Taigi susidaro įspūdis, kad miškininkai pasikerta tiek, kiek nori...
Pirmiausia, turime pasakyti, kad kirtimai atliekami ne visuose miškuose. Visai nekertami I gr. (rezervatiniai) miškai. II gr. miškuose, skirtuose ekosistemų (biologinės įvairovės) apsaugai bei rekreacijai, ūkinis naudojimas taip pat labai stipriai apribotas. Mediena gaunama iš III ir IV gr. miškų, kurie sudaro didžiąją Lietuvos miškų dalį (1752 tūkst. ha iš šiuo metu esančių 2160 tūkst. ha). Tačiau ir juose galioja atitinkamos miškų naudojimo taisyklės. Bet čia trumpam grįžkime į praeitį.
XVII a. pabaigoje Vidurio Europoje ima trūkti medienos (ypač jos daug sunaudojama vis labiau besivystančioje pramonėje: metalurgijoje, stiklo, druskos, medienos perdirbimo įmonėse). Dėl šios priežasties užsidaro daug kalvių ir kasyklų. Susirūpinama miškais kaip žaliavų ir kuro šaltiniu. Išauga susidomėjimas miškininkyste. Rūdos lydymo įmonių savininkas H.Karlowitzas 1713 m. Leipcige išleidžia knygelę Sylvicultura oeconomica, kurioje teigia: „Didžiausias šalies menas, mokslas bus miško išsaugojimas ir veisimas, kad būtų galima tęsti pastovų ir tolydų (vok. nachhaltig) naudojimą“. Taip pirmą kartą buvo užrašyta idėja, tapusi miškotvarkos kertiniu akmeniu. 1795 m. vokiečių miškininkas G.L.Hartigas suformuluoja tvaraus (vok. nachhaltig – nenutrūkstamo, tolydaus, nuolatinio, besikartojančio) miško naudojimo principą – kirsti medienos ne daugiau nei jos priauga. Todėl dažnai, kalbant apie darnų vystymąsi, prisimenami miškininkai, kaip tokios minties pradininkai.
Darnaus miškų ūkio principų prisilaikoma ir Lietuvoje. Kirtimų apimtys valstybiniuose miškuose nustatomos iš miškotvarkinių (miškų inventorizacijos) duomenų, prisilaikant kirtimų amžiaus (pagrindinio naudojimo kirtimais kertami tik brandūs medynai) ir darnaus naudojimo principų (kasmet medienos kertama ne daugiau nei jos priauga). Metines kirtimų apimtis (kirtimo normą) tvirtina aplinkos ministras.
Lietuvos miškuose kasmet priauga dideli medienos kiekiai – nuo 11,6 (1998) iki 16,6 (2011) mln. m3, o iškertama - 5,7-7,3 mln. m3 (2001-2010). Suprantama, kad kai kuriuose miškuose kirtimai yra draudžiami, o ir tuose, kuriuose miškas auginamas medienai, viso prieaugio neįmanoma, o ir nereikia iškirsti. Medynų augimo eigoje, jiems retinantis, didelė dalis medžių išdžiūsta. Smulkesniųjų iš jų iškirsti nėra galimybės. Kai kuriuos pavienius sausuolius surinkti fiziškai neįmanoma arba ekonomiškai neapsimoka. Tai vadinamieji natūralūs medžių tūrio prieaugio nuostoliai. Be to, stambesnių medžių dalis turėtų būti paliekama medyne biologinei įvairovei išsaugoti ir gausinti. Visgi didesnę stambesnių atmirštančių medžių dalį tikslinga iškirsti ne tik ekonominiais sumetimais (dėl gaunamos medienos). Kirtimais formuojami medynai būna produktyvesni, jie sukaupia daugiau atmosferos anglies, tuo prisidėdami prie CO2 emisijos mažinimo ir klimato kaitos švelninimo. Iškrintančios iš medyno medienos panaudojimas leidžia didinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Visa tai atitinka darnaus miškų ūkio nuostatas. Visgi pastaruoju metu iš medyno „iškrintanti“ ir nepanaudota mediena sudaro beveik penktadalį prieaugio, kai Europoje šis rodiklis gerokai mažesnis – vidutiniškai 8,7 proc. (pirmauja Suomija ir Austrija – atitinkamai 2 ir 5 proc.). Be to, ugdomaisiais kirtimais, kuriais siekiama formuoti našius (produktyvius), kokybiškus ir sveikus medynus, Lietuvoje iškertama tik 10–12 proc. viso prieaugio. Taigi turime realią galimybę, nedarant žalos gamtai, padidinti iškertamos medienos kiekį.
Galima galvoti (kai kas taip ir teigia), kad oficiali iškertamų plotų statistika neparodo tikrosios padėties, kad galima miškus skurdinti nekertant jų ištisai („pakeles palieka, o toliau – plynės“), per daug išretinant ir pan. Norėdami geriau įsivaizduoti Lietuvos miškų naudojimo intensyvumą, palyginkime kai kuriuos duomenis su atitinkamais Europos ir pasaulio miškų rodikliais.
Pasaulyje yra apie 4 mlrd. miškų. Juose sukaupta 527 mlrd. m3 stiebų medienos, t.y. vidutiniškai 131 m3/ha. Statistikos duomenimis (2005), pasaulio miškuose kertama 3,4 mlrd. m3 medienos, o tai sudaro 0,8 m3/ha arba 0,6 proc. nuo bendro stiebų tūrio. Europa, turėdama apie 6 proc. pasaulio medienos išteklių, kerta 539 mln. m3 medienos. Taigi Europos miškų kirtimo intensyvumas yra apie 4 kartus didesnis nei vidutiniškai pasaulio miškų, t.y. 2,2 proc. nuo bendro miškuose sukaupto tūrio arba 3,3 m3/ha stiebų tūrio. Lietuvos miškų naudojimo intensyvumas (3,4 m3/ha) yra artimas Europos vidurkiui (aukščiausias Vokietijoje – 5,5 m3/ha, kadangi jos miškuose daugiausia ir priauga medienos). Santykinai intensyviai miškus kerta skandinavai. Nors iškertamas medienos kiekis neviršija prieaugio, tačiau šių šalių miškuose, kurie beveik dvigubai mažesnio našumo (99–119 m3/ha) nei Lietuvos (218 m3/ha), kertama beveik tiek pat kaip ir Lietuvoje.
Norint palyginti, kaip atskiros Europos šalys prisilaiko darnios miškininkystės principų, skaičiuojamas santykis tarp iškertamos medienos ir jos prieaugio ne visuose šalies miškuose, o tik tuose, iš kurių ji kertama (forests available for wood supply). Europoje pagal šį rodiklį pirmauja Šveicarija ir Austrija, kasmet iškirsdamos apie 95 proc. medienos prieaugio. Lyginant su kaimyninėmis šalimis, Lietuvoje miškų naudojimo intensyvumas (80 proc.) nėra nei didelis, nei mažas: Baltarusijoje ir Estijoje kasmet iškertama kiek mažiau (apie 50–60 proc. medienos prieaugio), o Latvijoje – daugiau (apie 90 proc.).

Mitas apie optimalų miškingumą

Gana dažnai ne tik specialistų, bet ir su miškais nesusijusių žmonių leksikone naudojamas terminas „optimalus miškingumas“. Dažniausiai, kalbant apie optimalų miškingumą, turima galvoje ekologinė miškų funkcija. Betgi miškai atlieka ir kitas funkcijas – ekonomines, socialines, kultūrines. Taigi optimalus miškingumas yra labai reliatyvi sąvoka, priklausanti nuo to, kokiai miško funkcijai skirsime prioritetą. Kita vertus, netgi nustačius prioritetą, konkrečios reikšmės skaičiavimas yra nepaprastai sudėtingas. Todėl teiginiai, kad vienoks ar kitoks miškingumo procentas yra optimalus, dažniausiai yra niekuo nepagrįsti.
Pabandykime pasiaiškinti. Bene lengviausiai galėtų būti nustatomas ekonominis optimalus miškingumas, nes šiuo atveju susiduriame tik su dviem pagrindiniais veiksniais – žemių poreikiu žemės ūkio bei kitoms reikmėms ir medienos, kaip pagrindinio miško produkto, poreikiu pramonei, statyboms ir kitoms reikmėms. Šiuo metu, pavyzdžiui, kada priskaičiuojama iki 600 tūkst. ha nenaudojamų žemių, miškingumą galima padidinti iki 40 procentų. Nors dabar tokių medienos poreikių lyg ir nėra, bet galima galvoti, kad toks poreikis atsiras (išvystysim medienos apdirbamąją pramonę, biomasės energijos naudojimą ir kt.). Tačiau vargu, ar tai būtų protingas sprendimas. Pasaulyje žmonių skaičius didėja, o tuo pačiu auga poreikis žemės ūkio produktams. Be to, žemės ūkio naudmenų hektaras sukuria daugiau maisto produkcijos ir daugiau darbo vietų, negu hektaras miško. Taigi beatodairiškai didinti miškų plotą būtų neprotinga.
Dar sudėtingesnis ekologinio optimalaus miškingumo nustatymas, juk miško ekologinis vaidmuo yra labai įvairus. Tai ir dirvožemio apsauga nuo erozijos bei defliacijos, ir oro gryninimas bei apsauga nuo teršalų, ir įtaka mikroklimatui bei vandenų režimui. Visų šių ekologinių veiksnių įtakos dydis priklauso nuo konkrečių vietos sąlygų, ir kiekvieno šio veiksnio atžvilgiu optimalus miškingumas bus skirtingas. Štai G.Pauliukevičius (1972, 1989), remdamasis įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemių vandens laidumo savybėmis, paviršinio nuotėkio pervedimo į gruntinį požiūriu smėlio dirvožemiuose pakankamu laiko 17 proc. miškingumą, o molio dirvožemių rajonuose optimaliu siūlo laikyti miškingumą daugiau kaip 40 procentų. A.Michovičiaus (1979) duomenimis panašiose į mūsiškes Baltarusijos sąlygose tam, kad pasiektume minimalų paviršinį nuotėkį nenusausintuose sunkiuose dirvožemiuose ir minimizuotume potvynius, kartu padidinant upių vandeningumą per sausras, reikia net 60–70 proc. miškingumo. Tačiau dėl daugelyje plotų įvykdytų drenažo darbų bei esamų vandens saugyklų šie skaičiai koreguotini mažinimo linkme.
Nustatant optimalų miškingumą socialiniu požiūriu (rekreaciniu, estetiniu) svarbu ne miškų kiekis, o jų išsidėstymas, amžius, struktūra, rūšinė sudėtis. Svarbiausia, kad būtų miškų netoli gyvenviečių, rekreacinėse vietovėse bei prie ūkinės veiklos infrastruktūros objektų.
Taigi nustatyti optimalų konkrečios vietovės (regiono, valstybės) miškingumą galima tik remiantis loginiais samprotavimais, atsižvelgiant į esamą miškų kiekį ir plotus, kuriuos reikia apželdinti mišku. Kita vertus, privačios žemės nuosavybės sąlygomis savininkas želdo mišką nebūtinai ten, kur jo labiausiai reikėtų. Todėl dabartinis miškingumo didinimas iš esmės nesprendžia ekologinių krašto problemų, o eina kartu su Lietuvos apleistų žemių miškinimu ir menkai siejasi su optimalaus miškingumo siekiais.

Mitas apie tai, jog plyni kirtimai – blogybė

Žinoma, plynas kirtimas yra katastrofiškas reiškinys miško gyvenime, nes jis sunaikina iki tol egzistavusią bendriją. Plyna kirtavietė dažnam lietuviui, kurio protėviai kažkada tikėjo šventomis giriomis, yra sunkiai priimtinas dalykas ir estetiniu bei dvasiniu požiūriais (tokių neigiamų emocijų nupjautas rugių laukas paprastai nesukelia). Kartais iš visuomenės ir gamtosaugininkų tenka girdėti labai neigiamą plynų kirtimų vertinimą. Pastaruoju metu šalies valstybinių miškų miškininkai orientuojami į plynų kirtimų plotų mažinimą, jų pakeitimą neplynais – atvejiniais bei atrankiniais. Tuo siekiama didesnio miško bendrijų natūralumo. Neretai neplynų kirtimų taikymas sutampa ir su ūkiniais interesais (mažina miško atkūrimo išlaidas) bei su visuomeninio intereso paisymu (nekoks estetinis vaizdas). Tačiau ar plyni kirtimai iš tiesų yra blogybė, kurios reikėtų visiškai atsisakyti mūsų miškininkystės praktikoje?
Miško kirtimo būdas yra svarbus planuojant miško atkūrimo darbus. Gal todėl miškininkystės specialistai kirtimus vadina pirmąja miško atkūrimo faze. Plynas kirtimas – nuo seno taikomas – ypač rekomenduotinas tose augavietėse, kuriose miškas sunkiai atsikuria tikslinėmis medžių rūšimis. Be to, plynų kirtimų metu taikomos paprastesnės kirtimo ir medienos ištraukimo technologijos, efektyviau panaudojama technika, didesnis darbo našumas. Tokie kirtimai svarbūs ir biologinės įvairovės požiūriu. Jie paįvairina kraštovaizdį, didina medynų amžiaus ir biotopų skirtumus, prisideda ir prie augalų ir gyvūnų rūšių įvairovės didinimo. Taigi plyni kirtimai neturėtų išnykti iš Lietuvos miškininkystės žemėlapio. Juos reikėtų taikyti ten, kur jie duoda didžiausią ekologinį ir ekonominį efektą.

Mitas apie tai, jog nenaudojant miškų išsaugosime biologinę įvairovę

Dažnai saugomų teritorijų kūrimo dokumentuose ir jų nuostatuose įrašomas tikslas – išsaugoti vieną ar kitą miško bendriją, o kaip priemonė šiam tikslui pasiekti nustatomas rezervatinis režimas. Tačiau kiekviena augalų bendrija yra besivystantis darinys, visada esantis dinaminėje būsenoje, ir išsaugoti ją vienoje būsenoje neįmanoma (ar įmanoma išsaugoti šimtametį senelį, kad ir kokia nacionaline vertybe jį paskelbtume?). Toks saugojimo būdas geras gal tik ekstremaliose gamtinėse sąlygose, kai nėra ryškios bendrijų kaitos (lėti sukcesiniai procesai). Lietuvos miškuose tai būtų pelkės arba kerpšiliai. Tačiau miškų augimui palankesnėse sąlygose, norint išsaugoti panašią bendrijos sudėtį bei struktūrą, būtinos vienokios ar kitokios ūkinės priemonės. Apie jas laikas pradėti galvoti. Rezervatinis režimas tinkamas tik natūralių gamtinių procesų (ne esamų bendrijų!) išsaugojimui.
Ilgokai vyravusi nuomonė, kad ūkinės veiklos uždraudimas yra beveik panacėja biologinei įvairovei gausinti, jau lyg ir paneigta. Dabar kai kuriuose draustiniuose siūloma kirsti atželiančius krūmus bei medelius siekiant pagelbėti saugomoms rūšims, tuo pačiu tikslu kai kur perkamos avys ir pan. Tačiau vis dar pasitaiko ne visai pagrįstų draudimų. Vienas iš tokių yra nemaži miško sklypai apie juodųjų gandrų ir daugelio plėšriųjų paukščių lizdus. Juose visiškai uždrausti pagrindiniai (ne tik plyni!) miško kirtimai. Remiamasi teiginiu, kad šie paukščiai yra gūdžių, toli nuo žmogaus veiklos atitolusių miškų gyventojai. Taip, šių paukščių gyvenamoji vieta yra miškas, bet daugelis faktų rodo, kad jie (bent kai kurios rūšys) nėra labai jautrūs ir nereikalauja ypatingo miško. Vienas geriausių pavyzdžių – Biržų giria. Matyt, reikėtų permąstyti mūsų gamtosauginę filosofiją – ar saugoti kiekvieno paukščio lizdavietę, ar saugoti atitinkamus biotopus (miško masyve palikti tam tikrą kiekį medynų) atitinkamame miško masyve (čia nediskutuojame dėl kirtimų uždraudimo ar ribojimo paukščių perėjimo metu).
Abejonių kelia pastaruoju metu teisės aktais įteisintas reikalavimas kiekviename miško sklype, vykdant ūkines priemones, palikti negyvos medienos ne mažiau kaip 5 proc. bendro medynų tūrio, o II grupės miškuose dar daugiau. I gr. miškuose, kaip žinoma, visa mediena lieka miške supūti. Tai daroma siekiant didesnės biologinės įvairovės. Kadangi dabar Lietuvos medynų tūris sudaro apie 480 mln. m3, teoriškai reiškia, kad pūvančios miške medienos nuolat turi būti apie 25 mln. m3 (kai per metus iškertama apie 6 mln. m3). Kyla klausimas, kuo pagrįsta šitokia duoklė biologinei įvairovei – rimtais argumentais, emocijomis, mitais?
Biologinės įvairovės išsaugojimo bei gausinimo miške tikslai gali būti dvejopi: pirmas – padidinti miško ekosistemos biologinę įvairovę praturtinant ją rūšimis, kurios užtikrintų didesnį ekosistemos atsparumą, produktyvumą bei gerą būklę (sveikatingumą); antras – išsaugoti retas rūšis. Paliekant miške pūti negyvą medieną, pirmiausia siekiama žemesniųjų augalų (samanų, kerpių, grybų rūšių, gyvenančių šioje medienoje arba ant jos) gausinimo. Miško mezoekosistemos, t.y. atskirame sklype ar miške esančios miško bendrijos egzistencijai, raidai, produktyvumui ar sveikatingumui jos tiesioginės reikšmės neturi. Taigi čia siekiama antrojo tikslo – retų rūšių išsaugojimo ir pagausinimo. Tačiau ar turėtume siekti pagausinti retąsias rūšis iki jų dalyvavimo visų be išimties miškų bendrijų sudėtyje? Gal užtektų, kad ši negyva mediena būtų paliekama dalyje sklypų? Kita vertus, neseniai atliktų tyrimų duomenimis, sklype palikus nemažai negyvos medienos, atsiranda ir ekologiniu požiūriu neigiamų reiškinių. Pūdama mediena atpalaiduoja anglį, kuri nesikaupia dirvožemyje (ten lieka tik 5 proc.!), o CO2 pavidalu patenka į atmosferą, didindama šiltnamio efektą. Taigi perdėtomis priemonėmis siekdami vieno ekologinio tikslo, galime pakenkti kitam.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 09 19
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai