Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugsėjo 19 d.

Šimtametė miškų atkūrimo ir veisimo patirtis

"Mokslas ir gyvenimas", 2011 Nr. 8-9
Dr. Antanas Malinauskas, dr. Gintautas Urbaitis
LAMMC filialas Miškų institutas

Lietuva yra miškų zonoje. Čia miškas atsikurti (kirtavietėje) ar įsiveisti (kur miškas prieš tai neaugo) gali natūraliai. Tačiau tai dažniausiai netenkina miškų ir žemių savininkų, visuomenės bei valstybės, nes užtrunka nepriimtinai ilgą laiką, želia nepageidaujami krūmai ar medžiai, per mažas žėlinių tankumas ir produktyvumas. Be to, nėra galimybių jų genetiniam pagerinimui, kuris įgyja vis didesnę reikšmę didinant miškų produktyvumą, tvarumą ir išauginamos medienos kokybę. Želdiniai, net įveisti iš genetiškai nepagerintų sėklų, yra apie 15–20 proc. produktyvesni už tos pačios medžių rūšies savaime atsikūrusius ar įsiveisusius žėlinius. Šiuo metu miškų atkūrimą ir įveisimą reglamentuoja „Lietuvos Respublikos miškų įstatymas“ bei nemažai teisės aktų (nuostatai, taisyklės, reikalavimai ir kt.).

Pirmosios žinios apie valstybės rūpinimąsi miškų atkūrimu aptinkamos ordinacijoje Varėnos (1637 m.) ir Belovežo (1639 m.) karališkiems girininkams. Siūloma nutraukti girių lydimą valakams ir net užleisti atžėlimui kai kuriuos lydimus.

Išplitus plyniems kirtimams ir įsivyravus pastovaus miško naudojimo idėjai susidarė sąlygos dirbtiniam miškų veisimui. Miškų atkūrimas želdant pradėtas XVIII a. paskutinį ketvirtį. 1777 m. ekonominėje instrukcijoje karališkosioms valdoms siūloma apsėti kankorėžiais miško dykvietes, apsodinti pakeles miške iškastomis liepaitėmis, klevukais, šermukšniais. Iki 1861 m. valstiečių reformos miško želdinimas buvo atsitiktinis ir įveista tik kelios dešimtys hektarų želdinių. Laikotarpyje nuo 1861 iki 1914 m. įveista 42 tūkst.ha miško želdinių, 1921–1944 m. – 82 tūkst.ha, 1945–1989 m. – 572 tūkst. ha ir 1990–2010 m. – 172 tūkst. ha (1 pav.). Per visą miškų atkūrimo ir įveisimo želdant laikotarpį Lietuvoje pasodinta ar pasėta 868 tūkst. ha miško želdinių, o įskaitant Vilniaus ir Klaipėdos krašto miškus, apie kurių atkūrimą kitų šalių valdymo laikotarpiu nėra duomenų – apie 900 tūkst. hektarų. Kultūriniai medynai užima 499 tūkst. ha plotą, kas sudaro 24 proc. nuo apaugusio mišku žemės ploto.

Mažiausias miškingumas Lietuvoje buvo 1948 m. ir nesiekė net 20 procentų. Šiuo metu Lietuvos miškingumas – 33,2 procento. Tokį miškingumo padidėjimą daugiausia nulėmė smėlynų, griovų, šlaitų ir kitų žemės ūkiui netinkamų žemių apželdinimas.

Iš ankstyvojo miško želdymo laikotarpio (iki 1861m.) išliko XIX a. pradžios ir vėlesnių metų kalninės pušies želdiniai Kuršių nerijos pajūrio kopose, puikūs 1849 m. europinio maumedžio želdiniai Degsnės ir 1859 m. Vidgirio miške. Tuo metu buvo sodinamos pušys, maumedžiai, ąžuolai. Eglės dar nebuvo veisiamos, nes jų mediena vertinta kur kas mažiau nei pušies.

Laikotarpyje nuo 1861 iki 1914 m. praktikuotas spygliuočių sėjimas smėlio dirvose, suarus jas ištisai, arba medelių sodinimas į kastuvu paruoštas duobutes. Tuomet truputį daugiau želdinių įveista sodinant negu sėjant. Šie darbai įteisinti įstatymais. 1899 m. išleistu įstatymu iš miško pirkėjų reikalauta, kad jie kirtavietes išvalytų ir apželdintų. Medienos pirkėjas turėjo palikti želdinimo darbų užstatą (po 10–15 rub. už 1 ha). Neatlikus miško atkūrimo darbų užstatas nebuvo grąžinamas. Per pirmuosius 10 šio įstatymo veikimo metų Kauno ir Vilniaus gubernijose apželdinta virš 15000 ha kirtaviečių. Iš to laiko iki šiol yra išlikę ypatingai produktyvūs paprastojo ąžuolo želdiniai Ašpurvių, Norkaičių ir Jūrės miškuose, veimutinės pušies – Panevėžio rajone, Valkininkų ir Nemenčinės girininkijose, maumedžio – Vidgirio miške.

Tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais vidutinės metinės želdinimo apimtys buvo 2,8 tūkst. ha. Lyginant su iki Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu (0,8 tūkst. ha) jau buvo želdoma gerokai daugiau. Vis dėl to, tarpukariu miško želdiniai sudarė tik 22 proc. nuo iškirsto miško ploto. Dėl per mažų miško atkūrimo apimčių 1937 m. Lietuvoje buvo 26616 ha neapželdintų plotų ir retmių, virš 14 tūkst. ha pustomų smėlynų, neapželdintų plotų Kuršių nerijoje. Miško želdinių veisimo apimtys žymiai padidėjo po 1937 m., kai priimtas įstatymas „Miškui želdinti“. Čia nustatyta, kad miško želdinimo fondui kasmet skiriama 3 proc. „Žemės ūkio ministerijos gautų iš Valstybinių miškų, miškų žemės, durpynų, vandenų ir kitų pajamų iš tų sričių, kurios yra susijusios su miškų ūkiu“. Iki šio įstatymo ir jam vykdyti taisyklių (1938 m.) priėmimo dažniausiai buvo želdomos tik tos kirtavietės, kuriose miškas neatsikurdavo savaime. Paminėti dokumentai siūlė pirmiausia želdinius veisti šviežiai iškirstose biržėse ir atsodinti nepasisekusius želdinius. Paskui apželdinti senesnių metų nesuvelenėjusias kirtavietes, po to pildyti nesusivėrusius jaunuolynus, ir galiausiai apželdinti visokias senas kirtavietes, retmes, aikštes. Šis pasiūlytas miško želdinimo eiliškumas iš esmės nepasikeitė iki šių dienų. Tada truputį daugiau želdinių buvo veisiama sėjant (50,3 proc.), negu sodinant, geri rezultatai gauti sėjant prie kelmų. Daugiau buvo sėjama nei sodinama todėl, kad sėti buvo 28–49 litais/ha pigiau nei sodinti. Kartu pripažinta, kad įveisti miškus sėjant ne visur pavyksta, pvz., suvelenėjusiose dirvose, kur pasėlius nustelbia žoliniai augalai, kad pasėliams nepalankūs sausi pavasariai.
Karo metais miškų atkūrimo sąlygos buvo sunkios. Sumažėjus pinigų vertei atsitiktiniai darbininkai uždarbiauti nėjo, o miškų administracija skyrė tik tiek darbininkų, kiek jų galėjo atitraukti nuo padidėjusių miško ruošos darbų. Vis dėlto per 4 karo metus užveista 11 tūkst. ha miško želdinių.

Iki karo ganyti galvijus miškuose buvo uždrausta. Karo metais tai buvo leista, bet už teisę ganyti suaugusį galviją reikėjo želdinimo darbus dirbti 6 dienas, už prieauglį – 3 dienas. Už ganiavą miške galvijų savininkai 1943 m. dirbo 83 844 dienas, arba 54 proc. visų tų metų darbo dienų veisiant mišką. Miškui atkurti pasitelkti ir moksleiviai. Samdomi darbininkai atliko 28 proc. darbų, o moksleiviai dirbo daugiau kaip 8 proc. darbo dienų. Miškų ūkio generalinės direkcijos iniciatyva už apželdintą mišku hektarą samdomiems darbininkams buvo skiriamas 1 m3 medienos. Miško želdinimo darbuose nusipelnę pareigūnai skatinti dovanomis: medžiokliniais šautuvais, kostiumais, batais.

Karo metu neapželdintų plotų dar padaugėjo. Buvo sudarkyti ir sunaikinti nemaži (2049 ha) Kuršių nerijos pušynų plotai, išardyta 62 km apsauginės kopos. Pokaryje kopų tvirtinimo ir smėlynų apželdinimo darbai Kuršių nerijoje pradėti 1951 m. 1965 m. buvo baigtos želdinti gaisravietės (780 ha), vėliau rekonstruota 110 ha džiūstančių kalninės pušies medynų, apželdinta 260 ha aikščių, apsodinti dar išlikę pustomi smėlynai.

Pokario metais miško želdinimo darbams būdingos didelės darbų apimtys, darbų mechanizavimas ir technologijos tobulinimas. 1945–1989 m. kasmet buvo apželdoma vidutiniškai daugiau kaip 10 tūkst. ha. Ypač daug buvo želdoma 1951–1955 m. – kasmet apie 19 tūkst. ha, t.y. gerokai daugiau negu buvo iškertama. Pokariu palaipsniui mažėjo miško veisimas sėjant ir dabar šiuo būdu per metus įveisiama tik po keletą ar kelias dešimtis hektarų. Želdintojų pastangomis iki 1964 m. buvo apželdinta 26 000 ha aikščių, 37 919 ha smėlynų, 42 839 ha griovų, daubų, skardžių ir kitų mažai tinkamų žemės ūkiui plotų.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę kasmet apželdoma iki 10 tūkst. ha, išskyrus 1997 ir 1998 m., kai šis skaičius buvo viršytas. Palyginti nedideles miškų atkūrimo apimtis nulėmė maži plynų kirtimų ir gerokai padidėję savaiminiam žėlimui paliekami kirtaviečių plotai. Apželdintų plotų padidėjimą 1997 ir 1998 m. lėmė eglynų žuvimas dėl žievėgraužio tipografo pažeidimų.

Pajūrio miškai, kuriais buvo apaugusios smėlio kopos, saugojo žmones nuo vėjų ir nešamo pajūrio smėlio. Pradėjus juos kirsti, prasidėjo ir smėlio pustymas. Kuršių nerijoje ne vienas žvejų kaimas buvo palaidotas po smėliu. Taip pat jūros smėlis užpildavo Klaipėdos uostą ir kelią per Neriją iš Klaipėdos į Karaliaučių. Kuršių nerijos pustomų smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai pradėti 1811 metais. Pirmiausia jie pradėti dabartinėje Kaliningrado srityje tarp Kranto (Zelionogradsko) ir Sarkau (Lesnoje). Vėliau buvo tvirtinamos ir želdomos kopos, supančios žvejų kaimus Nidą, Preilą ir kt., nes juos skubiai reikėjo apsaugoti nuo užpustymo smėliu. 1874 m. sutvirtinta ir apželdinta didelė kopa prie Nidos – Urbo kalnas. Tais pačiais metais ties Klaipėda pradėti apsauginės kopos sudarymo darbai: kalami kuolai, tarpai išpinami karklais, o toliau savo darbą jau atlikdavo vėjas ir smėlis. Ši kopa buvo sudaroma visame Kuršių nerijos pajūryje. Apsaugant Klaipėdos uostą nuo užnešimo smėliu XIX a. pab. ir XX a. pr. sutvirtinti ir apželdinti smėlynai tarp Smiltynės ir Juodkrantės.

Apželdinant Kuršių nerijos smėlynus daug nusipelnė Nidos pašto stoties laikytojas Georgas Kuvertas. Jis XIX a. pradžioje ilgus metus sodino mišką smėlynuose ties Nida, kad apsaugotų pašto kelią nuo užpustymo. Sodino pušis, beržus, karklus, tuopas ir kitus medžius. Kad jie geriau prigytų, sodinimo vietas patręšdavo arklių mėšlu. Jo pasodinti medžiai apsaugojo ne tik pašto kelią, bet ir Nidą nuo užpustymo.

Palangos ir Šventosios pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas prasidėjo 1926 m. tuomečio Kretingos miškų urėdo M.Daujoto iniciatyva. Reikėjo atlikti tris pagrindinius darbus: sutvirtinti jau išardytas ir vėjo ardomas smėlynų vietas, apsaugoti smėlynus nuo ardymo, apsodinti mišku jau sutvirtintus ir aprimusius smėlynus. Pirmieji želdiniai įveisti į šiaurę nuo Palangos, tarp miestelio ir Naglio kalno plytėjusiose smėlingose ganyklose. Vėliau apželdinimas vyko Šventosios kryptimi. Iki karo apželdinta virš 200 ha smėlingų pajūrio žemių. Dabar tai gražūs pajūrio pušynai.

Paprastasis ąžuolas – Lietuvai įprasta ir viena vertingiausių vietinių miško medžių rūšių. Dabar ąžuolynai užima tik 2 proc. visų miškų ploto (40,8 tūkst. ha). Praeityje ąžuolynų buvo daug daugiau. Jų ploto ir atkūrimo mažėjimą šalyje lėmė daugelis priežasčių: ąžuolynų veisimas labai sumažėjo dėl žvėrių daromos žalos, ligų ir entomokenkėjų pažeidimų, nepakankamos apsaugos, mažų savaiminio atsikūrimo galimybių (derėjimo periodiškumas, didelis ąžuoliukų šviesamėgiškumas ir kt.). Norint sulaukti savaiminio ąžuolynų žėlimo ir suformuoti medyną reikia atlikti specifinius darbus. Plotai, kuriuose tikslinga auginti ąžuolynus, Lietuvos miškuose sudaro apie 120 tūkst. ha arba 6 proc. nuo visų miškų ploto, iš jų valstybiniuose miškuose – apie 67 tūkst. ha.

Pirmą kartą išplėsti ąžuolynų atkūrimą Lietuvoje ėmėsi miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas, ypač tuometis direktoriaus pavaduotojas Mikalojus Lukinas. Specialiu vyriausybės nutarimu buvo išskirtas teritorinis ąžuolynų fondas. Vien 1952–1956 m. įveista daugiau kaip 12 tūkst. ha ąžuolo želdinių (2 pav.), o iš viso šios akcijos metu – beveik 20 tūkst. ha, tačiau dauguma jų neišsilaikė. Ąžuoliukus sunaikino žvėrys, kai kur žuvo dėl blogo dirvos paruošimo, nekokybiškų sodmenų, priežiūros stokos, išmirkimo, nes buvo pasodinti į per daug drėgnas ąžuolui dirvas. Dėl per didelio kanopinių žvėrių skaičiaus miškuose nuo 1963 m. ąžuolo želdinių veisimas labai sumažėjo (per metus buvo pasodinama tik po keliolika ar keliasdešimt hektarų), o didėti pradėjo tik 1996 m.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2005 m. patvirtino ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programą, kuri numatyta 16 metų (iki 2021 m.). Pradedant 2009 m. kasmet turi būti įveisiama ar ugdymo kirtimais suformuojama 791 ha ąžuolynų. Programos vykdymo pabaigoje ąžuolynų turi padidėti iki 47 591 ha ir sudaryti 2,4 proc. nuo visų miškų ploto.

Per ilgą miškų atkūrimo ir įveisimo laikotarpį dirvai paruošti miškui želdinti, miško sėjai, sodinti ir želdiniams prižiūrėti naudoti įvairūs įrankiai, padargai ir mašinos. Tarpukario laikotarpiu dirva miško želdiniams buvo ruošiama rankiniais darbo įrankiais arba arkliniais padargais: kaponėmis, kastuvais, penkianagiais, trinagiais, suariama arkliniu vienvagiu plūgu. Savaiminiam miško atžėlimui skatinti (dirvos paviršiui suardyti) naudoti arkliu traukiami miško ežiai-volai, akėčios, žagrės bei kiti padargai. Miškui sodinti naudojo grąžtus, sodiklius, plokščius sodiklius lenkta medine rankena, cilindrinius ir paprastus kastuvus, kuolus, mentes, įvairios formos kylius, kapones. Sėjant mišką naudoti kauptukai, trinagiai, penkianagiai ir lengvi geležiniai grėbliai. 1939 m. įsigytas pirmasis traktorius, kuris ruošė dirvą miškui želdinti. Pokariu dirvai ruošti naudoti tie patys įrankiai ir padargai, bet 1956 m. jau turėti 45 traktoriai, pakankamai noraginių miško ir krūmų–pelkių plūgų bei diskinių akėčių.

Pastaruoju metu dirvai ruošti kirtavietėse dažniausiai naudojami hidraulinių variklių pagrindu sukonstruoti frezeriai, kauburėlius suformuojantys kultivatoriai, o ne miško žemėse – žemės ūkio paskirties – ir miško plūgai. Miškuose nebeliko ir vikšrinių traktorių. Naudojami ratiniai, mažo slėgio į gruntą, darbui miške pritaikyti traktoriai .

Pokariu miškui sodinti naudoti anksčiau paminėti įrankiai, vėliau – daugiausia Kolesovo sodikliai ir paprasti ar latviško tipo kastuvai. Nuo 1996 m. plačiai paplito švediško pavyzdžio pusiau cilindriniai kastuvai.

Sodinimo mašinos miškui želdinti pradėtos naudoti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jos buvo naudojamos veisiant želdinius nekelmuotose žemėse. Šiuo metu mašinomis pasodinama mažai, kadangi sodinimo kaina rankomis ir mašinomis yra panaši. Želdinius prižiūrėti plačiau pradėta tik po Antrojo pasaulinio karo. Želdinių priežiūrai buvo ir tebenaudojami kauptukai, dalgiai, kardai (mačetės), krūmapjovės.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo apie 600 tūkst. ha netinkamų ir mažai tinkamų žemės ūkiui plotų. 2002 m. aplinkos ir žemės ūkio ministrai įsakymu patvirtino Lietuvos miškingumo didinimo programą. Čia numatytos žemės ūkiui netinkamų žemių apželdinimo apimtys nėra vykdomos dėl sudėtingo žemės paskirties keitimo ir sunkumų gaunant kompensacijas už želdinių įveisimą, priežiūrą ir apsaugą. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos miškų urėdijoms neperduoda apželdinimui žemių pagal numatytas programoje apimtis. Lietuvos respublikos teritorijos bendrajame plane numatoma, kad apželdinus žemės ūkiui netinkamas žemes (4 pav.), šalies miškingumas galėtų padidėti iki 38%.

Kultūrinės kilmės medynai sudaro apie 67 proc. nuo bendro per 90 m. laikotarpį įveisto želdinių ploto. Nemažai jų žuvo dėl žinių, rūpestingumo ir lėšų stokos, žvėrių pažeidimų, nepakankamos priežiūros, didelių dirvos pažeidimų kertant mišką, želdomos medžių rūšies neatitikimo dirvožemių sąlygoms, nepakankamos sodmenų ir sodinimo darbų kokybės, rizikingesnio miško veisimo būdo parinkimo (sėja, o ne sodinimas), gaisrų, kenkėjų, ligų, ganiavos, šienavimo bei vėjovartų. Dabar per keletą metų po įveisimo žūsta vidutiniškai apie 5 proc. želdinių. Atsižvelgiant į Lietuvos orų sąlygas toks žuvusių želdinių kiekis yra priimtinas, nes technologijos, užtikrinančios beveik 100 proc. želdinių išlikimą, būtų labai brangios. Vidutinis želdinių prigijimas paskutinį dešimtmetį, priklausomai nuo vegetacijos sezono orų palankumo medeliams prigyti, kito nuo 80 iki 90 procentų.

Lietuvos klimato ir dirvožemių sąlygos yra palankios miškui veisti sodmenimis su atviromis šaknimis, kas dabar šitaip beveik ir daroma. nusausintuose durpžemiuose, pietinės ekspozicijos šlaituose sodmenimis su atviromis šaknimis įveisti želdiniai dažnai blogai prigyja, o neretai ir žūsta, todėl juos reikėtų veisti sodmenimis su uždara šaknų sistema. Sodmenis su uždara šaknų sistema taip pat tikslinga naudoti veisiant želdinius kerpšiliuose, nes jie prigyja tik apie 50 proc., todėl jie sodinami 2 kartus tankesni negu reikėtų.

Lietuvoje kasmet išauginama ir veisiant mišką pasodinama apie 40 mln. medelių ir krūmų. 2010 m. sausio 1 d. daigynų ir medelynų plotas buvo 1264 ha. Šiame plote galima išauginti beveik du kartus didesnį sodmenų kiekį, bet dėl vangaus apleistų žemių apželdinimo mišku medelynų plotas nėra pakankamai išnaudojamas. Medelynų plotas buvo padidintas tikintis, kad želdomi plotai padidės būtent apželdant apleistas žemes, tam patvirtinta ir anksčiau minėta speciali programa. Medelynuose įrengtos laistymo sistemos, jie turi visą reikalingą infrastruktūrą, aprūpinti techninėmis priemonėmis, sodmenys auginami pagal pažangias, panašias kaip ir kitose Europos šalyse taikomas, technologijas. Išauginamų sodmenų kokybė gera. Sodmenų mažai eksportuojama (dažniausiai į Švediją eglės sodinukai), o taip pat mažai ir importuojama (paprastai iš Lenkijos maumedukai).

Žemės ūkio augalų produktyvumo didinimas ir išauginamos produkcijos gerinimas vyko tūkstantmečius. Šiems klausimams daugiau dėmesio pradėta skirti tik XX amžiuje. Pradėti veisti trumpesnės apyvartos, specialios paskirties (plantaciniai) želdiniai. Pastarųjų veisimo tikslas yra panaudoti genetiškai pagerintas medžių rūšis, veisles ar hibridus, parinkti geriausiai tinkančius dirvožemius bei želdinių veisimui ir auginimui taikyti racionaliausias technologijas ir per galimai trumpesnį laiką išauginti kuo didesnį medienos kiekį. Pagal Lietuvos miškų instituto paruoštą technologiją pirmąsias karklų plantacijas (medžiagos pintų gaminių gamybai) praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį įveisė dailės gaminių įmonė „Žilvitis“. Pastarąjį dešimtmetį pradėtos veisti karklų energetinės plantacijos, tačiau dažnai parenkamos per mažo derlingumo žemės, todėl pasiekti laukiamo produktyvumo nepavyksta. Pradedami veisti drebulės ir smulkiadantės tuopos hibridų klonų in vitro technologijomis išaugintais sodmenimis plantaciniai želdiniai. Vykdoma beržų selekcija, išauginti sodmenys antros kartos beržų plantacijai šiltnamyje veisti. Iš tokioje plantacijoje gautų sėklų išaugintais sodmenimis įveistų želdinių augimo sparta ir produktyvumas turėtų žymiai padidėti. Didele augimo sparta ir produktyvumu, prilygstančiu lapuočiams, pasižymi europinis maumedis (5 pav.). Jo medienos techninės savybės geresnės negu pušies arba eglės. Ruošiama europinio ir jo hibridų su japoniniu maumedžiu plantacinių želdinių veisimo technologija su 50 m. apyvarta. 50 m. maumedynų tūris turėtų būti vidutiniškai apie 600 m3 /ha, t. y. dvigubai didesnis negu brandžių eglynų (70 m. amžiaus) ar pušynų (100m. amžiaus).

Pastaruoju metu visame pasaulyje daug dėmesio skiriama biologinei įvairovei. Gali būti veisiami gryni (vienos medžių rūšies) ar mišrūs (kelių medžių ir krūmų rūšių) želdiniai. Mišrūs medynai yra atsparesni ligoms, kenkėjams, kitiems nepalankiems veiksniams, o teisingai parinkus mišrinamas rūšis bei gerai išdėsčius jas plote - produktyvesni už grynus medynus. Mišrūs medynai yra geresnė buveinė žvėrims, paukščiams, vabzdžiams, dirvožemio mikroorganizmams. Įveisti ir išauginti mišrius medynus yra sudėtingiau, labai padidėja klaidų tikimybė, o pakankamai tvarūs ir produktyvūs miško žemėse gali būti ir gryni medynai.

Pirmieji mišrūs želdiniai Lietuvoje įveisti dar caro valdymo laikais. Tarpukariu tokių želdinių buvo veisiama mažai. Po karo mišrių želdinių veisimo apimtys palaipsniui didėjo ir 1961–1965 m. jų įveisimas vidutiniškai siekė beveik po 52 procentus. Vėliau jų plotai vėl pradėjo mažėti ir 1976–1980 m. buvo įveisiama vidutiniškai tik po 25 procentus. Mišrių želdinių veisimo apimtys žymiai didėti pradėjo paskutiniais šio šimtmečio metais. Šiuo metu valstybiniuose miškuose jie viršija 80 procentų. Atsižvelgiant į Lietuvos miškų rūšių sudėtį, dirvožemius ir sklypų dydį toks didelis mišrių želdinių kiekis netgi nėra reikalingas, nes biologinę įvairovę galima užtikrinti ne tik auginant mišrius, bet ir grynus medynus, gretimus sklypus apželdant skirtingomis medžių rūšimis (eglėmis, beržais, juodalksniais, ąžuolais ir pan.). Didžiausia biologinė įvairovė yra vienos ekosistemos perėjimo į kitą zonose. Be to, vien mišrūs medynai didins monotoniją, mažins miškų rekreacinį patrauklumą.

1950 m. įkūrus miškų institutą, jo mokslininkų darbai skirti spręsti gamybai svarbius klausimus. Buvo tobulinami smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai, sukurti originalūs retmių ir pušies keružynų mechanizuotos rekonstrukcijos būdai, paruoštos rekomendacijos pušų ir eglių želdiniams veisti nusausintuose dirvožemiuose, ir juodalksnio želdiniams veisti durpžemiuose technologija. Aštuntajame dešimtmetyje paruoštos miško sodmenų išauginimo kontroliuojamojoje aplinkoje ir sodmenų su uždara šaknų sistema išauginimo technologijos. Apibendrinti apie 40 m. trukę kompleksiniai pušų, eglių, europinių maumedžių ir ąžuolų su kitais medžiais ir krūmais tarprūšinių santykių tyrimai, pasiūlyti nauji medžių sąveikos reguliavimo būdai, parengta rūšių sudėčių modeliavimo teorija, optimizuotas pradinis želdinių tankumas, sukurti sodinimo vietų išdėstymo teoriniai ir praktiniai pagrindai ir paruoštos mišrių, tvarių ir našių medynų įveisimo rekomendacijos. Paruoštos tvarių daugiafunkcinių miškų įveisimo žemės ūkiui naudotose žemėse rekomendacijos, apimančios dirvos paruošimą, rūšių sudėčių parinkimą, miškas-laukas ekotonų formavimą, želdinių pradinį tankumą ir sodinimo vietų išdėstymą, sodmenų ir želdinių priežiūrą.

Be paminėtų, instituto miško želdintojai atliko daugelį kitų darbų. Jie per visą Instituto veiklos laikotarpį sprendė svarbiausias gamybai iškylančias problemas, daug dėmesio skirdami miškų atkūrimo ir įveisimo technologijoms tobulinti, būsimų miškų biologinės įvairovės, tvarumo, produktyvumo, išauginamos medienos kokybei padidinti, apsauginių ir poilsinių miško funkcijoms pagerinti. Miško želdintojų tyrimai apėmė visas miškų atkūrimo ir įveisimo veiklos sritis, pradedant natūralaus žėlimo skatinimu ir baigiant tvarių, funkcinę paskirtį geriausiai atitinkančių želdinių įveisimu. Remiantis tyrimų duomenimis ir daugiau kaip 200 m. miško želdinimo patirtimi, Lietuvoje parengtas rekomendacijų kompleksas, įgalinantis sukurti geriausiai gamtines ir ekonomines sąlygas bei valstybės ir visuomenės poreikius atitinkančius miškus.

Apibendrinant miško želdinimo darbų patirtį, Lietuvoje reikia pažymėti savitus, efektyvius miško veisimo būdus, istoriškai pasiteisinusius mūsų respublikos dirvožemių ir klimato sąlygomis: eglių ir pušų priekelminė sėja; eglių sėja po lapuočių jaunuolynų danga; ąžuolynų sodinimas apie 1,5 m aukščio medeliais; ąžuolų ir eglių sodinimas supiltose lysvėse, nuleidžiant vandens perteklių negiliais grioveliais; mergelio, molio arba puveninės žemės įdėjimas į sodinimo vietas, sodinant pajūrio smėlynuose; rekonstrukciniai pagrindinių medžių rūšių želdiniai minkštųjų lapuočių jaunuolynuose; pušies keružynų rekonstrukcija juos užariant krūmų-pelkių plūgais; mišrių želdinių veisimas.

Miško atkūrimo ir įveisimo darbai, nepaisant padarytų klaidų ir pasitaikiusių nesėkmių, ženkliai padidino Lietuvos miškingumą, užtikrino pakankamai tvarių ir našių medynų suformavimą. Miškų medelynuose išaugintais sodmenimis Lietuvos miestuose ir kaimuose įveista daug dekoratyvinių, poilsinių ir apsauginių želdinių. Miškininkai dažni šių darbų iniciatoriai ir vadovai.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 09 19
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai