Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. rugsėjo 20 d.

„Į Miškininkų sąjungą žvelgiama kaip į atramos jėgą“

Lietuvoje rugsėjo mėnesio trečiąjį šeštadienį minima Miškininko diena. Ta proga – Miškininkų sąjungos prezidento dr. Edmundo BARTKEVIČIAUS išskirtinis interviu „Verslui ir politikai“.

„Verslas ir Politika“
Gintautas KNIUKŠTA

Lietuvos miškininkų sąjungai pasiūlius, Aplinkos ministerijos kolegijai pritarus, tuometinis aplinkos ministras D. Lygis 2000 09 08 įsakymu Nr. 373 ,,Dėl Miškininko dienos” rugsėjo mėnesio trečiąjį šeštadienį paskelbė Miškininko diena.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1991 04 27, Lietuvos miškininkų sąjungos iniciatyva, kasmet, balandžio mėnesį, visuomenė kviečiama dalyvauti Miško dienų renginiuose.
Ypač įsiminė 1998 metai, kai Lietuvos miškininkų sąjunga kartu su Lietuvai pagražinti draugija, Pilietine santalka ir Lietuvos savivaldybių asociacija, siekdamos gražiais darbais paminėti Lietuvos valstybės 80-metį, pakvietė Lietuvos žmones į visą balandžio mėnesį trukusią akciją ,,Santarvės medžio mėnuo”.
Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūris vienas pirmųjų šalyje kreipėsi į visuomenę siūlydamas įamžinti Lietuvos vardo tūkstantmečio sukaktį. Šiuo tikslu nuo 1998 m. jaunieji miško bičiuliai, remiami miškų urėdijų ir apskričių administracijų, per 10 metų (iki 2008-ųjų) visose apskrityse įveisė šiai datai skirtus ąžuolynus.

Lietuvos miškininkų sąjunga įkurta 1929 metais, jos suvažiavimai vykdavo kasmet. Prezidentais buvo renkami A. Požėla, V. Žemaitis, J. Vilčinskas, J. Viliušis ir kt.

Tuomet sąjungos pagrindiniu tikslu laikyta būtinybė pažinti, padėti plėstis ir tobulėti Lietuvos miško ūkiui, leisti ir platinti miškų srities literatūrą, bendradarbiauti su kaimyninių valstybių miškininkų sąjungomis bei rūpintis krašto pagražinimu.

Sąjungos veikla uždrausta1940 metais, kai Lietuvą okupavo sovietai. Pasitraukę iš Lietuvos aktyviausi sąjungos nariai Vokietijoje 1945 m. sukvietė miškininkų konferenciją, o 1949 metais jau Čikagoje įkūrė Lietuvos miškininkų sąjungą išeivijoje. Jie tęsė sąjungos veiklą, rūpinosi miškininkais tremtiniais, plėtojo leidybinį darbą, leido žurnalą „Girios aidas“.

Miškininkų sąjunga Lietuvoje, miškininkų sąjūdžiui (1989 m.) inicijavus, atkurta 1990 vasario mėnesį. Ji įteisino 1929–1940 m. veikusios miškininkų organizacijos tęstinumą. Jos suvažiavimai kviečiami kas 2 metai. LMS prezidentais dirbo A. Valavičius, A. Brukas, V. Antanaitis, A. Tebėra, E. Riepšas.

Šiuo metu sąjunga vienija daugiau kaip 1100 miškininkų. Praėjusių metų lapkričio mėnesį LMS prezidentu dar vienai kadencijai išrinktas Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas doc. E. Bartkevičius.

Edmundas Bartkevičius „Verslui ir politikai“ sakė, kad Miškininkų sąjunga visada palaikė racionalias reformas, evoliucinį, ne revoliucijų kelią. Jis pastebėjo, kad valstybiniame miškų sektoriuje siekiant optimizuoti miško įmonių veiklą, evoliucinės reformos vyksta nuolat. Tarkim, surengta daug diskusijų dėl optimalaus girininkijos ir ūkininkavimo joje modelio, girininkijos buvo pertvarkytos, tai leido mažinti administracijos darbuotojų skaičių ir taupyti lėšas.

„Bet kokia valdymo reforma turi garantuoti valstybinių miškų išsaugojimą, o jie privalo atlikti įvairias funkcijas, negali būti paversti vien medienos žaliavos tiekėjais pramonei. Miško socialinė, ekologinė ir aplinkosauginė vertė yra keleriopai didesnė už medienos vertę. Reforma turi remtis aiškiais argumentais, miškų likimo negali lemti siauri grupiniai interesai“, – tvirtai įsitikinęs E. Bartkevičius.

Prieš šalies valstybinį miško ūkį, atkūrus nepriklausomybę, tikrai netrūko įvairių atakų. Miškininkų sąjunga visada pasisakė už kompleksinį ūkininkavimą miškuose, krizės sąlygomis valstybinis miškų ūkis išliko normaliai funkcionuojantis, teikiantis nemažai pajamų valstybei, žaliavą medienos perdirbėjams, išsaugojo darbo vietas. Buvo, pavyzdžiui, sumanyta įsteigti valstybinių miškų valdymo įmonę ir įtraukti ją į AB ,,Visuomis Holding Company". „Tai būtų buvusi priedanga kompleksiniam miškų ūkiui suskaldyti“, – sakė sąjungos prezidentas.

Miškininkų sąjunga ne kartą pareiškė, kad Europos Sąjungos miškuose pripažįstamas darnaus ir kompleksinio ūkininkavimo valstybiniuose miškuose modelis, kai iš parduotos medienos gautos lėšos naudojamos miškams atkurti, saugoti, prižiūrėti, rekreacijos ir kitiems miškų gerinimo darbams.

Tradiciškai susiklostė geri lietuvių miškininkų santykiai su Baltijos šalių, taip pat Lenkijos ir Vokietijos miškininkų sąjungomis. Sklandų Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimą liudija ir tai, kad LMS suvažiavime Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaro regalijos buvo įteiktos Drezdeno technikos universiteto profesoriui dr. Albrechtui Bemmannui. Šis pasaulinio garso miškininkas daug nuveikė tyrinėdamas ir puoselėdamas ne tik Vokietijos, bet ir Rytų Europos miškus.

Praėjusiame miškininkų suvažiavime priimta rezoliucija siūlė Švietimo ir mokslo ministerijai skirti miškininkystės studijų programai tikslinį valstybinį finansavimą, atsižvelgiant į specialistų poreikį. ,,Kodėl miškų ūkio specialistai turi būti rengiami privačiomis lėšomis? Miškininkystės studijų programai turėtų būti skirtas vadinamųjų studentų krepšelių skaičius, atitinkantis specialistų poreikį ateityje“, – įsitikinęs miškininkų vedlys.

LMS per pastaruosius dvejus metus išleido nemažai leidinių, tarp jų – profesoriaus, buvusio miškų ūkio ministro Vaidoto Antanaičio knygą ,,Gyvenimo liudijimai: prisiminimai, kalbos, pareiškimai".

***
Kiekvieną rugsėjo trečią šeštadienį yra minima Miškininko diena. Ką ji Jums reiškia?

Kiekvienam miškininkui, kuris šį darbą dirba iš pašaukimo, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių (tokie miškininkai sudaro absoliučią daugumą), ši diena yra ypatinga. Tą dieną galima apmąstyti nuveiktus darbus, susitikti su kolegomis ir, žinoma, numatyti gaires ateičiai.

Kaip vertinate Miškininkų sąjungos veiklą?

Lietuvos miškininkų sąjungos veikla plėtojama įvairiomis kryptimis. Pirmiausia, yra rengiami pasiūlymai valstybinėms institucijoms. Miškininkų sąjunga kategoriškai pasisakė prieš valstybinių miškų privatizaciją, prieš kompleksinio valstybinio miško ūkio veiklos ir valdymo išskaidymą, prieš vienos įmonės įkūrimą ir įtraukimą į AB „Visuomis Holding Company“ sudėtį.

Absoliutus centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas ne tik neprisidėtų prie valstybinio miško ūkio plėtros, bet sutrikdytų stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį. Sulauktume neigiamų socialinių, ekonominių ir aplinkosaugos padarinių. Tai pirmiausia susiję su iniciatyvos ir ekonominio efektyvumo žemutinėse grandyse sužlugdymu.

Lietuvos miškininkų sąjunga leidžia žurnalą „Mūsų girios“, kuris atlieka svarbų visuomenės ekologinio švietimo darbą. Daug dėmesio Miškininkų sąjunga skiria darbui su jaunaisiais miško bičiuliais. Organizuojami įvairūs renginiai, konkursai, stovyklos. Labai svarbus vaidmuo čia tenka šios veiklos koordinatoriams urėdijose.

Populiariu tapo jauniesiems miško bičiuliams skirtas „Mūsų girių“ priedas „Girinukas“, kurį mielai skaito net ir profesoriai. Svarią vietą LMS veikloje užima konferencijų, pasitarimų ir seminarų organizavimas. Norėčiau paminėti konferencijų „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, kurią surengėme kartu su Marijampolės apskrities viršininko administracija ir Medienos perdirbėjų asociacija. Šiuo metu organizuojamas konkursas „Sėkmingiausiai neplynus kirtimus taikanti miškų urėdija“.

Palaikome glaudžius ryšius su Baltijos šalių miškininkų sąjungomis.Vertinant Miškininkų sąjungos veiklą, pirmiausia reikia nepamiršti, kad tai visuomeninė organizacija, ir jos galimybės yra ribotos. Neturime galimybių operatyviai surinkti ir pateikti naujausią miškininkystės informaciją sąjungos interneto puslapyje. Tam reikalingi etatiniai darbuotojai ir nemenkos lėšos.
Puikiai prižiūrimi miškai, akiai mielos sodybos, žaliuojantys Santarvės medžiai ir giraitės – tokia Miškininko dienos prasmė. To pasiekti galima tik drauge, suvieniję visos Lietuvos žmonių pastangas, valstybės ir nevyriausybinių institucijų jėgas.
Kaip Jus vadinti – miškininku, mokslininku, mokytoju?

Neturėjau jokių abejonių, ką studijuoti, miškininkystė buvo mano pasirinkimas. Vaikystėje taip patiko gamta, kad net esu persirašęs keletą žinomo gamtininko Tado Ivanausko knygų. Nors esu taip pat baigęs muzikos mokyklą, grojau akordeonu, mokytojai kalbino studijuoti muziką.

Gyvenime taip susiklostė, kad kai mokiausi Miškų fakultete, profesorius Vaidotas Antanaitis pakvietė mane dirbti į Miškotvarkos katedrą. Gimtojoje Kelmėje dar keletą mėnesių manęs taip pat laukė, laikė miškininko darbo vietą žemės ūkio valdyboje. Tačiau likau čia, su profesorium Vaidotu Antanaičiu tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

Dirbau mokslinį darbą katedroje. Kaip tik tuo metu prie Jonavos pradėjo masiškai džiūti pušynai, todėl ėmėmės tirti užterštos aplinkos poveikį miško ekosistemoms. Tuometinė Žemės ūkio akademija buvo pavaldi Maskvai, todėl ir lėšos moksliniams tyrimams atkeliaudavo iš ten.

Atėjus laikui, kai Maskvos pinigai baigėsi, o lietuviškų dar nebuvo, mums iškilo klausimas – būti ar nebūti. Šį laikotarpį išgyvenau tirdamas miestų oro užterštumą biotestavimo metodu. Ištirti oro užterštumą šiuo metodu pasiūliau atskiroms savivaldybėms. Pirmiausia atsiliepė Panevėžys, Alytus, vėliau Kaunas, tačiau finansavimas nebuvo nuolatinis.

Keletą mėnesių dirbau sargu, nes kaip ir visi, laukiau buto, o išėjęs iš akademijos, būčiau iškritęs ir iš eilės jam gauti. Vėliau buvau pakviestas į Miškininkystės katedrą dėstyti gamtos apsaugą visų fakultetų studentams, dirbau prodekanu, dekanu.

Administracinis darbas atima labai daug laiko ir jėgų, taigi pasinerti į mokslinius darbus lyg ir nebelieka daug laiko. Taigi, kaip į mane besikreiptų, visiškai nesureikšminu. Visos mano veiklos sritys yra labai susijusios viena su kita.

Ar mūsų šalies piliečiai myli gamtą?

Dauguma lietuvių neįsivaizduoja savo gyvenimo be miško, žmonės važiuoja į gamtą ir poilsiauti, ir grybauti, pamedžioti.

Manau, kad jų santykiai su gamta yra normalūs, išskyrus kokį pavienį atvejį, kai ką nors sulaužo, sudegina. Dauguma žmonių gamtoje elgiasi padoriai.

Kokius tikslus Jūs – prezidentas – keliate sąjungai?

Lietuvos miškininkų sąjunga turi tapti ne „gaisrų gesintoja“, o idėjų skleidėja.

Netrukus mūsų universitete vyks Baltijos šalių miškininkų sąjungų suvažiavimas. Aš bandau lyginti sąjungų veiklos sritis. Tiek Latvijoje, tiek Estijoje šios sąjungos yra truputį kitokios – gal labiau kultūrinės organizacijos. Ten miškininkų sąjungos nesikiša į miškų politikos formavimą.

Lietuvoje į sąjungą miškininkai žvelgia kaip į atramos jėgą. Miškininkai daug vilčių sieja su sąjunga, kai iškyla koks nors pavojus miškininkams – ar miškų privatizacija, ar viską griaunanti neapgalvota reforma. Kadangi mes esame visuomeninė organizacija, būti šia atrama mums yra nelengvas uždavinys.

Kokie yra artimiausi Miškininkų sąjungos darbai, tikslai ir uždaviniai? Vardan ko ši veikla yra plėtojama?

Sąjunga yra vienijanti organizacija. Miškininkai išsibarstę po visą respubliką, todėl sąjunga tarsi sutelkia visus miškininkus.

Artimiausi darbai – Baltijos šalių miškininkų sąjungų konferencija, kuri vyks Lietuvoje dabar jau Alekstandro Stulginskio universitete. Diskutuosime labai aktualia ir įdomia tema – „Laukinių gyvūnų, miško ir žmogaus santykis“.

Neseniai grįžome iš Norvegijos, kurioje vyko Europos miškininkų orientavimosi sporto čempionatas. Kitų metų gegužės mėnesį šis čempionatas vyks Lietuvoje, Druskininkuose. Tikimės sulaukti labai daug miškininkų iš visos Europos, todėl ruoštis jau reikia pradėti dabar.

Ar pakanka miškininkams vienybės?

Manau, kad daugelio kitų sričių žmonės miškininkams pavydi jų vienybės. Ypač miškininkai moka susitelkti, kai iškyla pavojus miškams.

Šiuo atveju miškininkus sieja tikrai milžiniška vienybė. O kasdieniame gyvenime būna visko. Demokratijos sąlygomis turi būti gerbtina kiekviena išsakyta nuomonė.

Kalbantis su miškininkais apie privačių miškų savininkų požiūrį į miškus, jų ateitį, pastebiu, kad daugelį jų neramina tų savininkų noras greičiau ir daugiau uždirbti, nesusimąstant, kas bus po dešimt ir daugiau metų. Gal mes dar nepribrendome ir nemokame miškų branginti?

Santykiai tarp valstybinių miškininkų ir privačių miškų savininkų yra visiškai normalūs, geri. Urėdijose jiems teikiama parama, jie konsultuojami, ir bendravimas tikrai yra puikus.

Valstybiniuose miškuose darbai vyksta planingai, jie surikiuoti daugeliui metų į priekį. Ūkininkavimas privačiuose miškuose, vadovaujantis norminiais dokumentais, yra daug liberalesnis nei valstybiniuose.

Privataus miško savininkas, turėdamas daug brandaus miško, galėjo elgtis su juo laisviau. Sakyčiau, kad masinis privataus miško iškirtimas (kurie turėjo tam teisę) jau įvykęs. Manau, kad dabar ūkininkavimas stos į normalias vėžes, savininkai planuos ir kirs protingai, nebebus to, ko buvo iki šiol.

O problemų privačių miškų savininkai patiria daug. Pavyzdžiui, miško kelių problema. Nėra tokios jėgos, kuri priverstų privačių miškų savininkus kooperuotis ir tvarkyti kelius. Jie mišką išsikirto, kelią sugadino, o tvarkyti jo nėra kam.

Mūsų sąjunga yra visiškai atvira ir privačių miškų savininkams, tačiau šiandien daugumą sudaro valstybinius miškus tvarkantys miškininkai. O nemaža jų dalis – ir miško savininkai.

Yra dvi privačių miškų asociacijos, kurios vienija privačių miškų savininkus. Gal užtektų vienos?

Iš vienos privačių miškų asociacijos esu gavęs pasiūlymą glaudžiau bendradarbiauti, ir svarstome apie galimą susijungimą ateityje. O privačių miškų savininkai turi patys nuspręsti, kas geriau gintų jų interesus.

Manau, gyvenimas privers juos kooperuotis bendriems darbams miške, be šito smulkiose valdose neįmanomas joks ūkininkavimas.

Kaip sekasi bendrauti su politikais?

Sakyčiau, kad bendravimas yra normalus. Į mūsų pareiškimus ir nuomonę įsiklausoma. Ypač džiaugiamės Seimo nutarimu „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“, kurį parėmė dauguma Seimo narių.

Kokie šie metai buvo miškininkams?

Šie metai ypatingi tuo, kad 2011-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais miško metais. Ir šiais metais Miškininko diena yra ypatinga, nes mes nusprendėme ją švęsti ne kur kitur, o šalies sostinėje. Ekonominiai rodikliai taip pat rodo, kad miškininkai išbrido iš krizės: tai buvo pelningi, finansiškai stabilūs metai.

Miškininkai ekonominę krizę pajuto tikrai labai greitai, nes sumažėjo medienos kainos. Pagarbos verti žinybos vadovai, kurie tai įžvelgė, ir buvo numatytos priemonės krizei įveikti, pateikti keli krizės įveikimo variantai. Tinkamas pasiruošimas krizei padėjo miškininkams išgyventi. Apdairiai buvo numatyta, kurių darbų galima atsisakyti, kad nenukentėtų miško kokybė.

Paskutiniajame sąjungos suvažiavime priimta keletas rezoliucijų. Vienoje jų pasisakoma prieš bandymus skaidyti kompleksinio valstybinio miškų ūkio veiklą ir valdymą. Ar šiais metais buvo juntamas spaudimas miškininkams?

Manau, kad šiemet pagrindinis spaudimas miškininkams buvo paimti daugiau lėšų į valstybės biudžetą.

Kaip Jūs – mokslininkas, sąjungos prezidentas – vertinate: ar valstybė geru keliu žengia ieškodama rezervų valstybinėse įmonėse, pirmiausia – urėdijose?

Valstybiniai miškai yra valstybės turtas, urėdijos – valstybės įmonės. Valstybė turi rūpintis savo turtu, tik, manau, tai turėtų apimti visas sritis vienodai. Mano žiniomis, šiemet urėdijos moka gerokai daugiau pinigų į valstybės biudžetą.

Miškininkai moka pakankamai daug, palyginus su kitomis valstybės įmonėmis. Valstybės įmonės negali užsisklęsti ir dirbti tik sau, bet reikėtų objektyvaus vertinimo, svarbu neskriausti kurio nors vieno sektoriaus.

Tačiau visus miškų priežiūros darbus urėdijos atlieka iš savo biudžeto, valstybė nefinansuoja nė trupučio. Galbūt valstybei reikėtų pagalvoti, ko mes norime – ar keleto milijonų dabar, ar tvarkingai prižiūrimų miškų – šiandien ir ateityje?

Tai labai jautri tema, ir neturi būti peržengta riba, nuo kurios pradėtų blogėti miškų būklė. Keletas milijonų nieko neišgelbėtų, o miškams būtų padaryta neatitaisomos žalos.

Premjeras neseniai pareiškė, kad jei tai būtų privačios, o ne valstybinės įmonės, biudžetas būtų pasipildęs daug svariau. Kitu sakiniu, tiesa, jis teigia, jog nesutiktų, kad tai būtų perduota į privačias rankas. Kaip Jūs vertintumėte valstybinių miškų valdymo modelį?

Manau, kad dabartinis modelis yra pakankamai efektyvus. Galbūt galima diskutuoti apie urėdijų dydį, bet turi būti objektyvūs ekonominiai rodikliai, kurių neperžengiant galima viena ar kita reorganizacija.

Palyginus su Europos ar pasaulio valstybėmis, mūsų valstybinių miškų valdymo modelis atrodo labai korektiškai. Kiekviena valstybė tvarkosi labai skirtingai, visos jos turi savo tvarką. Galiu pasakyti tik tiek, kad daugumoje Europos šalių miškininkai yra dotuojami.

Greičiausiai ten nė nebūtų jokios kalbos apie reformą, jei miškininkai išsilaikytų patys. Vokietijoje ir Austrijoje yra vykdomos reformos siekiant vieno tikslo, kad kuo mažiau reikėtų remti miško ūkį iš biudžeto.

Ar, Jūsų manymu, toks kelias, kai valstybė padeda, yra geras?

Kelias yra geras, todėl mūsų valstybė turėtų tik džiaugtis, kad miškininkai neprašo pagalbos, ir galėtų jų labai nespausti. Žinant, kokia yra situacija mūsų valstybėje, tikrai sunku tikėtis, kad artimiausiu metu ji galėtų paremti miško ūkį.

Valstybės noras kuo daugiau uždirbti skaudžiai veikia miškininkus. Miškai ir miškininkai tikrai neišgelbės valstybės biudžeto. O sužlugdyti miškus galima labai greitai. Kad taip neatsitiktų, aktyviai dirba ir sąjunga.

Ar pakankamai bendradarbiauja universitetas, Aplinkos ministerija, Generalinė urėdija?

Santykiai yra tikrai dalykiniai, mums to pavydi kitų sričių specialistai. Sutarimas – akivaizdus visose srityse. Aplinkos ministerijos darbuotojai dalyvauja svarstant studijų programas, ginant magistro darbus. Baigiamųjų darbų gynimo komisijos pirmininkas dažniausiai būna iš Aplinkos ministerijos. Kelerius pastaruosius metus juo buvo Miškų departamento direktorius daktaras V. Vaičiūnas.

Retas Miškų ir ekologijos fakulteto renginys apsieina be Generalinės miškų urėdijos atstovų. O mūsų dėstytojai aktyviai dalyvauja rengiant seminarus, pasitarimus urėdijose ir panašiai.

Ar nekyla minčių miškininkams aktyviau dalyvauti politikoje, turėti savo atstovų Seime?

Tai tikrai reikalinga, tačiau kol kas miškininkų nedaug tėra politikoje. Šiuo metu Seime yra vienintelis miškininkas – Justinas Urbanavičius. Matyt, ateityje reikėtų labiau stengtis, kad jų būtų daugiau.

Kokie miškininkų santykiai su žaliaisiais?

Lietuvoje miškininkų santykiai su žaliaisiais, manau, yra idealūs. Kitose valstybės žalieji protestuodami rišasi prie medžių, trukdo plėtoti veiklą ir gamybą. Lietuvoje požiūris yra sveikesnis. Manau, kitos valstybės turėtų iš mūsų pasimokyti, kaip palaikyti gerus, dalykinius santykius tarp miškininkų ir žaliųjų.

Kaip per nepriklausomybės metus pasikeitė universiteto Miškų ir ekologijos fakultetas, studentai, kurie atvažiuoja studijuoti šios specialybės?

Mūsų fakultetas tikrai išsiskiria iš kitų, nes čia atvažiuoja studijuoti tikrai gamtą mylintys žmonės. Visada sakiau, kad miškininkas gali būti tik iš pašaukimo. Aš ir savo vaikų neverčiau būti miškininkais, jei jie per lietų į mišką nenori važiuoti.

Visais laikais ši specialybė buvo labai populiari, niekada netrūko studentų. Daugiau problemų atsirado pastaraisiais metais, kai pradėjome gyventi vadovaudamiesi naujuoju mokslo ir studijų įstatymu. Tarp stojančiųjų esame populiarūs, tačiau valstybės finansuojamų vietų gauname nedaug. Nors mūsų miškininkystės studijų programą pirmuoju numeriu pasirinko 109 abiturientai, mums teko tik du krepšeliai.

Skaičiuojant pagal senų laikų priėmimą, galima sakyti, kad konkursas buvo 54 į vieną vietą. Taip nutiko todėl, kas esame priskirti biomedicinos mokslų studijų sričiai, todėl turime labai stiprių konkurentų.

Ši konkurencija vis didėja. Norint anksčiau patekti į mūsų fakultetą užtekdavo surinkti dvylika balų, o šiemet reikėjo jau aštuoniolikos.

Kaimo vaikui surinkti tiek balų yra labai sunku, reikia samdyti korepetitorius, o tai rajonuose gyvenantiems yra nelengva. Taigi rezultatas yra tas, kad turime labai mažai krepšelių. Tačiau rankų nenuleidžiame, bendraujame, įtikinėjame ministeriją ir tikimės, kad jau kitais metais sulauksime tikslinio žemės ir miško ūkio studijų finansavimo.

Įsiminė urėdo Viganto Kraujalio mintis, kad žmogaus nuvijimas nuo kaimo, nuo žemės, nuo pamiškės neprideda mūsų valstybei patrauklumo. Ką valdžia turi padaryti, kad jaunimas norėtų grįžti dirbti į tėviškę?

Manau, kad kaimas atsigauna, ūkiai stiprėja. Žemės ūkis krizę taip pat atlaikė sėkmingai. Žmonės tikrai turėtų sugrįžti į kaimą. Yra nemažai norinčių studijuoti Agronomijos fakultete.

Mūsų fakultete studijuoja daugiau iš kaimo atvykusių studentų, miestiečių esama nedaug. Studentų nepritrūkstame, tik gaila, kad šiuo metu jiems yra reikalinga tėvų finansinė parama, nes, kaip minėjau, turime labai mažai valstybės finansuojamų vietų.

Kas myli gamtą ir mišką, nevažiuoja studijuoti kitur, atvyksta čia, nors ir tenka mokėti už studijas. Manau, kad pirmaeilis valdžios uždavinys –sudaryti sąlygas įsigyti žemės ūkio ir miškininkystės išsilavinimą valstybės lėšomis.

Ar ne per daug paruošiame specialistų?

Kiekvieną savaitę sulaukiu skambučių iš urėdijų, įvairių organizacijų, ieškančių žmonių vienoms ar kitoms pareigybėms užimti. Gali būti taip, kad magistras urėdijoje dirba paprastesnį darbą. Tačiau taip nutinka todėl, kad jis nenori važiuoti ten, kur jo galbūt labiausiai reikėtų, trokšta būti arčiau tėvų ar gimtinės.

Nemažai mūsų studentų dirba įvairiose firmose, kurios aptarnauja privačių miškų savininkus.

Jūs esate universiteto tarybos narys. Ką daryti, kad universitetas dar glaudžiau bendradarbiautų su verslu?

Visame pasaulyje universitetų bendradarbiavimas su verslu egzistuoja. Verslo ir studijų ryšys turi stiprėti.

Tam pasitarnauti turi ir naujai kuriamas „Nemuno“ slėnis. Jame numatytos įkurti Klimato kaitos poveikio miško ekosistemoms, Medžioklėtyros, Medienotyros, Plantacinių želdinių ir kt. laboratorijos.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 09 20
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai