Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. spalio 5 d.

Valstybiniai miškai po vėtrų – nepalūžę

Žurnalas “Miškai”, 2011 m. rugsėjis

Pastarieji pora metų nebuvo lengvi ir ramūs Lietuvos miškininkams. Buvo Lietuvos ūkį prislėgęs krizės sunkmetis, buvo kovų, diskusijų ir nerimo dėl valstybės miškų ateities, buvo gamtos stichijos atakų... Visus iššūkius miškininkai iki šiol daugiau ar mažiau sėkmingai atlaikė.
Kuo šiandien gyvena valstybinis miškų sektorius? Apie tai „Miškai“ kalbino generalinį miškų urėdą Benjaminą Sakalauską

Ne taip seniai praėjo keli triukšmingi valstybinių miškų sistemos pertvarkymo vajai, grindžiami ekonominiu neefektyvumu ir grėsę jos suardymu. Ar ateityje pavyks išsaugoti šios sistemos stabilumą? Kokios priemonės įgyvendinamos tobulinant valstybinių miškų kompleksines funkcijas – ekonomines, socialines, aplinkosaugines ir kt.?
Netrukus bus 20 metų, kai funkcionuoja savarankiška valstybinių miškų sistema. Visą laiką nuosekliai dirbame didindami jos veiklos efektyvumą ir tai darome ne revoliucijų, o restruktūrizavimo būdu. Palyginkime: esant toms pačioms darbų apimtims 1997 m. dirbo 15 tūkst. žmonių, dabar – 4 tūkst., iš jų anuomet specialistų buvo 4,7 tūkst., dabar jų sumažėjo daugiau negu dvigubai, o padarom tą patį darbą ir dar atliekam papildomas funkcijas. Lyginant mūsų darbą su panašiomis Vokietijos, Lenkijos valstybinių miškų sistemomis (Latvija – nelygintinas atvejis, jie nuėję kitu keliu), mūsų rodikliai iš esmės nesiskiria, kai kur net geresni.
Atsisakėme lentpjūvių, nes šie cechai buvo sistemos yda. Atsikratėme veiklos, kurią visiškai gali atlikti privačios įmonės. Taip perskirstę funkcijas sumažinome darbuotojų – jie išėjo į kitas tarnybas. Taip pat mažinome išlaidas ir kituose baruose, pvz., atsisakius galutinių medienos sandėlių sutaupyta apie 20 mln. Lt per metus.
Kita vertus, 120 žmonių atėjo mūsų žinion perdavus nacionalinius parkus. Šis faktas taip pat rodo pasitikėjimą mūsų sistema. Didelis anksčiau dirbusių miškininkų kartų, jų ūkininkavimo principų nuopelnas yra tas, kad Lietuvos miškų biologinė įvairovė lenkia daugelį Europos šalių.
Pagaliau mūsų miškų sistema – Europoje viena daugiausiai mokančių mokesčių į biudžetą. Lyginant su kitais sektoriais, naudojančiais valstybės turtą – žemės išteklius (žvyrą, naftą ir kt.), mokesčių mes sumokame 6 kartus daugiau, o už sektorius, naudojančius kitą valstybės turtą (ne išteklius), – 3 kartus.
Tad mums metami kaltinimai dėl neva neefektyvaus miškų valdymo ir tvarkymosi yra iš piršo laužti ir piktavališki. Tai oligarchinė taktika prisibrauti prie dar likusio vertingo valstybės turto, o užgrobimo scenarijai Lietuvoje jau tradiciniai, nušlifuoti iki detalių, pavyzdžiui, „neefektyvią“ valstybinę struktūrą pertvarkyti į akcinę bendrovę, o tada dirva užvaldyti paruošta. Miškininkams pavyko atremti puolimus. Svarbu, kad dauguma Seimo politikų, nepaisant jų pakraipos, parodė įžvalgumą bei valstybinį mąstymą ir neleido išdraskyti valstybinių miškų sistemos.

Nuo š. m. liepos įsigaliojo naujosios Miškų įstatymo pataisos. Jos kelia didelį kai kurių privačių miško savininkų nepasitenkinimą dėl vienų ar kitų motyvų. Kaip tas įstatymas vertintinas valstybės miškų strategijos požiūriu?
Teisinė bazė būtina miškų politikai, ir įstatymas yra įstatymas. Aš nesiimu komentuoti privačių miškų savininkų požiūrio ir interesų, atsakau tik už valstybinį miškų sektorių. Savo ruožtu mes atmetame kai kurių privačių miškininkų asociacijų vadovų nekorektiškus valstybinių miškų sistemos vertinimus ir bandymus kištis. Mūsų miškininkai geranoriškai bendrauja su miškų savininkais vietose, miškų urėdijos yra įpareigotos teikti jiems profesionalią pagalbą. Girininkas, eigulys yra arčiausiai miško savininko, tad kiekvieną antradienį girininkijos priima juos ir konsultuoja rūpimais klausimais. Apklausose, kaip miškų savininkai vertina bendravimą su vietos institucijomis – žemėtvarkos, aplinkosaugos tarnybomis ir t. t., geriausiai atsiliepiama apie miškininkus.

Įstojus į ES nustatytas draudimas 7 metus parduoti žemę užsieniečiams pratęstas dar 3 metams. Kaip tai svarbu Lietuvos miškams?
Ankstesniaisiais metais miškų urėdijos išpirkdavo miško žemę iš privačių savininkų. Kiek ta praktika sėkminga ir ar ji gali būti tęsiama?
Tas draudimas ar leidimas valstybinių miškų sistemai įtakos neturi. Tačiau kaip pilietis aš veikiau pritarčiau priimtam sprendimui. Vis dėlto kiek žinau, draudimas apeinamas, užsieniečiai geba pirkti mišką Lietuvos subjektų vardu, formuojasi nemažos miško dalos, kurios, kaip girdėti, priklauso užsieniečiams.
O miškų urėdijoms pirkti privačių savininkų žemę teko plečiant medelynus, nes jiems reikėjo papildomai žemės. Tuomet nupirkome keletą privačių sklypų. Vėliau, kai pabrango mediena ir atsirado lėšų, kilo mintis prijungti prie valstybinio miško besiribojančius mažus privačius plotelius. Šiek tiek tokių miškelių savininkai pardavė.
ES valstybių praktika – supirkinėti iš savininkų saugomas teritorijas, kad nereikėtų mokėti išmokų už ūkinės veiklos apribojimus. Esame tokių plotų išpirkę ir mes, žiūrėdami, kad jie ribotųsi su valstybiniu mišku, o atokesnieji būtų ne mažesni negu 20 ha, nes jie turi būti pasiekiami, o servitutinių kelių šiais laikais daug kur nėra.
Tai buvo eksperimentas; kiek padaryta, manau, padaryta teisingai. Dabar nėra lėšų šiam procesui tęsti, nes mums mokesčiai padidinti tris kartus.

Š. m. birželio pabaigoje Malaizijoje vyko 6-oji FSC generalinė asamblėja. Ar ten priimta kokių nors mūsų miškininkams svarbių sprendimų? Kaip Lietuvos miškų urėdijos užtikrina FSC standartų įgyvendinimą?
Asamblėjoje tarp 400 dalyvių buvo Lietuvos atstovas, UAB „NEPCon LT“ direktorius, miškininkystės veiklos vertinimo ir sertifikavimo ekspertas Justinas Janulaitis. Pagal jo informaciją, FSC stengiasi stiprinti savo įtaką užtikrinant tvarią miškininkystę ir kovojant su miškų niokojimu pasaulyje. Iki šiol FSC programoje yra apibrėžta 10 principų, tiek jų ir lieka. Kriterijų buvo 52, jų skaičius turi plėstis iki 76. Tačiau naujovės Lietuvos miškininkystei didesnės įtakos neturės, jos daugiau siejamos su veikla atogrąžų masyvuose. Taikant naujus reikalavimus Lietuvai, kaip regionui, gali būti daromos išimtys.
Tuo tarpu Latvijoje valdžiai spaudžiant gauti kuo daugiau įplaukų iš medienos valstybiniuose miškuose teko smarkiai didinti kirtimų apimtis, nors specialistų skaičius nedidėjo. Jie prarado kontrolę, kertant didelius masyvus nespėdavo sužiūrėti įvairių aplinkos, darbų saugos, socialinių reikalavimų. Rezultatas – FSC sertifikato praradimas. Lietuva visa tai suvaldė. Latviai dabar ieško išeities, suskaidę miškus į 8 atskirai sertifikuojamus regionus. Lietuvoje sertifikuojama kiekviena iš 42 miškų urėdijų, ir tai teisinga – vienai miškų urėdijai dėl ko nors sustabdžius sertifikatą, kitoms dėl to nekyla kliūčių.
Apskritai FSC sertifikatas svarbesnis medienos perdirbėjams, nes gaminant produkciją iš nesertifikuotos medienos rinkoje kyla problemų. Mes galėtume rinktis ir kitą, paprastesnę, sertifikavimo sistemą, bet tai prastesnė išeitis. FSC standartų sąvadas vis keičiasi, dalis, sakyčiau, 10 %, reikalavimų mūsų sąlygomis nelogiški, dėl to vis aiškinamės, diskutuojame, bet dauguma reikalavimų, kad ir smulkmeniški, bet teisingi, pvz., reikalaujama, kad darbininkų batai būtų neprakertami pjūklo, kad kelnių medžiaga būtų tokia, kurios neįvelia grandinė, ir pan. Iš esmės ši sistema gera, ji verčia gerinti darbo kokybę.

Miškų urėdijos daug miško darbų patiki privačioms rangos įmonėms. Ar tos įmonės yra patikimos ir profesionalios, garantuoja darbų kokybę ir socialinę atsakomybę? Ar yra kokia nors jų vertinimo, licencijavimo, sertifikavimo sistema?
Daugelio privačių rangos įmonių darbu mes patenkinti, nors smulkesnės kartais nepakankamai laikosi darbo saugos reikalavimų, būna ir kitų problemų. Dėl to sertifikuotojai, vertindami miškų urėdijų darbą, rašo pastabas. Porą kartų pastabų gavusio rangovo daugiau nesamdome.
Šiuo metu apie 70 % darbų miškų urėdijose atlieka rangos įmonės. Mūsų strategijoje prieš 7 metus numatyta pasiekti, kad miškų urėdijos savo jėgomis atliktų 50 % darbų. Dzūkijoje miškus nuniokojęs škvalas parodė, kad neturint savos technikos neįmanoma operatyviai sutvarkyti laužynų. Šįkart rengiant miškų urėdijų talkas pavyko susidoroti per 5–6 mėnesius, o 1993–1994 m. panašiu atveju prireikė 2 metų. Šitaip gali prisiveisti žievėgraužių ir tada bus dar daugiau nuostolių. Todėl visos miškų urėdijos raginamos pasirūpinti technika, nes nėra garantijų, kad kurios nors iš jų neužgrius stichija.

Pasak spaudos pranešimo, planuojama, kad šiemet iš Lietuvos bus išvežta 2,5 mln. kub. m medienos, iš jų 1,5 mln. kub. m – į Aziją, daugiausia į Kiniją. Ar toks eksportas į trečiąsias šalis neiškreipia šalyje medienos rinkos, kokios priemonės padėtų jį riboti?
Tokie eksporto skaičiai – tai trumparegiškos didžiųjų medienos perdirbėjų asociacijos politikos, spyrimosi nemokėti už medieną rinkos kainos, žūtbūt išsiderėti iš valdžios institucijų medienos pigiau pasekmė. Niekas nenustato, kur ir už kiek turi būti parduodamos pagamintos plokštės – čia rinkos taisyklės, o medienai norima kvotų, paskyrų – kaip socializmo ekonomikoje.
Iš to 2,5 mln. kub. m eksporto mediena iš valstybinių miškų sudaro 12 % (300 tūkst. kub. m), likę 88 % – iš privačių miškų, nors kertama perpus. Privataus savininko nepriversi parduoti medienos Lietuvos įmonėms. Jei jam nemoka rinkos kainos čia, jis ją parduoda eksportui. Kalbant apie eksportą iš mūsų miškų urėdijų, dar reikia pasakyti, kad skaičiuojant procentais eksportuojama tris kartus mažiau nei iš Latvijos ir Estijos valstybinių miškų. Didelė dalis iš minėtųjų 12 % – popiermedžiai, kurių Lietuvoje sunaudojama mažai (kai kuriems dirbiniams, šiek tiek dedama į plokštes kokybei pagerinti), o diduma keliauja ten, kur gaminama celiuliozė.
Kodėl mediena parduodama į Kiniją? Vėl veikia rinka. Mano žiniomis, atkrenta transporto kaštai. Konteineriai į Kiniją negali grįžti tušti, už tai mokamos baudos. Kažkada juose išveždavo durpes (Lietuvai tas visiškai nenaudinga), bet žiūrima ir tonažo, todėl dabar jie prikraunami sunkesnės medienos.
Minėtame pranešime nepasakyta, iš kur tie 2,5 mln. kub. m eksportuojamos medienos, bet pats patyriau – faktų nežinantys žmonės suprato, jog tai miškų urėdijos kerta miškus ir išplukdo į Aziją. Deja, mums, miškininkams, vis dar tenka susidurti ir su sąmoningai skleidžiama dezinformacija, ir su informacijos stoka, dėl kurios kartais susidaroma neteisinga nuomonė apie valstybinius miškus.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 10 05
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai