Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. spalio 6 d.

Pomėgis fotografuoti papildo profesiją
„Einant į mišką, kirvį geriausia pamiršti namuose“, – įsitikinęs jaunas miškininkas iš Želvos

Ukmergės miškų urėdijos Želvos girininkijos girininko pavaduotojas Kęstutis Jarmalavičius su fotoaparatu nesiskiria nuo pat paauglystės. Respublikinei miškininkų kūrybos dienai skirtame konkurse „Paslaptingas miško grožis“ jo nuotrauka „Pavasario šauksmas“ buvo pripažinta geriausia tarp fotografijų „Miško gyvybės“ tema.

Ligita Juodvalkienė, žurnalas “Miškai”

Jau nebestebina
Ukmergės rajone esančios Želvos seniūnijos gyventojai jau seniai nebesistebi išvydę sunkiai įžengiamais krūmynais besibraunantį Želvos girininkijos girininko pavaduotoją Kęstutį Jarmalavičių. Juk pati miškininko profesija ir su ja susiję darbai dažnai įpareigoja sukti iš žmonių praminto kelio ir naudotis klaidžiais žvėrių takais.
Tačiau vietiniai žino ir tai, kad fotoaparatą ant peties pasikabinęs vyriškis turi ir kitų tikslų... Po tokių „paslaptingų“ pasivaikščiojimų Kęstučio fotografijų kolekcija pasipildo naujomis objektyvo sustabdytomis akimirkomis iš gyvosios gamtos gyvenimo.

Į gamtą – tik su fotoaparatu
Kęstutis prisipažįsta, kad „nebemoka“ į gamtą išeiti be fotoaparato: „Dažnai gyvūnų fotosesija būna atsitiktinė. Eidamas į gamtą ant peties užsimeti fotoaparatą, stebi aplinką, pamatęs vieną ar kitą sparnuotį ar žvėrį, mėgini jį nufotografuoti. Tai vadinama fotomedžiokle.“
Pro įdėmų fotografo žvilgsnį nepraslysta ne tik galvą iš žolės nedrąsiai kyštelėjęs žvėrelis ar pūkuotus mažylius lizde maitinantis paukštis, bet ir ramiai ant kupsto susirangęs, su aplinka tarsi susiliejęs žaltys ar angis. Fotografas sako, kad dažnai iš kelių dešimčių ar net šimtų padarytų kadrų tinkamas tėra vienas vienintelis...
Tokioms išvykoms labai praverčia ir medžiotojų dėvima maskuojamoji apranga – juk visi Kęstučio „modeliai“ gamtos apdovanoti atsargumu...

Reikia žinių ir kantrybės
Tačiau, pasak pašnekovo, tik fotoaparato ir aprangos tikrai nepakanka. „Planinėms“ nuotraukoms, kuriose fotografas užsibrėžia užfiksuoti detales iš kasdienio gyvūnų gyvenimo, reikia specialaus ir gana netrumpo pasiruošimo. „Pradedant konkrečios rūšies biologijos, ekologijos studijomis, stebėjimu gamtoje, pavyzdžiui, maitinimosi vietose, ir baigiant slėptuvės įsirengimu bei ilgu ir kantriu sėdėjimu joje“, – sako miškininkas.

Ko jau ko, o kantrybės tikriausiai ne kiekvienam pakaktų po kelias ar net keliolika valandų susigūžus slėptuvėje pratūnoti, kad namo grįžtum ne tuščiomis ir albumą papildytum dar viena menine nuotrauka...
Mūsų pašnekovas prisimena, kad ilgiausiai slėptuvėje teko išsėdėti belaukiant kurtinių. Tąsyk tai truko apie penkiolika valandų. Mat pasislėpti reikia prieš saulėlydį, o išlįsti tegali gerokai po saulėtekio. Fotografas tikina, kad gamtoje praleistos ir savotišku laukimo jauduliu nuspalvintos valandos neprailgsta.

Nepamiršta esąs miškininkas
Kitaip ir būti negali – juk ir miškininko profesiją pasirinko neatsitiktinai. „Nuo vaikystės domėjausi gamta, didelė dalis laisvalaikio prabėgdavo miške. Domino viskas – nuo mažiausio vabaliuko iki stambiausio žvėries. Nenusakomi jausmai užplūsdavo stebint natūraliai besielgiančius laukinius gyvūnus. Taigi ir profesiją pasirinkau tokią, kad kuo daugiau laiko galėčiau praleisti gamtoje“, – atvirauja pašnekovas.
Kad ir kaip norėtųsi padaryti vieną ar kitą unikalų kadrą, Kęstutis visuomet susidariusią situaciją įvertina gyvūnų atžvilgiu.
Jam labai svarbu, kad fotografuojant nebūtų pakenkta gamtai. „Gamta turi būti pirmoje vietoje, tik po to fotografija. Beveik visi gyvūnai bijo žmogaus, jie yra jautrūs trikdymui, tad svarbu neperžengti trapios ribos. Kelis kartus pakelta nuo lizdo gervė gali jį palikti. Todėl visuomet ruošiantis eiti fotografuoti vieno ar kito gyvūno reikia pamąstyti, ar nebus padaryta žala“, – sako jis.
Kai reikia pasirinkti, fotografo azartą visada nugali sveikas miškininko protas.

Po studijų – gimtinėn
Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškininkystės fakultetą 2003 m. baigęs ir bakalauro diplomą įgijęs Kęstutis dar dvejus metus žinias gilino magistrantūros studijomis. Želvos girininkijoje – nuo 2005 m. Neslepia, kad pasiūlymą čia dirbti sutiko su didžiuliu malonumu. Mat šios girininkijos teritorijoje esančiame gimtajame Laumėnų kaime prabėgo Kęstučio vaikystė.
O pirmąją pažintį su gamta ir dienas, praleistas medžių ir miško gyvūnų draugijoje, jis ir laiko savo, kaip miškininko specialisto, kelio pradžia...

Fotografuoja nuo paauglystės
Pirmieji fotografijos daigai taip pat užsimezgė dar paauglystėje. „Gyvūnų stebėjimas bei fotografavimas į mano gyvenimą atėjo gerokai anksčiau nei specialybės pasirinkimas“, – teigia miškininkas.
Iš pradžių stebėdavo gyvūnus be fotoaparato – įspūdžiai likdavo galvoje, tik įdomesnius faktus papasakodavo namiškiams bei draugams.
„Laikui bėgant, pajutau poreikį ne tik pasakoti apie savo įspūdžius, patirtus gamtoje, bet ir kažkokia kita forma juos pateikti. Paprasčiausias būdas buvo fotografija. Juk kur kas lengviau apibūdinti fotografijoje matomą vaizdą, nei vaizdžiai perpasakoti patirtą emociją“, – prisimena Kęstutis.
Tuokart į rankas pateko senutė juostinė tėvuko „Smena“. Pirmosios gyvūnų fotografijos buvo padarytos šiuo fotoaparatu. „Žinoma, tos fotografijos buvo labai mėgėjiškos, nekokybiškos. Juostelėje būdavo vos vienas kitas kadras – vertas dėmesio. Dar ir dabar pilnas stalčius juostelių“, – kritiškai savo pradžiamokslį vertina fotografas.
Studijuodamas miškininkystę, fotografavo iš kurso draugo pasiskolintu „Zenitu“. Fotografijų kokybė po truputį gerėjo. Vėliau, atėjus skaitmeninės fotografijos erai, įsigijo naudotą profesionalią fototechniką, kuria naudojasi iki šiol.

Jaučiasi savo ratuose
Į mišką tik grybauti ar uogauti tenuvažiuojantiems miestiečiams tikriausiai maga paklausti Kęstučio, kuo gi ypatinga ta miškininko profesija? Ir kokiomis savybėmis turėtų būti apdovanotas ją pasirinkęs asmuo?
Anot miškininko, ši profesija yra ne tik gana sudėtinga, bet ir universali. Be supratimo apie gamtą, dar reikia išmanyti kompiuterines programas, buhalterinę apskaitą, vadybą, net psichologiją. Dažnai prireikia kūrybinio mąstymo, tenka priimti individualius sprendimus. Praverčia ir ištvermė – fizinio darbo miške visada pakankamai.
Pašnekovas įsitikinęs, kad miškininko darbe pirmiausia būtina meilė miškui. Juk miškas – tai ne mediena, o sudėtinga ekosistema, kurioje gausu gyvybės. Ne veltui senovėje žmonės čia rasdavo prieglobstį, miškas ne tik teikė medžiagą būstui, bet ir maitino. Taigi einant į mišką kirvį geriausia pamiršti namuose. O prisiminti jį tik tada, kai labai reikia. Labiausiai Kęstutį liūdina faktai, kad pasaulyje nuolat naikinami miškai.
„Man patinka mano darbas, tikrai jaučiuosi savo ratuose. Čia nėra monotonijos, keičiantis sezonui – keičiasi ir darbo specifika. Negalėčiau dirbti „sauso“ darbo kur nors sėdėdamas biure“, – prisipažįsta pašnekovas.

Nuotraukų „stalčiuje“ neslepia
Fotografas įspūdingiausių gamtoje padarytų kadrų „stalčiuje“ nelaiko. Savo pomėgio rezultatais pasidalindamas su fotografijos mėgėjais bei profesionalais, džiaugiasi jų įvertinimais. Dalyvauja parodose, rengiamose Žemės dienai, Miškininkų kūrybos dienai paminėti. Pastarojoje vienas jo darbų gyvūnų fotografijos nominacijoje šiemet įvertintas pirmąja vieta.
Nuo paeitų metų organizuojamas geriausios laukinės fotografijos konkursas „Gintarinis žaltys“, kuriame Kęstutis taip pat nepraleido progos dalyvauti. Geriausi darbai šiemet buvo eksponuojami Vyriausybės rūmuose surengtoje parodoje. Keli Kęstučio darbai pateko į fotoalbumą „Geriausia laukinė fotografija 2010“. Savo fotografijas jis pateikia ir internete.

Žvejybai laiko nebelieka...
Miškininkas mėgsta ne tik fotografuoti paukščius, bet ir juos stebėti. Su bendraminčiais kelia inkilus, daro dirbtinius lizdus retiems plėšriesiems paukščiams. Neslepia, kad taip pat mielai eitų ir su meškere ant kranto ar valtelėje pasėdėti, tačiau šiam pomėgiui dažniausiai nebelieka laiko...
Kęstutis domisi ir augalais, bestuburiais – drugiais ir vabalais – bei ropliais, įrašytais į Lietuvos raudonąją knygą. Jų randa savo girininkijos miškuose, o tai jį labai džiugina ir kaip fotografą, ir kaip miškininką.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 10 06
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai