Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. gruodžio 7 d.

Penkiolika įtempto darbo metų

"Mūsų girios", 2011/11

Lapkričio 19-ąją sukako penkiolika metų, kai Lietuvos Res­publikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1353 buvo įsteigta Generalinė miškų urėdija prie Miškų ūkio ministerijos. Dar iki to (lapkričio 5 d.) LR Prezidentas pasirašė Miškų įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymą, kuriuo valstybinių miškų ūkinio valdymo funkcijas, miš­kų atkūrimo, priežiūros, apsaugos bei miško išteklių naudojimo organizavimą perdavė Generalinei miškų urėdijai; po nepilnų dvejų metų (1998 m. birželio 2 d.) ji ėmė funkcionuoti prie Aplinkos ministerijos. 2001 m. liepos 1 d. Miškų įstatymo pakeitimais Generalinei miškų urėdijai perduotos visų šalies miškų urėdijų steigėjo funkcijos. Šis įstatymas aiškiai suformulavo tuomet veikusių trijų sudedamųjų valstybės valdymo grandžių funkcijas: Miškų departamentas for­muoja miškų politiką ir vykdo valstybinio valdymo fun­kcijas, Valstybinė miškų kontrolė atsakinga už Miškų įstatymo principų laikymąsi, Generalinė miškų urėdija – už valstybinių miškų valdymą,naudojimą, tvarkymą, atkūrimą, apsaugą, ekonominį stabilumą.

Pradžia
Pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio pastangomis, pasinaudojus pažangia užsienio šalių patirtimi, priimti radikalūs sprendimai lėmę, kad miškininkystės sektorius nebebūtų finansuojamas iš biudžeto. Dirbti savarankiškai ir bandyti ne tik save išlaikyti, bet ir duoti naudos valstybei – toks buvo žinybos siekis. Laikas parodė, kad eita teisingu keliu. Vėlesniais metais atliktas reikšmingas darbas – miškų urėdijoms perduoti buvę kolūkių ir tarybinių ūkių miškai, pradėtas miškų grąžinimas savininkams.
Šviesios atminties buvęs generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas, daug jėgų ir laiko pašventęs Miškų įstatymo daugelio pataisų ir nutarimų projektų parengimui, 2006 m. lapkritį „Mūsų giriose“ rašė: „Prisimenant Generalinės miškų urėdijos ištakas, pa­grindinis jos įsteigimo motyvas buvo tas, kad reikėjo atskirti valstybinių miškų ūkinio tvarkymo ir reguliavimo funkcijas nuo miško politikos formavimo ir valstybinio valdymo funkcijų. Miškininkai tuo metu liko bene vieninteliai šalyje, kurių ministerija dar nebuvo atsisakiusi ūkinio reguliavimo. Ministras skirdavo miškų urėdus, patvirtindavo gamybines užduotis, Miškų ūkio ministerijai urėdijos pateikdavo meti­nes ir net ketvirtines ataskaitas.
Stiprus buvo ir subjektyvusis faktorius – miškininkų bendruomenė nuo pat pokario laikų tapatino save su miškų ministru, kuris ir turi būti už viską atsakingas. Būtent dėl atsakomybės dvilypumo priimant Miškų įstatymą 1994 m. tuometinės Aplinkos ministerijos iniciatyva net 5 labai svarbios miškų valdymo funkcijos buvo deleguotos ne Miškų ūkio, o Aplinkos ministerijai: tai miškingumo didinimo kontrolė, miškų naudojimo programų ekspertizė, pagrindinio naudojimo apimčių derinimas, miškotvarkos projektų derinimas ir t.t.“
Įsteigus Generalinę miškų urėdiją, jai buvo pavesta užtikrinti, kad valstybiniai miškai būtų tvarkomi, tinkamai organizuojant miškų atkūrimą, apsaugą, priežiūrą, miško išteklių raciona­lų naudojimą, rūpinantis valstybinių įmonių ekonominiu gyvybingumu (tuo metu buvo 43 miškų urėdijos).
GMU įkūrimas sutapo su politinių jėgų kaita. Panaikinus miškų ūkio ministeriją, jos pas­tatas perduotas Europos reikalų ministerijai. Gamybiniai skyriai perėjo į Generalinę miškų urėdiją, miškų politikos formavimo – į Miškų departamento nau­jai įkurtoje Žemės ir miškų ūkio ministerijoje. Netekus patalpų, Generalinei miškų urėdijai teko nuomotis kabinetus įmonėje „Unksna". GMU kolektyvas iš pradžių buvo nedidelis, suformuotas Prekybos skyrius, o Ekonomikos ir Miško atkūrimo skyrius teko kurti ilgokai.
1997-ųjų vasarį generaliniu miškų urėdu paskirtas Benja­minas Sakalauskas. Tuomet suformuoti visi skyriai: Miškų atkūrimo skyrius, Medienos ruošos ir prekybinių ryšių skyrius, Ekonomikos, Medžioklės. Teisės ir Audito skyriai įsteigti gerokai vėliau. 1998 m. sujungus Aplinkos ir Statybos ministerijas, miškai iš Žemės ir miškų ūkio ministerijos perduoti Aplinkos mi­nisterijai. Tai įgyvendinta, įsteigus Miškų ir saugomų teritorijų departamentą prie Aplinkos ministerijos.

Nuveikti darbai
Lietuvos valstybinių miškų valdymo modelis dabar laikomas vienu iš efektyviausių Europoje. Šalies valstybinių miškų valdytojai ne tik save finansuoja, bet ir sumoka didelius mokesčius valstybei. Geriems rezultatams pasiekti daug įtakos turi kompleksinis miškininkavimas, grįstas principu „nuo sėklos iki produkcijos“. Valstybės įmonės miškų urėdijos vykdo visas su miškais susijusias funkcijas: miškų atkūrimą ir įveisimą, apsaugą ir priežiūrą, miško kirtimą ir prekybą pagaminta mediena, ruošia kirtimo atliekas biokuro gamybai, tiesia ir prižiūri miško kelius, augina miško sodmenis, teikia paslaugas privačių miškų savininkams, tvarko rekreacinės paskirties miškus bei pritaiko juos visuomenės poilsiui.
Kitas svarbus veiksnys – valstybė neperskirsto pinigų. Miškininkystės veikla gali tapti nuostolinga, jei mokesčiai už mišką patenka į biudžetą ir po to perskirstomi, kaip tai daroma kai kuriose šalyse.
Radikalios pertvarkos, siekiant ekonominio efektyvumo ir veiklos skaidrumo, pradėtos 1997 m.
Generalinės miškų urėdijos ir Miškų departamento pastangomis nuo tų metų liepos 1 d. panaikinta nuostata, kad už miestų žemę galima kompensuoti valstybiniais miškais. Toks ydingas kompensacinis mechanizmas kilnoti miškus, grąžinant juos už miesto žemes, galiojo nuo 1993 m. liepos 15 d.
Tuo metu apvaliosios medienos buvo kertama apie 30 proc. daugiau negu dabar. Nors gauta papildomai 120 mln. litų, tačiau nebuvo sugebėta pradėti miškų registracijos bei surinkti net 5 kartus mažesnių išteklių mokesčių.
Priėmus naują Miškų įstatymo redakciją 2001 m. ir įsteigus valstybės įmones miškų urėdijas, aiškiai atskirtos miškų politikos formavimo ir ūkinio reguliavimo funkcijos.
Prasidėjo pažangus laikotarpis tiek investicijų, tiek pertvarkos prasme, nes iki tol visa Valstybinių miškų sistema skendėjo milijoninėse skolose. Pertvarkos davė rezultatų – kai kurių medienos perdirbėjų skolos per trejus metus sumažėjo nuo 46 mln. iki 5 mln. litų. Atsisakyta medienos perdirbimo veiklos – miškų urėdijose buvę 36 medienos perdirbimo cechai perduoti Valstybės turto fondui arba likviduoti.
Nuo 2004 m. miškų urėdijoms priskirti nacionalinių parkų miškai (išskyrus Kuršių Neriją). Įdiegus „skandinaviškąją“ medienos ruošos technologiją, medienos ruošos sąnaudos sumažėjo net 25 mln. litų. Per šį laikotarpį valstybinės reikšmės miškų medynų tūris padidėjo 47 mln. kub. m, valstybinių miškų plotas per dešimtmetį padidėjo 63 tūkst. hektar, arba 6 proc., o jų vertė – daugiau nei 1 milijardu litų.
Visi valstybiniai miškai 2006 m. buvo sertifikuoti pagal griežčiausią tarptautinį FSC miškų tvarkymo sertifikavimo standartą.
Nuo 2006 m. gegužės valstybinius miškus imta įregistruoti Nekilnojamo turto registre. Vyriausybės nutarimu, kiekviena miškų urėdija privalo saugoti, prižiūrėti ir naudoti jai priskirtus miškus, be to, miškininkus bei apskričių viršininkų administracijas įpareigojo atlikti valstybinės reikšmės miškų geodezinius matavimus, pažymėti juos natūroje ir valstybės vardu įregistruoti sklypus nekilnojamo turto registre. Deja, iki tol buvusi miškų žinybos vadovybė tokių darbų nedrįso imtis.
Per penkiolika metų modernizuoti visi medelynai. Juose įrengta daugiau nei 60 laistymo įrenginių, iš esmės atnaujinta čia naudojama technika. Šioms investicijoms skirta daugiau nei 60 mln. litų. Dabar medelynuose išauginami geros kokybės sodmenys, turintys paklausą ne tik mūsų šalyje, bet ir tarp Švedijos bei Latvijos miškininkų.
Toliau vykdoma Lietuvos miškingumo didinimo programa, kurios pagrindinis tikslas – iki 2020 m. šalies miškingumą padidinti trimis procentais. Didelis dėmesys skiriamas Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programai. Deja, labai lėtai vyksta laisvos žemės fondo valstybinių žemių, skirtų miško įveisimui, perdavimas miškų urėdijoms.
Pasiteisino modernių medienos kirtimo ir traukimo mašinų bazės sukūrimas. Šiandien miškų urėdijos su rangovų organizacijomis gali varžytis kaip lygios su lygiais. Joms niekas negali diktuoti medienos ruošos įkainių, nes urėdijų mechanizmais atliekamų darbų kaina yra mažesnė. Kad tokia vykdoma politika yra teisinga, patvirtino 2010-ųjų metų škvalo padarinių tvarkymo efektyvumas. Tokios taktikos reikėtų laikytis ir ateityje. Kad valstybinių miškų valdytojai galėtų sėkmingai konkuruoti rinkoje, ateityje reikėtų pirkti dar daugiau naujos technikos (iki 50 proc. ruošos darbų).
Pastaruoju metu žinyboje diegiama valstybinio miškų ūkio apskaitos informacinė sistema, kompiuterizuojama girininko darbo vieta. Europos Sąjungos lėšomis iš pagrindų pradėta pertvarkyti miškų urėdijų priešgaisrinė sistema – padidinto gaisringumo urėdijose montuojami antžeminiai automatiniai gaisrų stebėjimo įrengimai.

Povandeninės srovės
Laikotarpis nuo GMU įkūrimo kupinas įvairių bandymų reorganizuoti valstybinių miškų ūkio sistemą. Neretai viešai ar paslapčia buvo svarstomi įvairūs pertvarkos projektai, siūlomos darniai veikiančios sistemos išdraskymo metodikos (tendencingus siūlymus teikia ir kai kurie miškininkai). Taip, pavyzdžiui, viename 1999 m. pasirodžiusiame darbe buvo siūloma miškų urėdijas reorganizuoti į AB ar UAB (ne mažiau kaip 90 proc. esamo urėdijų personalo ir turto). Jei būtų įgyvendintas siekis dirbtinai padidinti medžių kirtimo amžių, dalis miškų urėdijų neabejotinai būtų žlugusios. Miškų institutui ir Generalinei miškų urėdijai 2003 m. pasipriešinus, šių užmačių nepavyko įgyvendinti. Žiniasklaidos priemonėse ne kartą siūlyta privatizuoti valstybinius miškus ir teigta, jog toks privatizavimas būtų naudingas ir valstybei, ir miškams, ir visiems Lietuvos žmonėms. Praėjusių metų rugsėjį visuomenės informavimo priemonėse išplatintas tendencingas atviras laiškas, kuriame eskaluojamas Generalinės miškų urėdijos ir Valstybinės miškų tarnybos funkcijų dubliavimasis.
Tapo populiaru lyginti valstybinių miškų veiklos efektyvumą su kitų ūkinę veiklą vykdančių įmonių veiklos efektyvumu, visai nekreipiant dėmesio į tai, kad miškų urėdijos patiria dideles ūkinės veiklos išlaidas, užtikrinančias grįžtamąsias pajamas įmonei tik po 60-100 metų miškų atkūrimui, įveisimui ir apsaugai, o taip pat – miško gamtosauginio bei rekreacinio potencialo išsaugojimui.
Didžiąja dalimi nuopelnus, jog Lietuvos valstybiniai miškai dar neišdalinti, vertėtų priskirti ir iki šiol dirbusiems kai kuriems ministrams, Seimo Aplinkos komitetams, Seimo nariams, visuomeninėms organizacijoms ir, žinoma, daugumai miškininkų, miškų urėdijų vadovų ir specialistų.

Nauda valstybei
Minėtu laikotarpiu valstybinės reikšmės miškų medynų tūris padidėjo 47 mln. kub. m, o jų vertė – daugiau nei 1 milijardu litų. Valstybinių miškų plotas per dešimtmetį išaugo 63 tūkst. hektarų, arba 6 procentais.
Valstybinių miškų sektoriaus sumokami į valstybės biudžetą mokesčiai per 15 metų padidėjo 11 kartų: nuo 1,3 iki 14,2 litų už kietmetrį medienos, t. y. „dividendai“ valstybei išaugo nuo 7 mln. (1995 m.) iki 51 mln. (2010 m.) litų, arba daugiau nei 7 kartus.
Per pastaruosius trejus metus valstybinių miškų sektoriaus mokamų į valstybės biudžetą veiklos ir pelno mokesčiai padidėjo daugiau nei 300 proc., kai kitiems valstybės turtą naudojantiems sektoriams specialūs mokesčiai nekito. Nuo 2008 m. valstybinių miškų sektoriaus mokami į valstybės biudžetą mokesčiai už miško išteklių naudojimą padidėjo 2,5 karto, pasiekė 30 proc. šių išteklių (atnaujinamų) vertės ir yra 6 kartus didesni nei mokestis už kitų gamtos išteklių naudojimą. Šie mokesčiai didžiausi tarp visų miškų sektorių Europoje. Be to, miško išteklių atnaujinimui kasmet panaudojama 90-95 mln. litų, t.y. 55 proc. šių išteklių vertės – iš viso 85 proc. vertės.

Miškas yra ypatingas Lietuvos turtas, turintis didžiulę ekonominę, ekologinę bei socialinę vertę, kurių nesumenkino net ekonominė krizė. Tik pasireiškus pirmiesiems ekonominės krizės požymiams, GMU 2008 m. rugpjūtį viena pirmųjų pasitvirtino krizių valdymo planą, su kuriuo pavyko suvaldyti ekonomikos nuosmukį, nedarant skriaudos miškui. Nors iš dalies sumažinti atlyginimai, nepirmaeilės išlaidos, tačiau medelynams, miškų ūkio darbams, priešgaisrinei apsaugai ir kitoms reikmėms skirta lėšų tiek, kiek reikėjo. Todėl dabar visuomenė gali įsitikinti, jog miškininkystė ne žlunga, o, atvirkščiai, dirba efektyviai, su nauda valstybei ir jos žmonėms.

 

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 12 07
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai