Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. gruodžio 20 d.

Kormoranai ir miškas – žvilgsnis iš arčiau

Dr. Jurga Motiejūnaitė
Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas

Turbūt kiekvienas, kuris lankėsi Kuršių Nerijoje, matė ties Juodkrante įsikūrusią didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo sinensis) koloniją. Palieka įspūdį kormoranų palikti pėdsakai, miręs miškas, o perėjimo metu – ir netylantis paukščių choras. Kontinentinio didžiųjų kormoranų porūšio paukščiai Lietuvoje yra svetimžemiai, kurie, kaip manoma, į Baltijos regioną atkeliavo tarp XVI a. ir XVIII a.
Mūsų krašte jie žinomi nuo XVIII a., tačiau praėjusio amžiaus pradžioje jų kolonijos sunyko. Dabartinė Juodkrantės kolonija pradėjo kurtis 1989 m. sename pušyne.
Iki pastarojo meto Lietuvoje buvo žinomas tik pats akivaizdžiausias kormoranų kolonijos poveikis – brandaus miško, ypač senų pušų žūtis. Kokia kolonijos įtaka miško dirvožemiui, augalams, kitiems ekosistemos komponentams, šalyje niekas netyrė, o ir Europoje kormoranų kolonijų paveiktų ekosistemų tyrimų yra nedaug.
Lietuvos mokslo taryba 2010 m. finansavo nacionalinės mokslo programos „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“ projektą „Invazinės rūšies sukelti biotinių ir abiotinių ekosistemos komponentų pokyčiai: kormoranų atvejis“, kuris suteikė galimybę pažvelgti į kormoranų koloniją iš arčiau.
Mokslininkų grupė tiria įvairius ekosistemos komponentus: dirvožemio, medienos ir medžių žievės cheminę sudėtį, dirvožemio mikroorganizmus ir mikroskopinius nariuotakojus, makroskopinius ir mikroskopinius grybus, kerpes ir gleivūnus, induočius augalus bei paukščius, gyvenančius ar mintančius kolonijos teritorijoje. Nors tyrimai dar toli gražu nebaigti, jau ryškėja įdomus paveikslas. Kaip ir buvo tikėtasi, dirvožemio cheminiai pokyčiai akivaizdūs. Nors kolonija išsidėsčiusi labai banguotame reljefe, kur šlaito nuotėkis stipriai veikia cheminių elementų pasiskirstymą, vis tik akivaizdu, kad visoje kolonijos teritorijoje itin padidėjęs fosforo kiekis dirvožemyje. Ypač jis didelis apatinėje, seniausioje kolonijos dalyje, kur jau nebėra lizdų ir sužėlę krūmynai. Kolonijos veikla padidino naatūralų šlaito nuotėkį, nes nunykus miškui ir žoliniams miško augalams, atsidengė miško paklotė ir vietomis plikas smėlingas dirvožemis (plika miško paklotė užima apie 50 proc. ploto). Nuotėkio padidėjimą parodė ir žymus chloridų kiekio sumažėjimas šlaite bei itin didelė jų koncentracija šlaito apačioje, tarpkopyje. Chloridų koncentracija čia buvo žymiai aukštesnė, nei analogiškos įdubos dirvožemyje esančiame už kolonijos ribų.
Esant tokiems pokyčiams dirvožemyje, keičiasi ir jame gyvenančių organizmų gausa ir įvairovė. Aktyviojoje kolonijos dalyje (kur daugiausia lizdų) bei kolonijos centre (plote su negyvais medžiais, kur kormoranai lizdų jau nebesuka ar jų yra tik vienas kitas) tarp mikroskopinių dirvožemio nariuotakojų didelę dalį užima organinės medžiagos gausą mėgstančios kolembolės ir akaridinės erkės Jų natūraliuose pušynų dirvožemiuose būna nedaug, o natūralių ekosistemų dirvožemiams būdingų oribatidinių erkių kolonijos centre ir aktyviausioje jos dalyje rasta labai nedaug. Šiose kolonijos dalyse taip pat gerokai sumažėjusi ir mikroskopinių dirvožemio grybų gausa, mažesnė ir paklotę ardančių mikroskopinių grybų įvairovė, ženkliai pasikeitusi pagrindinių dirvožemio mikroorganizmų grupių (bakterijų, streptomicetų ir miksomicetų) sudėtis bei jų santykis. Drastiškai į kolonijos veiklą reagavo ir makroskopiniai grybai – kolonijos teritorijoje, ypač viršutinėje, kopos viršaus dalyje itin sumažėjo tiek grybų įvairovė, tiek gausa, labai sumažėjo ir jų funkcinių grupių – visai neliko mikorizinių grybų, įsivyravo saprotrofai – negyvos medžiagos ardytojai. Specifiškai kolonijos teritorijoje elgiasi bakterijomis mintantys, į grybus panašūs organizmai gleivūnai: ant miško paklotės jų įvairovė padidėjo, o ant pušų žievės – nuskurdo. Abiem atvejais išplito gleivūnų rūšys, nebūdingos natūraliems pušynams. Kerpės taip pat neigiamai sureagavo į paukščių veiklą: jų rūšių įvairovė sumažėjo kelis kartus (aktyviausioje kolonijos dalyje jų praktiškai visai neliko). Visiškai pasikeitė kerpių rūšys – įprastines miško kerpes pakeitė eutrofinės geltonkerpių ir žiauberuočių rūšys. Ant vertikalių negyvų bežievių pušų kamienų išsivystė būtent paukščių kolonijoms būdingos vienos kerpių rūšies – kandeliarinės geltonkerpės (Xanthoria candelaria) bendrijos. Tuo tarpu medieną ardančių mikroskopinių grybų įvairovė buvo didesnė kolonijos teritorijoje nei už jos ribų, išskyrus patį kolonijos centrą, kur žuvus medžiams ir esant retam krūmų ardui saulė greitai išdžiovina medieną ir tuo pablogina sąlygas grybams vystytis. Dideli organizmų, susijusių su žieve ir mediena, pokyčiai darosi savaime suprantami, pamačius šių substratų cheminę sudėtį. Pavyzdžiui, azoto kiekis pušų žievėje kolonijos teritorijoje iki 1,5 karto viršijo jo kiekį už kolonijos ribų, o fosforo buvo rasta iki 5 kartų daugiau, žievės pH buvo 7,5-8 kolonijos viduje ir 3,5-6 už jos ribų (beje, laikoma, kad pH 8 yra mirtinas šarmingumo lygmuo kai kuriems organizmams, pvz., kerpėms). Pastebėjome ir labai neįprastų reiškinių: dėl paukščių ekskrementų poveikio pakito kai kurių substratų savybės ir jų tinkamumas kai kuriems organizmams. Medienoje ir spygliuose pradėjo kurtis grybų ir gleivūnų rūšys, kurios aptinkamos ant gyvūnų ekskrementų, bet ne ant spyglių ar medienos; ant šeivamedžio žievės buvo aptiktas zigomicetas Rhopalomyces elegans var. elegans, kuris įprastai gyvena dirvožemyje; ant rąstų buvo aptikta kerpė dirvinis mėsūnis (Sarcosagium campestre), kuri paprastai auga dirvožemyje.
Pakitusi dirvožemio, miško paklotės struktūra, mineralinio dirvožemio sluoksnio biologinio aktyvumas (kvėpavimo greitis bei fermentiniai substratų irimo procesai susiję su dirvožemio organizmų veikla) veikia ir augalinę dangą. Kormoranų kolonijos įtaka augalijai matoma ne tik kolonijos užimtame plote, bet ir už jo ribų – šių paukščių skraidymo zonoje. Seniausioje kolonijos dalyje, esančioje tarpkopyje, miško fitocenozė yra sunaikinta. Jos vietoje išsivystė miškui nebūdinga augalija (miškui nebūdingos rūšys sudaro apie 60 proc. visų augalų rūšių). Visi spygliuočiai medžiai yra žuvę, išlikę tik paskiri mažai gyvybingi ąžuolai ar beržai. Naujai susiformavusį krūmų aukštą dažniausiai sudaro svetimžemiai juoduogis ir raudonuogis šeivamedžiai. Tarp žolinių augalų dažniausiai aptinkamos ir vyrauja ugniažolės, kurios laikomos prieraišiomis ruderalinėms ir urbanizuotoms buveinėms. Iš miškui būdingų augalų gausiai auga tik didžialapiai šakiai. Didelis plotas tebelieka neapaugęs augalais. Kolonijos centre kopos viršuje taip pat išplitę šeivamedžiai ir ugniažolės bei kiti eutrofiniai augalai, tokie kaip daržinės žliūgės, o miško augalų čia praktiškai nėra, išskyrus skurdžias šluotsmilges. Aktyviausioje kolonijos dalyje, po gausiausiais lizdais vystosi panaši augalija, kaip ir kolonijos centre. Nors čia dar randama pušynui būdingų rūšių, jos nebevyrauja, susiformavęs nebūdingas gana tankus krūmų aukštas. Kolonijos teritorijoje išplitę svetimžemiai augalai, kurie neauga natūraliose miško bendrijose – smulkiažiedės sprigės.
Pažeistos augalų bendrijos skatina ir augalų patogenų plitimą. Kolonijos teritorijoje masiškai plinta du patogeniniai grybai: fakultatyvinis parazitas Nectria cinnabarina ant šermukšnių ir net ant nebūdingų jam šeimininkų kadagių bei obligatinis parazitas Microsphaera vanbruntiana, sukeliantis šeivamedžių miltligę (pažeidžia nuo 60 iki 100 proc. šeivamedžių lapijos). Nectria cinnabarina kolonijos teritorijoje pažeidžia nuo 80 iki 100 preoc. jaunų šermukšnių medelių, o už kolonijos ribų pažeidimai siekia ne daugiau 10-20 preoc. Kartu su šeivamedžiais kormoranų kolonijoje gausiai išplito svetimžemis grybas paprastasis ausiagrybis (Auricularia auricula-judae).
Vienareikšmiškai teigiamai į kormoranų kolonijos sukeltus ekosistemos pokyčius sureagavo migruojantys paukščiai, kurie apsistoja kolonijos ribose išsivysčiusiuose krūmynuose. Migracijos metu užregistruota nemažai paukščių rūšių – karetaitės, liepsnelės, juodieji strazdai, mėlynosios ir didžiosios zylės, paprastieji kikiliai.
Kaip rodo įvairių mokslininkų tyrimai, vietovėse dėl žmogaus veiklos ar gamtinių faktorių ekosistemose susikaupus mitybinių medžiagų pertekliui, tokio pobūdžio pokyčiai yra ilgalaikiai ir netgi kormoranų kolonijai sumenkus dėl natūralių priežasčių, net pradinėms buvusio miško stadijoms atsistatyti prireiks nemažai laiko. Kadangi neįmanoma suderinti netrukdomos paukščių kolonijos plėtros ir vertingo miško bei jam būdingos ekosistemos išsaugojimo, reikėtų vis tik intensyviau reguliuoti paukščių skaičių, kad jie bent jau kuo ilgiau suktų lizdus esamose kolonijos ribose, nesiplėsdami už jos. Be to, jokiu būdu nerekomenduojama šalinti negyvos medienos iš kolonijos teritorijos – irdama ji ne tik reguliuoja maisto medžiagų balansą, yra prieglobstis gyvūnams ir grybams, bet ir apsaugo šlaitus nuo dar stipresnės erozijos.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 12 20
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai