Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2011 m. gruodžio 21 d.

Svetimkraščiai medžiai Lietuvos miškuose

Doc. Vitas Marozas, ASU Miškų ir ekologijos fakultetas

Pastaruoju metu pradėjus vykdyti valstybinę nacionalinę mokslo programą „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“, suintensyvėjo svetimkraščių augalų tyrimai. Sukurdami savitą aplinką ir mikroklimatą, svetimkraščiai medžiai ir krūmai keičia įprastines miško žolinių augalų ir samanų bendrijas, ima net dominuoti prieš vietines rūšis. Lietuvos miškų statistikos analizė rodo, kad mūsų miškuose svetimkraščiai medžiai kai kuriuose miško masyvuose dažniau sudaro mišrius medynus, auga antrame arde ar paskirais individais.

Lietuvos miškuose, dr. L. Januškevičiaus (2006) duomenimis, auga apie 53 svetimkraščių sumedėjusių augalų rūšys.

Iš spygliuočių seniausiai Lietuvoje pradėti auginti maumedžiai – aptinkamos 9-ios jų rūšys (M. Navasaitis, 2004). Dažniau miškuose auginami europinis bei jo lenkinis porūšis, sibirinis, rusinis bei hibridinis maumedžiai. Europinis maumedis (Larix decidua Mill.) paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje, Alpių, Karpatų, Sudetų kalnuose nuo 400 m iki 1800 m virš jūros lygio. Europinio maumedžio lenkinio porūšio (Larix decidua Mill. ssp. polonica Ostenf. et Syrach) arealas driekiasi Lenkijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, vakarinėje Baltarusijos dalyje. Sibirinis maumedis (Larix sibirica Lebel.) auga Vakarų Sibire, nuo Šiaurės Uralo iki Baikalo ežero, Altajaus kalnuose, Mongolijos ir Kinijos šiaurės vakaruose. Rusinis maumedis (Larix archangelica Lawson) paplitęs Šiaurės rytų Europoje, Urale ir siaurame Vakarų Sibiro ruože.

Maumedžio veisimas dėl jo spartaus augimo ir patvarios medienos nuo seno rūpėjo Lietuvos miškininkams. Jau 1849 m. Degsnės miške (Prienų miškų urėdija) įveisti pirmieji europinio maumedžio lenkinio porūšio želdiniai. Tokio amžiaus europinio maumedžio medynas auga šalia Alytaus Vidzgirio miške, Nemuno viršutinėje terasoje. Europinis maumedis miškuose buvo veisiamas ir pokario metais daugiausiai Dubravos, Alytaus ir Prienų urėdijų miškuose.

Žiedadulkių tyrimai rodo, kad europinis maumedis Lietuvoje augo dar priešistoriniu laikotarpiu (M. Jankauskas, 1954). Europinio maumedžio šiaurinė arealo riba pagal 1911 m. žemėlapius XIV a. ėjo iš vakarų į rytus, pagal Nemuną iki Kauno, o toliau – nuo Kauno per Aukštadvarį Lydos link (Brokgauz, Efron, 1911-1916). Pagal lenkų miškų apžvalgininką A. Polujanskį (1854), XIX a. maumedis natūraliai augo nedidelėmis giraitėmis Užnemunėje, Kalvarijos ir Marijampolės apskrityse apie Prienus, Vištytį bei kitose vietose.

Po II pasaulinio karo apie 3000 ha plote kartu su rusiniu maumedžiu buvo įveistas sibirinis maumedis, bet daug kur dėl ligų sunyko. Geriausiai Lietuvoje auga europinio maumedžio lenkinis porūšis (L. decidua Mill. ssp. polonica Ostenf. et Syrach.).

Pagal Lietuvos miškų metraštį (2003) iki 2000 m. buvo įveista apie 4,4 tūkst. ha maumedžio želdinių (vidutiniškai po 87 ha per metus). Daugiausia maumedžio įveista šiose miškų urėdijoje: Veisiejų – per 240 ha, Vilniaus ir Šilutės – po 200 ha, Trakų – per 160 ir Prienų – apie 150 ha. Pastebėta, kad želdiniai iš Degsnės maumedyno sėklų auga žymiai sparčiau už kitų kilmių želdinius.

Be europinio maumedžio lenkinio porūšio Lietuvoje neretai auga hibridinis maumedis, kuris susidaro kryžminantis europiniam maumedžiui su japoniniu. Jis pasižymi spartesniu augimu nei tėvinės rūšys. Lietuvos miškų institute išvesti sudėtiniai šių maumedžių hibridai (V. Ramanauskas, S. Tuminauskas, 1978).

Pajūrio kopų apželdinimui ir sutvirtinimui plačiai auginama kalninė pušis (Pinus mugo Turra). Kuršių Nerijos kopose ji veisiama nuo XIX a. vidurio. Iš viso Lietuvos pajūryje apželdyta daugiau kaip 2500 ha (M. Navasaitis, 2004). Negausiai pajūrio smėlynuose auginama ir juodoji pušis (Pinus nigra J. F. Arnold) (V. Cirtautas, 2000, 2001). Ji miškuose buvo įveista dar prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Dr. L. Januškevičius (2006) nurodo, kad nemažas medynas auga Ariogalos apylinkėse Barsukynės miške (Paliepių girininkija); Vilniaus rajone Vyžulionių miške (keletas medžių); 1978 m. želdiniai įveisti Dubravos EMM urėdijos Vaišydavos girininkijos Rokų Kelmyno miške.

Lietuvoje po II pasaulinio karo plačiai miškuose buvo veisiama Bankso pušis (Pinus banksiana Lamb.) (J. Kobeckis, 1962;1966), bet vėliau pasirodė, kad miškuose auginti netinkama, nes auga lėtai ir jos mediena menkavertė. Bankso pušis sodinta vietomis Kuršių nerijoje kopoms sutvirtinti.

Iš kitų spygliuočių miškuose dažniau auginamos pocūgės. Prieš II-ąjį pasaulinį karą didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii (Mirb.) Franco) nedidelėmis grupėmis įveista vakarinės Lietuvos miškuose (M. Navasaitis, 2004). Keliolika 90-ies metų medžių yra Rambyno girininkijos 27 kv., kur auga kartu su melsvąja didžiąją pocūge mišriame eglės, pušies ir lapuočių medyne (Žeimavičius, 1993, 1995, 1999, 2002). Pokario metais bandymų tikslais apie 40 ha pocūgių įveista miškuose. L. Januškevičius (2006) nurodo, kad jų auga Pagėgių girininkijos Bitėnų miške (apie 30 medžių grupė) ir Pagėgių miške (1 ha medynas pasodintas 1935 m.).

Europinis kėnis (Abies alba Mill.) daugiausia sutinkamas parkuose. Sibirinis kėnis (Abies sibirica Ledeb.) buvo bandomas veisti miškuose prieš II-ąjį pasaulinį karą, tačiau neatlaikė savaiminių medžių konkurencijos ir pastarieji juos nustelbė (M. Navasaitis, 2004).

Baltoji eglė (Picea glauca (Moench) Voss) veista miške ties Juodkrante ir Nida retame pušies ir eglės medyne, kur palaipsniui nyksta. Baltosios eglės medynėlis (2,5 ha) taip pat yra pasodintas Alytaus girininkijoje (46 kv.) (M. Navasaitis, 2004). Dygioji eglė (Picea pungens Engelm.) miškuose auginama retai. L. Januškevičius (2006) nurodo, kad auga prie Naujosios Vilnios, Ąžuolijos miške.

Iš pušų daug kur Lietuvos miškuose veista veimutinė pušis (Pinus strobus L.) (J. Repšys, 1961, 1964). Pastaruoju metu dėl veimutrudės daromos žalos ši pušis miškuose neveisiama (M. Navasaitis, 2004). L. Januškevičius (2006) nurodo, kad auga Vilniaus rajone Vyžulionių miške (0,2 ha pasodinta 1910 m.); Radviliškio girininkijos Bebrųjų miške (0,13 ha medynas); Jurbarko miškų urėdijos Kalvelių girininkijos Viešvilės miške (0,4 ha medynas – geriausias šalyje); Nemenčinės miškų urėdijos Magūnų (buv. Žaliašilio) girininkijos miškuose šalia Nemenčinės.

Suktaspyglė pušis (Pinus contorta Douglas ex Loudon) miškuose auginama tik bandymų tikslais (M. Navasaitis, 2004). Geltonoji pušis (Pinus poderosa Dougl. ex P. et Laws.) pradėta auginti prieš 50-60 metų (M. Navasaitis, 2004). Šiurkščioji pušis (Pinus rigida Mill.) negausiai buvo auginama prieš Antrąjį pasaulinį karą. Bandymų tikslais geltonosios bei šiurkščiosios pušų želdiniai 1978 m. įveisti Dubravos EMM urėdijos Vaišydavos girininkijos Rokų Kelmyno miške bei 1997 m. pasodinti Kazlų Rūdos MM urėdijos Ąžuolų Būdos girininkijoje (J. Danusevičius, 2000).

Iš lapuočių Lietuvoje bene daugiausiai auginamas raudonasis ąžuolas (Quercus rubra L.). Pagal sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, Lietuvos miškuose yra 79 sklypai su raudonuoju ąžuolu (apie 116 ha). Grynųjų šio ąžuolo medynų turime apie 9 ha; medynų, kur raudonasis ąžuolas vyrauja, – apie 33 ha. Daugiausiai šio ąžuolo medynų yra Jonavos, Šilutės, Dubravos, Alytaus, Nemenčinės ir Tytuvėnų miškų urėdijose (L. Straigytė, 2007).

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.) šalies miškuose auginamas negausiai, dažniau sutinkamas vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvos dalyje. Rytų Lietuvoje šaltomis žiemomis bukai apšąla arba žūsta ( M. Navasaitis, 2004). Grynų, didesnių nei 1 ha, buko medynų Lietuvoje nėra. Bet nedidelių mišrių medynėlių, kuriuose bukai auga I arde, yra Šilutės miškų urėdijos Norkaičių girininkijos teritorijoije (Kliošių, Ašpurvių miške) ir prie Klaipėdos, Girulių miške. Sutinkamas taip pat Žagarės parke ir Kauno apylinkėse (apie 20 ha). Kiek didesnį plotą užima medynai, kuriuose paprastieji bukai auga pušynų ir ąžuolynų antrame arde. Tokių medynų yra Šilutės miškų urėdijos Norkaičių girininkijoje (apie 35 ha) ir Jurbarko miškų urėdijos Jūravos bei Viešvilės girininkijose.

Iš kitų svetimkraščių lapuočių miškuose negausiai veista baltažiedė robinija (Robinija pseudoacacia L.) Jonavos rajone, Kuršių Nerijoje. Daug kur sulaukėja ir plinta savaime (M. Navasaitis, 2004). Vėlyvoji ieva (Padus serotina (Ehrh.) Borkh.) anksčiau buvo veisiama sausuose pušynuose Kuršių Nerijoje, Pietryčių Lietuvoje. Didžialapės liepos (Tilia platyphyllos Scop.), platanalapio klevo (Acer pseudoplatanus L.) miškuose pasitaiko paskiri medžiai, vietomis plinta savaime.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie svetimkraščių medžių veisimą miškuose. Pirmiausia būtina įvertinti ne tik svetimkraščių medžių galimybes augti mūsų miškuose, jų produktyvumą, bet ir invaziškumą – galimybę išplisti natūraliose ekosistemose.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2011 12 21
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai