Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. sausio 4 d.

Parazitinio grybo purpurinės plutpintenės panaudojimas nepageidaujamų medžių atžalų naikinimui

Priėmus ES griežtas aplinkosaugos direktyvas, Lietuvos miškų sektoriuje gerokai sutrumpėjo leidžiamų naudoti cheminių preparatų sąrašas, ženkliai sugriežtintos jų naudojimo taisyklės, nustatytos teritorijos ir zonos, kur pesticidų naudojimas apskritai draudžiamas.

Mūsų girios, 2011 m. Nr. 12

Dr. Vaidotas Lygis
Gamtos tyrimų centras

Remigijus Bakys
Valstybinė miškų tarnyba


Laikantis aplinkosaugos reikalavimų, pastebimai išauga miško želdinių priežiūros, nepageidaujamos medžių bei krūmų dangos šalinimo sąnaudos, kadangi vietoje cheminių priemonių tenka naudoti mažiau efektyvias ir neretai brangesnes mechanines augalijos kontrolės priemones. Iškirtus nepageidaujamus lapuočius medžius ir krūmus, jie sėkmingai atželia iš kelmų, suintensyvėja šaknų atžalų formavimasis. Ištisinis visos žaliosios dangos šalinimas (rovimas, nustūmimas) – destruktyvi ir pernelyg brangi priemonė. Dėl to susiformavo poreikis ieškoti alternatyvių šios problemos sprendimo būdų; kas tapo aktualiu iššūkiu visos Europos miškų mokslininkams. Šio uždavinio sprendimu suinteresuoti ne tik miškininkai, bet ir valstybinių parkų, gyvenviečių žaliųjų zonų, gamtinio bei istorinio paveldo tvarkytojai, energetikai, įvairių inžinerinių tinklų priežiūros tarnybos.

Purpurinės plutpintenės panaudojimo biologinei kontrolei prielaidos

Purpurinė plutpintenė(Chondrostereum purpureum (Pers.: Fr.) Pouz.) visame pasaulyje plačiai paplitęs papėdgrybis, lapuočių medžių dalinis parazitas, geriausiai žinomas kaip vaismedžių sidarbraligės sukėlėjas. Dažniausiai jis parazituoja mechaniškai pažeistus (ypač genėjimo metu) erškėtinių šeimos augalus. Šio grybo vaisiakūnius neretai galime išvysti ir ant palyginti šviežių beržų, alksnių, karklų, ievų kelmų ar kirtimo atliekų (1 pav.). Šis parazitinis grybas, įsitvirtinęs augale, išskiria toksinus, sutrikdančius vandens indų veiklą. Vėliau sukelia minkštųjų audinių ląstelių nekrozes, neretai ir viso augalo žūtį. Plinta sporomis, tačiau apkrėsti augalą-šeimininką geba tik per šviežias mechanines žaizdas. Ši savybė sudarė prielaidas panaudoti purpurinę putplintenę lapuočiams naikinti, kadangi užnešamas grybo preparatas veikia tik tikslingai pažeistą (ar nukirstą) medį, nesukeliant pavojaus sveikiems individams.
Pasaulyje (daugiausiai Kanadoje, JAV, Olandijoje, Suomijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikos respublikoje) atliktų tyrimų metu nustatyta, kad C. purpureum yra efektyvus kovojant su daugelio minkštųjų lapuočių rūšių atžalomis. Kanadoje ir Olandijoje sukurti komerciniai skysčio ar pastos pavidalo grybo preparatai, taip vadinami mikoherbicidai (prekiniai ženklai Chontrol Peat Paste®, BioChon®, Myco–Tech™). Susisteminus pasaulyje atliktų tyrimų rezultatus, išryškėja šie C. purpureum pagrindu sukurtų preparatų privalumai:
· agresyvaus C. purpureum genotipo (pageidautina – vietinės kilmės) aptikimo atveju pastarojo pagrindu sukurtas preparatas gali užtikrinti didesnį nei 90 proc. efektyvumą naikinant lapuočių atžalas;
· tai ilgalaikį efektą garantuojantis preparatas; grybui įsitvirtinus, bent pirmuosius porą trejetą metų po medžio nukirtimo jis išaugina vaisiakūnius, iš kurių sklindančios sporos gali apkrėsti naujai teritorijoje nukirstų nepageidaujamų medžių kelmus (dėl dirbtinai padidinto infekcinio fono nebereikia pakartotinai apdoroti preparatais);
· sąlyginai žemas C. purpureum patogeniškumo lygis – paprastai medžius gali užkrėsti tik per stambesnius mechaninius sužalojimus; sveikų medžių nepuola, todėl pavojus tiksliniams miško ir kitiems želdiniams minimalus;
· iš natūraliai gamtoje sutinkamo grybo pagaminti preparatai neteršia aplinkos, nekenksmingi faunai; neišbalansuoja nusistovėjusios biologinės pusiausvyros;
· mikoherbicidus galima naudoti ekologiniu požiūriu jautriose teritorijose, kur kitos augalijos kontrolės priemonės neleistinos.
Iš gyvo organizmo pagrindu pagaminto preparato trūkumai:
· sukurti ir gaminti masiniam naudojimui tinkamą preparatą yra brangu, nes dirbama su gyvu organizmu, kuriam išauginti ir preparatui saugoti būtinos specifinės sąlygos, reikalinga atitinkama specialistų kvalifikacija;
· trumpas preparato galiojimo laikas: laikui bėgant silpsta grybo gyvybingumas, didėja rizika užsikrėsti kitais mikroorganizmais;
· daug darbo reikalaujantis apkrėtimo procesas, nebent naudojami specialūs purkštuvai (turi būti parinkta atitinkama preparato konsistencija);
· gana trumpas apkrėtimo laikotarpis – mūsų geografinėse platumose geriausių rezultatų pasiekiama kelmus apdorojant intensyvios augalų vegetacijos metu (nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens);
· apdorojant kelmus biologiniu preparatu, sėkmė nemažai priklauso nuo aplinkos sąlygų: temperatūros, saulės radiacijos intensyvumo, kritulių (grybas gali neįsitvirtinti dėl pernelyg greito preparato išdžiuvimo ar būti nuplautas stipraus lietaus);
· neigiamas vaismedžių augintojų požiūris į dirbtinai padidintą sidabraligės sukėlėjo infekcinį foną (reikalinga tam tikro pločio buferinė zona).
Lietuvoje neturime iš C. purpureum pagamintų mikoherbicidų panaudojimo praktikos, nebuvo tirtas ir vietinės kilmės C. purpureum klonų panaudojimo lapuočių atžaloms naikinti potencialas, o komercinių mikoherbicidų įsivežimą ir testavimą stabdo sudėtingos naujų pesticidų aprobavimo ir registravimo procedūros. Be to, aklai taikyti iš kitų šalių importuotų preparatų negalime, kadangi, vykstant biologinei kobvai, ypač daug lemia vietos klimatinės sąlygos, augalų vegetacinio periodo ilgis; taip pat galima svetimžemių (komercinių mikoherbicidų panaudojimo atveju net iš kitų kontinentų importuotų) grybo genotipų išplitimo ir vietinės genetinės įvairovės sutrikdymo rizika.

Aktualiausios lapuočių rūšys

Tyrimo objektu pasirinkome bene daugiausia rūpesčių dėl nepageidaujamo kelmų žėlimo keliančias 4 vietines lapuočių rūšis: blindę, drebulę, baltalksnį, beržą ir 3 svetimžemes: uosialapį klevą, baltažiedę robiniją ir dygliuotąjį šaltalankį. Pirmosios dvi svetimžemės rūšys Lietuvoje pripažintos invazinėmis ir keliančiomis rimtą grėsmę vietinėms ekosistemoms (abi yra įtrauktos į Lietuvos gamtos fondo (http://www.glis.lt) skelbiamą 7 pavojingiausių Lietuvos svetimžemių augalų sąrašą). Šaltalankis gana intensyviai kolonizuoja lengvus nederlingus dirvožemius žvyro karjerų ar kitų antropogeninės veiklos teritorijų pakraščiuose, kur sudaro nei ūkiniu, nei rekreaciniu požiūriu nepatrauklius neįžengiamus sąžalynus.
Baltažiedė robinija Lietuvoje nuo seno buvo auginama parkuose, dekoratyviniuose želdiniuose. Po 2006 m. kilusio gaisro Kuršių Nerijoje Smiltynės miške, robinijos sąžalynų plotas gaisravietės teritorijoje kasmet padidėja maždaug 30 proc. ir jau išplito už jos ribų. Robinijos intensyviai skverbiasi į greta augančius kalninės ir paprastosios pušų, beržų medynus. Tai kelia didžiulį susirūpinimą ne tik aplinkosaugos specialistams, bet ir visuomenei.
Uosialapis klevas kaip dekoratyvinė rūšis Lietuvoje imtas auginti prieškaryje, ilgainiui išplito ir upių pakrantėse, pamiškėse, dykvietėse, pakelėse. Didžiausią pavojų jis kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms ir jų biologinei įvairovei, skverbiasi ir į miškus. Čia uosialapiai išstumia paprastuosius klevus, kadangi nukirsti leidžia gausias kelmų atžalas ir subrandina net 10 kartų daugiau sėklų nei paprastieji klevai. Uosialapis klevas nepageidaujamas ir urbanizuotose teritorijose – sparčiai kolonizuoja nešienaujamas atviras erdves, parkų pakraščius, upių krantines. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste tenka kovoti su nuolat ataugančiomis kelmų atžalomis Neries krantinėje. Be to, žydėjimo metu ši rūšis kelia pavojų ir žmogaus sveikatai – žiedadulkės sukelia alergiją (polinozę). Pastebėta, kad robinijų ir uosialapių klevų iškirtimas neduoda naudos – jie gausiai atželia iš kelmų, o robinijos plitimas šaknų atžalomis dėl kirtimo tik suintensyvėja. Cheminius herbicidus naudoti vandens telkinių (taip pat ir Baltijos jūros) apsaugos zonoje ir kitose saugomose teritorijose daugeliu atvejų draudžiama, todėl belieka ieškoti alternatyvių šių augalų plitimo kontrolės ir naikinimo priemonių.

Vietinių C. purpureum preparatų kūrimas ir efektyvumo testavimas

Eksperimento eiga. Lietuvos mokslo tarybos finansuotu mokslinių tyrimų projektu „Parazitinio grybo Chondrostereum purpureum panaudojimas lapuočių medžių atžėlimo kontrolei“ (trumpinys – BIOCHON, sutarties Nr. MIP-133/2010) siekta vietinių purpurinės plutpintenės genotipų pagrindu sukurti labiausiai Lietuvos sąlygoms tinkamą preparatą bei parengti rekomendacijas jo praktiniam panaudojimui. Baltažiedės robinijos atžalų naikinimo eksperimentas vykdytas Kuršių nerijos NP Smiltynės girininkijoje, uosialapio klevo – Vilniaus miesto centre (Neries krantinėje) bei Vilniaus miškų urėdijos Dūkštų girininkijoje, kur taip pat atrinkti beržo, blindės, drebulės, baltalksnio ir šaltalankio sąžalynai. Siekiant nustatyti efektyvaus preparato panaudojimo laikotarpį (per metus), apkrėtimo eksperimentai vykdyti 2 kartus metuose – 2010 m. liepos ir spalio mėn. bei pakartotinai šių metų liepą.
Grybo C. purpureum pagrindu sukūrėme ir apkrėtimo eksperimentams panaudojome 2 tipų mikoherbicido preparatus: ksantano gumos vandeninę-glicerininę suspensiją bei AgroAquaGel® (gamintojas – Artagro Sp. Z o.o., Lenkija) vandeninę suspensiją (pastarasis preparatas iš tiesų skirtas medelių šaknims mirkyti prieš sodinimą), kurie yra grybui ir aplinkai nekenksmingi, apsaugo naudojamą grybieną nuo išdžiūvimo, yra paprasti paruošti ir naudoti. Šios medžiagos pasirinktos ir dėl to, kad abi sudaro koloidinį tirpalą (gelį), stabdantį greitą vandens garavimą.
Kiekvieną kartą (vasarą ir rudenį) vykdant eksperimentą, atskiruose objektuose buvo nukertama po 120 kiekvienos rūšies medžių (krūmų), kur dalis kelmelių buvo apdorojama:
1) C. purpureum preparatais – šiuo atveju apdoroti kelmeliai buvo nedelsiant uždengiami aliuminio folijos gaubteliu (papildoma apsauga nuo neigiamo aplinkos poveikio);
2) preparatu be C. purpureum – „neigiama kontrolė“ (uždengiami folija);
3) cheminiu herbicidu Roundup® BIO – „teigiama kontrolė“ (folija nedengiami);
4) paliekami niekuo neapdoroti ir neuždengti folija – natūraliam procesui stebėti.
Nupjovus medelius benzininiu pjūklu, kelmeliai per 1-5 min. apdoroti vienokiais ar kitokiais grybo C. purpureum ar kontroliniais (be grybo) preparatais, tepant juos ant kelmelio paviršiaus teptuku ir iš karto uždengiant aliuminio folija.
Rezultatų santrauka. Vasarą atliktų apkrėtimų rezultatai buvo iš esmės geresni nei rudeninių: 74 proc. kelmų ir 80,6 proc. visų išleistų atžalų žuvo kelmelius apdorojus C. purpureum preparatais vasarą, o rudenį poveikis siekė tik 38,7 proc. ir 42,3 proc. (baltažiedės robinijos apkrėtimo rezultatai į skaičiavimus neįtraukti dėl nulinio efekto). Vasarą apkrėsti kelmeliai per metus išaugino reikšmingai mažiau ir žemesnių atžalų nei rudenį apkrėstieji: vasarą 1 kelmui vidutiniškai teko po 1,10 atžalos, o rudenį – po 3,96 atžalos; vidutinis aukščiausios gyvybingos atžalos aukštis atskirais sezonais atitinkamai siekė 0,70 m ir 1,12 m. Nei ant baltažiedės robinijos, nei ant dygliuotojo šaltalankio kelmelių neišaugo nė vienas purpurinės plutpintenės vaisiakūnis. Likusių penkių eksperimente testuotų medžių rūšių (beržo, uosialapio klevo, drebulės, baltalksnio ir blindės) kelmeliai vaisiakūniais apaugo išties gausiai:78 proc. vasaros ir 76,8 proc. rudens kelmų buvo su vaisiakūniais. Tai rodo mažą apkrėtimo sezono įtaką pastarųjų formavimuisi.
Lyginant su kontrole, vasariniai apkrėtimai ženkliai sumažino beržo, uosialapio klevo, blindės ir drebulės kelmų žėlimą. Vienok, blindės ir drebulės atveju efektas nebuvo statistiškai reikšmingas, o baltalksnio žėlimui C. purpureum preparatai turėjo tik nežymią įtaką. Antra vertus, gausus grybo vaisiakūnių formavimasis ant šių medžių kelmų (2 pav.) teikia didelių vilčių: labai tikėtina, kad tikrasis patogeno poveikis pasireikš kitais metais. Ypač stipriai C. purpureum preparatai (kalbama apie vasarinį apkrėtimą) paveikė beržo kelmų gyvybingumą: net 97,6 proc. kelmų ir 99,3 proc. visų išleistų atžalų žuvo (purškimo herbicidu ‘Roundup®‘ efektas, atitinkamai – 88,9 proc. ir 98,4 proc.), o grybo vaisiakūniai susiformavo ant 98,8 proc. kelmų. Mūsų sukurtų C. purpureum preparatų efektyvumo, stabdant beržo kelmų žėlimą, palyginimas su trijų tipų kontrole pateikiamas 3 pav.
Pastebėta, kad ant niekuo neapdorotų ir neuždengtų kelmų taip pat neretai susiformuodavo C. purpureum vaisiakūniai, o žėlimas buvo akivaizdžiai silpnesnis nei folija uždengtų, preparatu be grybo apdorotų kelmų. Tai rodo natūralių grybo infekcijų potencialą purpurine plutpintene dirbtinai užkrėstų plotų kaimynystėje.

Tyrimo išvados:
1. Lietuvos sąlygomis C. purpureum preparatai efektyviai (ne blogiau už cheminius herbicidus) stabdo beržo ir uosialapio klevo kelmų žėlimą (apkrėtimus vykdant intensyvios augalų vegetacijos metu);
2. Preparatų efektyvumas baltalksnio, blindės ir drebulės žėlimo kontrolei nėra iki galo aiškus (aiškesnių rezultatų tikimės sulaukti kitąmet, praėjus dviem vegetacijos sezonams po apkrėtimo); vienok, gausus grybo vaisiakūnių formavimasis ant šių medžių kelmų teikia didelių vilčių;
3. Baltažiedės robinijos ir dygliuotojo šaltalankio kelmų žėlimui C. purpureum preparatų poveikis nepastebėtas, nesusiformavo ir vaisiakūniai. Gali būti, kad šios medžių rūšys yra atsparios purpurinei plutpintenei arba poveikis pasireikš vėliau nei kitoms rūšims;
4. Aliuminio folijos dangteliai – patikima, tačiau darbui imli priemonė apsaugoti užneštą preparatą nuo nepalankių aplinkos sąlygų;
5. Vasarą atlikti apkrėtimai davė ženkliai geresnius rezultatus nei rudeniniai (statistiškai reikšmingi skirtumai tarp žuvusių kelmų skaičiaus, vidutinio gyvų atžalų skaičiaus viename kelme ir vidutinio aukščiausios gyvos atžalos aukščio), tačiau vaisiakūnių formavimuisi apkrėtimo sezonas iš esmės įtakos neturėjo;
6. Skirtumo tarp abiejų testuotų preparato sudėčių (ksantano gumos vandeninė-glicerininė suspensija bei AgroAquaGel® vandeninė suspensija) nepastebėta – preparato poveikis buvo labai panašus.

Rekomendacijos praktiniam panaudojimui:
1. Preparatą iš vietinių purpurinės plutpintenės genotipų paruošti turėtų kvalifikuoti specialistai, gebantys išauginti švarią grybieną ant sterilių maistinių terpių;
2. Patartina apkrėtimo darbus planuoti taip, kad paruoštą preparatą būtų galima sunaudoti per kiek įmanoma trumpesnį laiką (maišant grybieną su išdžiuvimą stabdančiu geliu prarandamas preparato sterilumas – galimas apsikrėtimas nepageidaujamais mikroorganizmais). Geriausia preparatą pasiruošti iš ryto ir sunaudoti tą pačią dieną. Specialia gamybos technologija pagaminti komerciniai preparatai (kaip šiuo metu vienintelis pasaulio rinkoje esantis kanadiečių „Chontrol Peat Paste®“) yra visiškai paruošti naudojimui ir gyvybingi išlieka net keletą mėnesių, tačiau Lietuvoje komerciniai preparatai kol kas neprieinami;
3. Kelmelius preparatais apdoroti reikia nedelsiant po medelio nupjovimo, nes ilgiau neapdorojus, pastarųjų paviršių gali kolonizuoti kitos mikroorganizmų rūšys (antagonistai), apsunkinančios C. purpureum įsitvirtinimą;
4. Tepant ant kelmelių paviršiaus teptuku, 1 litru preparato galima apdoroti apie 500-1000 kelmelių, kurių vidutinis skersmuo yra apie 3-4 cm. Mažiau darbo reikalauja preparato purškimas, tačiau šiuo atveju išeiga beveik 2 kartus didesnė (su 1 litru preparato galima apdoroti apie 200-500 kelmelių). Be to, purškimui ruošiama paprasčiausia vandeninė grybienos suspensija, kuri, priešingai negu gelis, gana greitai išdžiūsta (esant nepalankioms oro sąlygoms, grybas gali nespėti įsitvirtinti). Apdorojant didesnius sąžalynus, rekomenduojama naudoti didelės talpos nugarinį purkštuvą, pasiruošti didesnius kiekius preparato;
5. Atskirais atvejais (norint pasiekti maksimalų efektą) galima naudoti papildomą apdorotų kelmelių apsaugojimo nuo nepageidaujamo aplinkos poveikio (C. purpureum augimą slopinančių mikroorganizmų skverbimosi; tiesioginės saulės radiacijos, drėgmės išgarinimo bei preparato nuplovimo lietumi) priemonę – kelmelių uždengimą aliuminio folijos dangteliu;
6. Pirmieji apkrėtimo poveikio ženklai paprastai pasireiškia tik kitais metais po apkrėtimo, tačiau tikrasis efektas išryškėja antraisiais trečiaisiais metais;
7. Ant apdorotų kelmelių gausiai susiformavus C. purpureum vaisiakūniams, susidariusį intensyvų infekcinį foną (skleidžiamos grybo sporos) galima išnaudoti naujai išaugusiems nepageidaujamiems lapuočiams naikinti: užtenka tiesiog juos nupjauti ir kelmus palikti atvirus.

Tolesnių tyrimų perspektyvos
Norint optimizuoti nepageidaujamų lapuočių atžalų naikinimo metodiką, būtini palyginamieji skirtingų metodų – preparato purškimo ir tepimo teptuku – efektyvumo eksperimentiniai tyrimai. Purškimui tinkamos ir veiksmingos C. purpureum preparato formuluotės sukūrimas taip pat būtų vienas iš svarbiausių ateities tyrimų iššūkių. Be to, reikėtų išbandyti mikoherbicidų poveikį ir kitoms ne mažiau aktualioms minkštųjų lapuočių rūšims, kaip lazdynas, šaltekšnis, ieva.

Šį mokslinių tyrimų projektą „Parazitinio grybo Chondrostereum purpureum panaudojimas lapuočių medžių atžėlimo kontrolei“ (trumpinys – BIOCHON) finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-133/2010).

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 01 04
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai