Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. vasario 9 d.

Kodėl ne po ąžuolu sutinkame naujuosius metus?

„Mūsų girios“, 2012/01
Šarūnas Laužadis
Nemenčinės miškų urėdijos specialistas ryšiams su visuomene

Kodėl nuo senovės tvirtybės ir amžinumo simboliu Lietuvoje laikomas ąžuolas? Dėl ko šis plačialapis medis pelnė tokią didelę žmonių pagarbą ir meilę? Mūsų reiškiamą pagarbą ąžuolui pastebėjo ir kitos tautos, nors to jausmo niekas negali paaiškinti. Antai Vokietijoje gyvenančios nedidelės sorbų tautos sūnus Jurgis Zauervainas lietuvį lygino su ąžuolu, o suomių rašytoja Maila Talvio praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvą vadino ąžuolų ir lakštingalų šalimi.
Ką žinome apie ąžuolų išplitimą Baltijos šalyse? Estų mokslininkai nustatė, kad jų šalyje ąžuolai atsirado maždaug prieš 10 000 metų nutirpus ledynams, o didžiausias jų išplitimas buvo prieš 5000 metų. Tuomet dabartinės Estijos teritorijoje ąžuolai sudarė apie 45 proc. augusių miško medžių. Lietuvojos teritorijoje ąžuolai ėmė žaliuoti prieš 11-12 tūkst. metų. Poledyninėje epochoje ąžuolo buvimas Lietuvos teritorijoje konstatuotas Joldijos jūros ir Ancylaus laikotarpyje, o pradedant nuo 6000 metų prieš mūsų erą ąžuolai jau nuolat augo lietuvių gyventose žemėse. Todėl šis medis negalėjo nepalikti pėdsakų baltų buityje, kultūroje, mąstysenoje.
Didelė pagarba ąžuolui reikšta ir kaimyninėje prūsų žemėje. Motiejus Pretorijus 1690 m. parašytame veikale „Prūsijos įdomybės” daug dėmesio skyrė vietos ąžuolams ir jų gerbimo papročiams. Prūsai buvo įtikėję, kad palietus ar nuskriaudus šventą ąžuolą gali susilaukti nelaimės, bausmės. Romovės ąžuolas laikytas garsiausiu Prūsijos ąžuolu, apie kurį rašė net keli to meto autoriai. Šis ąžuolas, anot Hennebergerio, stovėjo Rykajoto vietovėje – Natangų žemės viduryje. Jis buvęs 6 mastų storumo skersai, o viršūnė tokia plati ir tanki, kad pro ją negalėjo nei pralyti, nei prasnigti, nes ir žiemos metu tas ąžuolas likdavo lapuotas ir žaliuojąs. Kitas įsimintinas ąžuolas minimas Heiligenbeilio (Šventapilės) vietovėje prie Aistmarių. Tai buvo prūsų dievaičio Kurko buveinė. Dar žinomi ąžuolai ties Bajorgaliais, ant Mažuikų kalno Lazdynų apylinkėje.
Ąžuolas – patrauklus ne tik savo didinga išvaizda, tvirta mediena. Mūsų protėviai, matyt, pajuto ir akiai nematomas jo gerąsias, net antgamtines savybes. Todėl neatsitiktinai prie senolių ąžuolų buvo rengiamos šventyklos, o ąžuolų giraitės pagonybės laikais skelbtos net šventomis. Gal būt anais laikais tikėta, kad žuvusių karžygių vėlės įsikūnija į ąžuolus. Pasak senųjų kronikininkų, net Lietuvos karalius Mindaugas ir po krikščioniškojo krikšto tokiose giriose nedrįsdavęs net šakelės nulaužti. Todėl ąžuolas lietuviui – daugiau negu medis. Tai baltų praeitis ir tvirtybė, vaisingumas ir užuovėja, tai – baltų gentainis.
Neprarado savo sakralinės reikšmės ąžuolai ir įvedus krikščionybę. Iškirtus šventąsias jų giraites, šis medis įkūnytas gausybėje vietovardžių. Lietuvos žemėlapyje minimas net 74 vietose. Labiausiai paplitęs vietovardis – Ąžuolynė (taip vadinama 15 kaimų). Apie 10 kaimų vadinami Paąžuoliais, 9 kaimai – Ąžuolyte, 7 kaimai – Ąžuolija, 5 kaimai – Paąžuole. Iš Lietuvos miškų teka trys upeliai Ąžuolynai, dvi Ąžuolupės, girių apsuptyje telkšo keturi „ąžuoliniai” ežerai. Tai Ąžuolijos ežeras Žemaitijoje netoli Vaiguvos, Ąžuolyno ežeras Kaišiadorių rajone, Zarasų krašte – Ąžuolinio ežeras prie Vajasiškio Degučių apylinkėse ir Ąžuolo Kelmo ežeras Dusetų apylinkėse. Šį vardą išsaugojo graži Dubravos giria.
Ąžuolas mūsų protėviams buvo ir maitintojas. Ąžuolynuose visad buvo gausu žvėrių, vyko sėkmingos medžioklės. Ąžuolų gilėmis šertos kiaulės, o badmečiais džiovintų gilių miltai buvo naudojami duonai kepti. O kokia skani piene pamirkytų ir paskrudintų gilių kava. Jaunų ąžuoliukų žievė naudota odų rauginimui, lininių drobių marginimui, liaudies medicinoje. Aukštai vertintos ir dabar tebevertinamos ąžuolo medienos savybės: ji gražios tekstūros, gerų techninių charakteristikų, todėl buvo brangi, naudota tik laivų, tiltų, šventovių statybai. Teigiama, kad ant ąžuolinių polių buvo pastatytas pelkėtoje Baltijos jūros pakrantėje prie Nevos upės žiočių beveik visas Sankt Peterburgas.
Dėl šių savybių Lietuvoje ąžuolai buvo kertami sparčiausiai. Jų kirtimą skatino ir lydiminės žemdirbystės plėtra, kaimų kūrimąsis. XVI a. ąžuolynai Lietuvoje sudarė 15-20 proc. visų miškų, o XX a. viduryje – tik 1,3 proc., pokaryje – vos 0,8 proc. mišku apaugusio ploto. Šiuo metu ąžuolynų plotai užima apie 30 tūkst. ha arba 1,7 proc. šalies miškų ploto.
Ąžuolų kraštu vadinama vidurio Lietuvoje esanti derlinga Nevėžio žemuma: apie Raudondvarį, Babtus, Vandžiogalą, Kėdainius, Pilsupius, Surviliškį, Šėtą, Lančiūnavą, Ramygalą, Krekenavą, Vadaktus ir Gustonis. Kiek mažiau ąžuolynai paplitę apie Žiežmarius, Semeliškes, Vievį, Trakus, Lentvarį, Rudaminą, Riešę, Maišiagalą, Musninkus, Giedraičius, Švenčionis, Vilnių, kur išlikęs apie 350 ha Dūkštų ąžuolynas. Pietinėje šalies dalyje ąžuolai auga apie Virbalį, Pajevonį, Vištytį, Bartninkus, Alytų, Alovę, Daugus. Kitur savaiminės kilmės ąžuolynų tegalima rasti mažais ploteliais. Įdomi sodintų ąžuolų alėja išlikusi prie Smalininkų, kurioje seniau augo net 191 ąžuolas.
Visuomenei įdomūs ir pavieniai ąžuolai – gamtos, istorijos paminklai, apipinti tautosakos padavimais. Visi žinome Zarasų krašto senolį Stelmužės ąžuolą. Teigiama, kad daugiau nei prieš 300 metų Nemunėlio Radviliškio apylinkėse buvo pasodintas Sandariškių ąžuolas taikos sutarčiai su švedais atminti. Jurbarko rajono Raudonės gyvenvietėje auga kunigaikščio Gedimino laikus menantis ąžuolas, po kuriuo būk tai ilsėjęsis šis kunigaikštis. Kėdainių rajone prie Šaravų ąžuolo rinkdavęsi 1863 m. sukilėliai, o žuvusieji čia palaidoti. Biržų rajono Purniškių kaime augusiame ąžuole knygnešys Jurgis Bielinis buvo įsirengęs slėptuvę lietuviškoms knygoms.
Dabar skubėdami į XXI a. urbanizuotos civilizacijos glėbį net nepagalvojame, kad kai kurie mūsų bėgimo žingsniai prisideda prie Gamtos niokojimo, kad naikiname savo tautos dvasinį pagrindą. Ar praradimus kompensuos inicijuoti ąžuoliukų sodinimo vajai, XX a. pirmoje pusėje pradėti kunigo rašytojo J. Tumo-Vaižganto, pokario metais tęsti ąžuolų tyrinėtojo, miškininko doc. M. Lukino, kurio iniciatyvą palaikė tuometinis miškų ūkio ministras A. Matulionis. Nauja ąžuolų sodinimo banga kilo prasidėjus Lietuvoje tautiniam Atgimimui. Simbolinę ąžuolų giraitę ant Tauro kalno Vilniuje sodino Pirmojo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimo dalyviai, 1989 m. balandį Jono Basanavičiaus tėviškėje Vilkaviškio rajone, Ožkabaliuose kaime pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius važiavo sodintojai iš visų Lietuvos regionų, kol parkui skirtas 30 ha plotas buvo apsodintas. Čia pasodinti ir personaliniai nusipelniusių tautai žmonių atminimo ąžuoliukai. Ukmergės rajone 1989 m. pasodinta 500 ąžuolų giraitė Pabaisko mūšiui paminėti, kuriame 1435 m. rugsėjo 1 d. susikovė Vytauto brolio Žygimanto ir Jogailos brolio Švitrigailos kariuomenės dėl šalies valdymo. Nepriklausomybės metais pasodinta 125 ąžuolų alėja Raseinių rajone, Pasandravyje – Maironio gimimo sukakčiai paminėti, 200 ąžuolų giraite įamžinta Simono Daukanto sukaktis Lenkimuose, Šiauliuose sužaliavo ąžuolynas Saulės mūšiui prisiminti. Alfonso Bajarsko iniciatyva Kauno rajone, Cinkiškyje prie Žemaičių plento sodintas Žalgirio mūšio memorialinis parkas. Trikampiame 10 ha sklype įsikūnijo gyvas Atgimimo sąjūdžio ženklas, susidedantis iš pasodintų 580 ąžuolų.
Pavienių ąžuolų ir jų giraičių sodinimui koordinuoti 1992 m. rudenį tuometinio miškų ūkio ministro Rimanto Klimo iniciatyva buvo įkurta ąžuolų globėjų bendrija „Ąžuolynas“. Pirmuoju bendrijos vadovu išrinktas miškininkas, rašytojas, ėjęs miškų ūkio ministro pavaduotojo pareigas Jonas Tauginas. Bendrijos skyriai įsikūrė Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, net LR Seime, kurio skyriui vadovavo seimo narys Leonas Milčius. Į bendrijos veiklą įsijungė ir Rašytojų sąjunga, SKAT’o vyrai. Susilaukta svarios Vilniaus, Nemenčinės, Švenčionėlių, Kauno, Kėdainių ir kitų miškų urėdijų miškininkų paramos.
Per keletą bendrijos veiklos metų buvo pasodintas Signatarų ir Seimo narių ąžuolynas prie Dūkštų, ąžuolynai Švenčionių krašto rezistentams bei šio krašto šviesuoliams Cirkliškio parke, ąžuolų alėja Medininkų aukoms prie šio miestelio bažnyčios. Ąžuolų globėjų bendrija tarsi pratęsė Vaižganto idėją matyti Lietuvą gražią iš išorės ir dvasia, prisiminti mūsų istorijos šaknis. Šiai veiklai propaguoti įsteigtas laikraštis „Ąžuolas“.
Reikia pripažinti, kad kiek besodinsime pavienių ąžuolų ar nedidelių proginių giraičių, ąžuolynų būklės šalies mastu tai ne daug tepagerins. Akivaizdu, kad ąžuolynų atkūrimą iš esmės lems, kaip miškininkams pavyks įgyvendinti priimtą Lietuvos ąžuolynų atkūrimo programą. Jai startas duotas 1997 metais.
Viliuosi, kai bus baigtas ąžuolynų Lietuvoje atkūrimas, mes galėsime ir Naujuosius metus sutikti ne prie žaliaskarės eglės, o po ąžuolu galiūnu.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 02 09
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai