Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. vasario 15 d.

Miškininkai, kuriems lenkiasi medžiai

Su gamta susijusių profesijų žmonės pažymėti savitu, ypatingu ženklu. Puoselėk, augink, padėk, brandink, rūpinkis – tai priesakai žmonių, atsidavusių savo darbui. Daržininkas, gėlininkas, agronomas, kraštovaizdžio architektas, biologas mokslininkas, miškininkas – profesijos, reikalaujančios ne tik žinių, patirties, bet ir neretai tiesiog nuojautos, nežinia kieno pametėtos minties, kuri ima ir pakužda sprendimą ar bent jo ieškojimo kryptį.
Miškininką iš kitų profesijų išskiria vienas dalykas. Jis savo puoselėtą, sodintą ir prižiūrėtą mišką palieka kitai kartai. Agronomas šiemet padarytą klaidą turi galimybę ištaisyti kitąmet. Tiesiog vienais metais teks tenkintis menkesniu derliumi. Miškininkui atbulom rankom pasodinus daigus, parinkus ne tą augavietę, prastai prižiūrėjus jaunuolyną teks išgirsti po jo atėjusiųjų į tą mišką priekaištus. Arba padėkos ir pagyrimo žodžius.
Miškininko klaidų dažniausiai niekas nebepataisys. Sodinai eglyną, pakilo mažiau vertingos drebulės, beržai ar juodalksniai. Iš darbo neatleis, tačiau profesinis brokas ne tik tau akis badys, bet ir sunkumą iki pat karjeros saulėlydžio nešiosies. Patingėsi ar pamirši ūgtelėjusias pušeles nuo miško žvėrių apsaugoti, aptverti ar repelentais pateplioti, manyk, kad anas sklypas mažiau naudos duos. Ko gero, dėl to negalėjimo ištaisyti savo klaidų miškininkai ilgokai svarsto savo sprendimus, patarimų ieško knygose, konsultuojasi su kolegomis. Žinoma, jeigu tik koks vos apsiplunksnavęs viršininkėlis už delsimą nepabars. Tačiau juk ir anas viršininkėlis dažniausiai miškininko darbą ne po šautuvu rinkosi, gamta traukė.
Nedaug yra profesijų, kurioms būdingos dinastijos – senelis, tėvas, sūnus ar dukra. Miškinininko profesija – viena iš tokių. Čia pasirinkimą lemia pašaukimas, meilė gamtai ir miškui, kuri buvo skiepijama nuo vaikystės. Per kitus darbus darbštusis Gediminas Isokas, miškininkas ir rašytojas, išleidęs daug kruopštumo reikalavusį Lietuvos miškininkų biografinį žinyną, nespėjo atlikti dar ir šios profesijos dinastijų tyrimo. Ko gero, paaiškėtų, kad šiuo požiūriu miškininko profesija yra solidžiausia.
Miškininkų bendruomenė kaip reta yra susitelkusi. Pradėjai miškininkystės studijas ir įsiliejai į pareigingų, gamtai atsidavusių žmonių gretas, tarsi įstojai į kokį profesinį ordiną, kuris tavęs nepamirš ir pasitraukus iš aktyvios veiklos. Suprantama, jei pats sparnais nesuplasnosi, didesnio lito ar lengvesnės duonos ieškodamas.

Miškininkai veteranai – tai ne šiaip pastūmėti į šoną buvę urėdijų ar kitų barų darbuotojai. Jie –įvairių sueigų, miškininkų švenčių svečiai ir dalyviai, o jų liudijimai ir prisiminimai neretai praverčia ir nūdien miške dirbantiems.

Albinas Paulavičius – Mažeikių miškų urėdas – žmogus, paskendęs darbuose ir rūpesčiuose, bet puikiai prisimenantis visus ne tik savo teritorijoje gyvenančius miškininkus veteranus. Ir net tik vardus ir pavardes. Jis mena kiek daugiau įsimintinus jų darbus ir pomėgius. Pamena, kas itin daug dėmesio skirdavo želdinių ir jaunuolynų priežiūrai, kuriam svarbus buvo miško žvėrių ir paukščių gyvenimas, kas ypač sergėjo mišką nuo savanaudžių.

„Žmogus, visą savo sąmoningą gyvenimą paskyręs miškui, daugelį metų jį stebėjęs, saugojęs nuo negandų, yra neatsiejama to miško dalis. Medžiai jiems vieniems žinomu būdu jį atpažįsta, net nusvirusias eglės šakas kilsteli į viršų, kad praeitų nekliudomas. Tuo labiau, mes, jo jaunesnės kartos kolegos, privalome jo nepamiršti, jei reikia, ištiesti pagalbos ranką“, – sako Albinas Paulavičius.

Miškininkų veteranų mintys apie nūdienos mišką

Klemensas Žukauskas. Gimė 1935 m. Baigė Kauno miškų technikumą. Dirbo eiguliu, žvalgu, girininko padėjėju, o nuo 1965 m. iki pensijos – Kapėnų girininku (Mažeikių miškų ūkis, vėliau – Mažeikių urėdija).

Klemensas Žukauskas pasakoja: „Dar ir dabar mažiausiai keturis kartus per metus pabuvoju miškuose, kuriuose dirbau. Labiausiai mėgstu mišką rudenį, kai gamta jau nurimus, tyli. Spalio mėnesį miške tokie nuostabūs vaizdai, kad pats Žmuidzinavičius taip nenutapytų. Rudenį ramybė, o pavasarį sprogimas, triukšmas. Tuo metu mums, miškininkams, pats darbymetis.

Kaip miškininkai gyvena šiandien? Šiandien jie yra ujami ir stumdomi, nuolat gąsdinami neaiškiomis reformomis, kurių nori trokštantys greitai pasipelnyti. Vadinamoji reforma – tai tik poreikio pasipelnyti išraiška. Miškininkų, dirbančių ir prižiūrinčių mišką, skaičių reikia ne mažinti, o didinti. Šiandien girininkijoje vietoje buvusių septynių darbuotojų likę tik du. Tegu valstybinių miškų plotai ir sumažėjo, bet likę du nespėja visų darbų atlikti, mišku tinkamai pasirūpinti.

Aš ne prieš privačią miškų nuosavybę. Vieniems privatus miškas reikalingas daugiau dėl rekreacijos, kitiems labiau rūpi iš jo gaunamos pajamos. Įstatymai yra pakankamai geri, tik jų dar ir laikytis reikia. Daug kas stengiasi juos apeiti. Pastebėjau, kad privačiuose miškuose prastai ugdomi jaunuolynai, tam darbui skiriama per mažai dėmesio. Privatininkas kerta ne tą medį, kurį nukirsti būtų naudinga, bet tą, kuris jam daugiau duos naudos. Miško interesų ir savininko naudos balansas yra nuolat pažeidžiamas. Suprantama, ne miško naudai.

Lietuvoje miškų nėra per daug. Daug keliauju po šalį, o keliaudamas visada dairausi pro langą. Pasitaikius progai, reikia savo gimtinės kraštovaizdžiu grožėtis. Daug kas laksto po svetimus kraštus, o savojo dorai nepažįsta.

Mano senelis ir tėvas buvo miškininkai, dirbo eiguliais. Ir aš nuo keturiolikos metų padėdavau tėvui. Dirbau viską: retindavau, kirsdavau. Ketverius metus atitarnavęs tuometiniame sovietų laivyne pratęsiau giminės tradicijas, pasukau į miškininkystę, baigiau mokslus. Tiesa, dar kariuomenėje norėjau tapti jūrininku, tačiau dėl prakiurusio danties išvarė iš povandeninio laivo. Miške pakeičiau tėvą, pradėjau dirbti eiguliu. Iš pradžių priėmė dirbti bandomajam laikotarpiui, kuris užsitęsė visą gyvenimą. Net keturiasdešimt metų išdirbau Kapėnų girininkijos girininku.“

Dominykas Kulvelis. Gimė 1935 m. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Dirbo girininko padėjėju, Viliošių girininku, Mažeikių miško pramonės ūkio, vėliau Mažeikių urėdijos, Papilės medienos perdirbimo cecho viršininku. Miškininkystės srityje darbavosi ir žmona Ona.

Mintimis dalijasi Dominykas Kulvelis: „Dabartinė miškų valdymo sistema yra nusistovėjusi ir racionali. Miškininkystėje labai svarbus yra įdirbis. Kai ūkininkas pats pasėja, pats ir pjauna, tuomet jis būna suinteresuotas išlaikyti ilgalaikę gerovę. Taip ir su urėdijomis, ir girininkijomis. Nuosekliai dirbant savuose, pažįstamuose plotuose, yra gerai žinoma ilgalaikė situacija ir ūkininkaujama atsakingai.

Jokios drastiškos reformos valstybinių miškų valdyme tikrai nereikia. Tai parodo ir Latvijos pavyzdys, kur tokia raforma įvyko. Vienos įmonės kūrimas ar tolesnis miškų privatizavimas – tai tik vienkartinio pelno siekimas. Dabartinės miškų urėdijos saikingai kerta miškus, tvarkingai juos atkuria ir prižiūri.

Net ir dabar negailiu patarimų privačių miškų savininkams. Patariu, kaip kokybiškai reikia ugdyti jaunuolynus. Tik bėda, kad mažai kam rūpi miškų ateitis. Kaime augęs žmogus dar natūraliai supranta, kaip reikia puoselėti mišką ir ūkininkauja jame protingai. Perpirkėjas, kuriam rūpi tik greita ir vienkartinė nauda iš miško, jį nustekena ir miškui atsigauti reikia ilgesnio laiko, o ir miško vertė neaišku kokia bus. Medieną iškirtę ir išvežę privatininkai dažniausiai palieka nepravažiuojamus kelius. Neretai pastebiu neatsakingą elgesį su nuosavu mišku – gauna savininkas vienkartinį pelną ir padaro miškui ilgalaikę žalą.

Miško kirtimai dabar yra žiaurūs, nes kertama dėl tūrio. Anksčiau kirdavome taip, kad liktų kokybiškas miškas, stengėmės kuo mažiau žaloti miško paklotę. Pamenu, bedirbant buvo ir smagių nutikimų. Vienas darbininkas tingėjo motopjūklą „Družba“ namo neštis, todėl paslėpė miške po šakų krūva. Kitas, atėjęs ryte, tas šakas pakūrė. Nedaug kas liko iš legendinės „Družbos“, kurią dabar galima pamatyti nebent muziejuje. Anais laikais tai buvo didelis miško darbininkų turtas.“

Jurgis Rutė. Miškininkas praktikas. Vėliau, įgijęs patirties, baigė miškininkų kursus.

Jurgis Rutė dėsto savo požiūrį į nūdienos miškininkystę: „Mokslas yra gerai, bet svarbiausia – reikia turėti galvą. Esu sutikęs nemažai žmonių, kurie išmanė chemiją, fiziką, o miške protingai dirbti nemokėjo. Mes augom miške, jį jautėm ir supratom. Žinojom, kas miškui ir gamtai yra geriau. Dabar daugelis žmonių žiūri ne miško, o tik savo naudos.

Dirbau kol pajėgiau, iš miško manęs niekas neišvarė. Esu dirbęs Palangos girininko pavaduotoju, vėliau Viekšnių ir Kairiškių girininku. Visais laikais skaitydavau įvairią literatūrą, domėjausi naujienomis savo profesinėje srityje. Žurnalo „Mūsų girios“ kolekciją padovanojau Mažeikių miškų urėdijai. Dar ir dabar domiuosi miškų reikalais. Turiu pasakyti, kad dabartinę valstybinių miškų valdymo sistemą kritikuoja arba neišmanėliai, arba turintys savanaudiškų tikslų žmonės, kurie nori iš miško „išlupti“ kuo daugiau medienos. Tokius reikia pristabdyti, nes važiuodamas per privačius miškus matau, kad miškai jaunėja ir retėja. Didžiausia privačių miškų bėda yra ta, kad nemažai miško savininkų yra „kupčiai“, kurie galvoja tik apie pajamas už iškirstą medieną.

Gerų miškų, brandinančių vertingą medieną, šalyje mažėja. Dabar reikia tik skiedrų, plokščių gamybos įmonėms ir biokurui, o ne medienos. Mišką reikia puoselėti ir brandinti kitoms kartoms. Mums jį brandino protėviai. Dabar kerta jaunesnius medžius, todėl mediena „skysta“. Sumažino medžių kirtimo amžių, padidėjo medienos kiekis. Medžiai iki tam tikro amžiaus auga greičiau, todėl ir priauga daugiau masės, o jei būtų siekiama išauginti vertingesnę medieną, masės priautų mažiau.

Vadovauti moka ir sugeba tik nedaugelis žmonių, o girininkas turi būti sumanus vadovas. Neverta su pavaldiniais pyktis, tuo įsitikinau daugybę kartų. Geriau šiek tiek pagudrauti, juk kiekvienas vadovas yra taip pat ir auklėtojas.“

Parengė Kęstutis Jaskelevičius

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 02 15
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai