Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. kovo 23 d.

Su sulos puodyne ir giesmėm - kovas

"Tėviškės gamta"
Selemonas Paltanavičius

Ar dabar – ne pats gražiausias, daugiausiai vilčių teikiantis metų laikas, kai taip smagu gyventi ir kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką atrasti gimstant vis naujus gamtos stebuklus. Tai, kuo gyva gamta, tiesiogiai veikia ir mus – kvapai, optimizmu trykštantys paukščių balsai, brinkstančių pumpurų braškėjimas ir žemėn besisunkiantis vanduo sukuria gerą nuotaiką, skatina judėti ir nežvilgčioti į laikrodį.
O dienos ilgėja labai sparčiai. Čia pat didysis pavasario lygiadienis (kovo 21 dieną), kurį svarbia švente laikė mūsų protėviai. Laikai pasikeitė, o pusiausvyros tarp dienos ir nakties svarba išliko. Tiesa, mes galime to nežinoti, nepamatyti. Tačiau pavasario ir šviesos poveikį jausime visi, ypač nežinia iš kur atsirandantį jėgų perteklių, norą kurti, dirbti, veržtis pirmyn.
Nors kove dar galima tikėtis visko, tačiau kiekvienas norintis tikrai suras žiedų ir žalumos. Žalumos išliko nuo pernai – štai ant žemės ryškiai žali ugniažolių lapai, pabaly kalasi smaili viksvų daigai, prie upelio pro ledo šarvą žaliuoja blužnutės. Daugelis visžalių augalų dabar dar tik pradeda savo aktyvųjį gyvenimo ciklą, todėl jų lapų spalva tebėra žiemiškai murzina. Išimtimi gali būti žibuoklės, kove jau pradedančios žydėti. Ant ilgiausių kotelių yra dideli pernykščiai jų lapai, o prie pat šakniastiebių, kartu su žiedais skleidžiasi ir švelnūs šių metų lapeliai.
Kove dar taip dažnai iškrinta sniegas, bet jis tikrai nieko negąsdina. Sakytum, kad gyvūnai ir augalai jaučia jo laikinumą, o kiti net naudojasi jo drėgme ir galimybe slapstytis. Labiausiai tokiu metu pažeidžiami savo baltos žiemiškos spalvos dar nepakeitę žvėriukai – baltieji kiškiai, šermuonėliai, žebenkštys. Tik nuo sausio vidurio jie pasijuto „savame kailyje“, puikiai derėjo prie gamtos. Dabar vėl viskas keičiasi. Šermuonėlis ir žebenkštis nedideli, sušmėžavę savo baltais kailiukais jie neria į olas ir pradingsta. Baltam kiškeliui sunkiau – pabaidytas miške jis straksi kairėn – dešinėn, mėto pėdas. Gal taip supintų pėdų ir nerastum, tačiau jį patį visada pamatysi. Rytų Lietuvoje, kur baltieji kiškiai dažnesni, juos paprastai regi vakare ar naktį – iššokę pakelėn, jie sustingsta apšviesti automobilio šviesų, o po to nurūksta sau. Tik tada pamatai, kad kiškiai jau ne visai balti, o šiek tiek „širmi“, jau pradedantys keisti savo apdarą. Tai truks ilgokai, bent iki balandžio antros pusės. Miške draikysis baltų pūkų kuokštai, kai kas manys, kad čia plėšrūnai sumedžiojo kiškelį.
Baltieji kiškiai – mūsų krašto senbuviai, jie gyveno jau poledynmetyje. Jų „vietinį“ būdą liudija biologijos savybės: jie neskuba vesti jauniklių, per metus jų atveda 2, tik kai kada – 3 vadas. Pilkieji kiškiai, mūsų krašte paplitę prieš tūkstantį metų, taigi – visai neseniai, yra kitokie – jie vestuves kelia 4 ar net 5 kartus, jų jaunikliai gali gimti žiemos gale ir neišgyventi, sušalti. Matyt, rūšiai naujoje vietoje ir per 1000 metų nepavyko pakankamai adaptuotis.
Nors kovas turi daug žiemos palikimo, tačiau to jau nedaug kas paiso - į Lietuvą grįžta paukščiai, mėnesio gale po lietaus pasirodo pirmosios pievinės varlės ir savo priebėgas palieka vabzdžiai.
Mes žinome, kas sugrįžta pirmieji: tai vieversiukai, varnėnai, pempės. Jiems yra skirta po vieną šventinę dieną: šventas Motiejus vieversiui, Kazimieras – varnėnui, Juozapas – pempei. Tiesa, kovo 25 – ąją, per Blovieščių, sugrįžta gandrai. Tačiau tokių švenčių galėtų būti daugiau – ko gero, labiausiai to nusipelnė gervės, kurios visada sugrįžta kovo pradžioje. Gervės parskrenda į dar vos atgijusius raistus, įsibrenda į iš jų gurgančias sroveles ir jaučiasi kuo geriausiai: juk namuose, juk tėvynėje. Gervė paprastai lesa tik augalinį maistą. Ir dabar – snapais pašo viksvų kerus, kapsi ant kupstų raudonuojančias spanguoles. Kai pritrūksta tokio maisto, skrenda į laukus. Čia bent jau palesa želmenų, suranda dar rudenį pabirusių grūdų, dirvos paviršiuje išvirtusių bulvių. Vos parskridusios gervės sveikina kiekvieną rytą, atsisveikina su diena. O ir naktį, ir dieną jos vis rimituoja, skardena savo skambiais balsais – taip ilgai tylėjusi giria su meile priima jų sveikinimus ir nuneša, aidu nuskraidina tolyn.
Pavasario balsų ir garsų girioje vis daugiau. Vienas skardžiausių ankstyvųjų giesmininkų – juodasis strazdas. Šiek tiek šių paukščių žiemoja pas mus, bet dauguma sugrįžta su pirmosiomis sniego protirpom. Beje, žemė greitai nuplinka tik laukuose, gi miškuose dar ilgai boluoja, šalčiu sutinka sniegas. Juodiesiems strazdams tai nė motais – giedantis paukštis, sakytum, nejaučia viso to ir sveikina pavasarį. O gal – gieda pranešdamas kitiems strazdams apie tai, kad ši teritorija užimta. Kas tau išdrįs į ją kėsintis?
Kove jau brinksta medžių pumpurai, minkštėja žievė – po žiemos žvėrys gali mėgautis ja, pasiskanindami žaliais viksvų, žiognagių lapeliais. Tačiau tai, kad medžiai iš lėto atgyja, yra gera žinia sulos mėgėjams. Taip, medžių kamienais jau pradeda tekėti syvai – pradžioje jie „judrūs“ saulės šildomame medžio šone. Tai žinome mes – skubame gręžti klevus ir tekinti sulą. Ji labai švelnaus skonio, salsva, gardi. Tačiau ja mėgaujamės ne tik mes – štai ant žiemą nupjauto beržo kelmo, apiburbėjusio sula, renkasi drugiai, zvimbdamos atskrenda musės. Geniai yra savarankiški – jie patys prakapoja klevo ar beržo kamieną ir sulaukę, kol į prakirtas prisirinks sulos, siurbia ją ir mėgaujasi. Kai geniai pasisotiona, jų vietą užimą zylės, bukučiai. Voverės sulos prasimano pragraužusios klevų šakučių žievę. Įdomiausia pavasarinio smaguriavimo forma - per naktį sušalusių sulos varveklių laižymas ir graužimas. Taip smaguriauja ne tik voverės - nuo varveklio smaigalio šaltus ir gaivius lašus snapais „renka“ zylės (ypač mėlynosios), bukučiai.
Kove skubame kelti inkilus. Jie reikalingi daugeliui paukščių, juos kalti jau mokame. Tačiau primename jų matmenis – jeigu tektų kalti naujus. Tiesa, norime priminti – inkilus kelkite ne sau, o paukščiams! Vadinasi, jų nekabinkite gretimuose medžiuose ar po kelis į vieną medį. Žinokite, kad paukščiai turi savo privatų gyvenimą ir perėjimo metu kaimynystės vengia. Bent jau stengiasi išlaikyti pagarbų atstumą nuo kitos greta perinčios poros.

Inkilų matmenys (centimetrais)

Paukščių rūšis

Inkilo vidaus aukštis

Inkilo dugno plotas

Aukštis iki landos

Landos skersmuo

Kuoduotoji zylė,
Mėlynoji zylė,
Juodoji zylė

22

11x11

14

2,8-3,0

Margasparnė musinukė,
Papr. raudonuodegė,
Didžioji zylė,
Grąžiagalvė, bukutis

28

11x11

20

3,2-3,5

Varnėnas,
žvirblinė pelėda

30

14x14

22

4,5-5,0

Žalvarnis, kukutis

36

20x20

22

10

Pelėda lututė

40

25x25

26

10

Naminė pelėda

50

30x30

33

16

Antis klykuolė

50

30x30

30

15

Didysis dančiasnapis

70

30x30

40

18-20

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 03 23
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai