Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2012 m. rugsėjo 6 d.

Nederlingose žemėse suoš miškai

Nijolė Petrošiūtė
Valstiečių laikraštis
2012 m. rugpjūčio 29 d.

Šiųmetį pavasarį Telšių miškininkai apsodino mišku 1000-ąjį hektarą. Prieš dešimt metų, 2002-ųjų pavasarį, susirinkę į tradicinę miško sodinimo talką, šios urėdijos miškininkai patys sau pasižadėjo per dešimtmetį įveisti 1000 ha naujų miškų ūkininkauti netinkamose, apleistose žemėse – kasmet po 100 ha.

Ir patys sodina, ir kitus ragina

Miškingumas Telšių apskrityje nedaug viršija šalies vidurkį – 36,1 proc. Urėdijos valdomų valstybinės reikšmės miškų plotas – 34,7 tūkst. ha. Kur kas daugiau urėdijos teritorijoje ošiančių miškų priklauso privatiems savininkams – 42,9 tūkst. ha. Telšių miškų urėdijoje yra nemažai privačių miškų, todėl Telšių miškininkai ne tik patys sodina miškus, bet ir ragina tai daryti šių žemių savininkus, padeda jiems parengti projektus: 2009-aisiais urėdija patvirtino privačių žemių savininkų projektus 120 ha miško įveisti, 2010 m. – 155 ha, 2011 m. –
164 ha. Urėdija pasirūpina ir visų rūšių sodmenimis, reikalingais miškams įveisti. Jų sodmenys jau daugelį metų auginami taikant pažangias technologijas, todėl beveik visi pasodinti prigyja.
Saugo biologinę įvairovę
Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys neslepia, kad veisti naujus miškus nėra lengva – Lietuva pirmiausia yra žemdirbystės kraštas, kiekvienas žemės lopinėlis, jei jis tinka ūkininkauti, tam ir yra panaudojamas. O ten, kur yra sunkiai įžengiamos pelkės, ten ir medžiai neauga. „Taip ir rankiojom tą 1000 ha: gauni žemės, tarkim, 50 ha, o mišką įveisti gali tik kokiuose 5 ha. Bet ir tuo džiaugėmės. Su gamta mes nekariavome, per prievartą medžių į pelkę nekišome, į miškų veisimą žiūrėjome ūkiškai. Gautų žemių specialiai nemelioravome, nesausinome, nes žinome, kad pati gamta susitvarkys taip, kaip jai reikės. Jei nuspręs, kad toje ar kitoje vietoje turi ošti miškas, tai tuo ir pasirūpins. Mes tik mažus griovelius kai kur prakapstėme, kad visiškai neužmirktų. Labai stengėmės išsaugoti bio¬loginę įvairovę. Mūsų sodintuose miškuose daug įvairaus dydžio salelių, kurias labai mėgsta paukščiai, kiti gamtos kūriniai“, – pasakoja urėdas B.Banys. Jis kartu primena, kad jų urėdijos miškuose ūkininkauti tenka itin lanksčiai, nes daugiau nei 40 proc. miškų turi saugomų teritorijų statusą, o vadinamųjų ūkinių miškų procentas jų valdose yra mažesnis nei daugelyje kitų šalies urėdijų.

Išnaudoja visu tinkamus žemės lopinėlius

Urėdas B.Banys sako, kad sodindami bet kokį medelį pirmiausia į jį žiūrėjo ūkiškai: „Be abejo, pasigirti, kad pasodinai ąžuolyną, būtų malonu. Bet pasodinti mišką ir jį užauginti juk visai ne tas pat. Su ąžuolais yra daug vargo, reikalingos didelės investicijos. Ąžuolas – didingas medis, bet ir išrankus, reikalaujantis didelės priežiūros, geros žemės, ko, beje, mes kaip tik ir neturime. Mūsų krašte vyrauja eglynai, tad naujus miškus veisėme atsižvelgdami į natūraliai susiformavusią medžių įvairovę: ant kalvų sodinome egles, pakalnėse, kur šlapiau, – berželius, o kur visai šlapia – juodalksnius. 42 ha pasodinome ir ąžuolų.“
Urėdas sako, kad apsodinti visi 1000 ha, miškas pasodintas netgi tokiose žemėse, kurios ne tik per visą nepriklausomybės laikotarpį, bet ir sovietmečiu nebuvo naudojamos žemės ūkiui. Tie plotai buvo tarsi žmonių užmiršti arba „nurašyti“ kaip visiškai netinkami ūkininkauti. „Į tokias nederlingas, dažniausiai užmirkusias žemes neverta investuoti daug lėšų. Ūkiniu ir ekologiniu požiūriu geriausia yra nenaikinti susiformavusios biologinės įvairovės, o mišką įveisti tik ten, kur jis gali natūraliai augti be melioracijos ar kitokio žmogaus įsikišimo.“

Organizuoja talkas

Telšių miškų urėdija skiria ypatingą dėmesį bendravimui su visuomene. Šiaip jau urėdas dėl masinių miško sodinimo talkų turi dvejopą nuomonę: kai vienu metu suguža labai daug talkininkų, miškui iš to nedaug naudos būna. Tokių talkų metu pasodinti medeliai prasčiau prigyja. Medį reikia mokėti pasodinti. Bet, iš kitos pusės, miškininkų bendravimas su visuomene, pasibuvimas kartu taip pat yra labai reikalingas, nes ir liaudies išmintis sako, kad reikia lenkti medį, kol šis yra jaunas. Žmogus, pats sodinęs medį, jo niekada nenulauš, nežalos. Kaip gražiai ošia miškininkų su jaunaisiais miško bičiuliais pasodintas 1000-mečio parkas prie Germanto...
Netruks suošti miškas ir 1000-ajame Telšių miškininkų įveistame hektare. „Tai dienai atminti mes tarsi simbolinį pamink¬lą pastatėme, akmenį atritinome ir, baigę darbą, visi prie jo nusifotografavome. Išties maloni šventė buvo, nes susirinko tie, kurie padeda mums spręsti problemas kasdienybėje, o ir per šventes kartu su mumis būna.“

Parengta bendradarbiaujant su Telšių miškų urėdija

***
Miškų plotai dar galėtų didėti

Petras Kanapienis, generalinio miškų urėdo pavaduotojas

Telšių miškų urėdija yra gražus šalies miškingumo didinimo pavyzdys. 1000 ha – išties įspūdingas skaičius. Jei taip kiekviena urėdija galėtų, šiandien į dangų stiebtųsi tikrai ne 11 tūkst. ha miško, kurį įveisėme per dešimtmetį. Miškingumo didinimo sėkmė priklauso nuo to, kiek turima žemės (čia aš kalbu apie valstybinę žemę), o jos mažėja. Šiandien mums perduoti miškams įveisti plotai kaip ir baigiasi. Šiemet dar atradome apie 850 ha, o toliau? Mes, miškininkai, matome, kad valstybinės žemės, kur būtų galima veisti miškus, dar yra, tik kažkodėl jos urėdijoms perduodama vis mažiau ir mažiau. Dar daug apleistų, dirvonuojančių, krūmokšniais apėjusių privačių žemių. Apmaudu, kad kai kurie žemių savininkai elgiasi kaip šuo ant šieno –- nei patys ėda, nei kitiems leidžia. Tokius mes irgi siūlome drausminti, nes per jų aplaidumą, neatsakingumą kyla pavojus ir mūsų sodintiems jaunuolynams, miškams – per nešienautą pievą greitai ugnis į mūsų miškus atbėga. Mes kreipėmės į Žemės ūkio ministeriją prašydami, kad nebūtų mokamos išmokos už prastos agrarinės būklės žemę, už tuos plotus, kurie buvo deginti. Bandome drausminti pažymėdami valstybinio miško ribas, kad eilinis pilietis bent žinotų, kas iš tikrųjų yra apsileidęs, kas platina miškų ligas ir veisia kenkėjus. Ten pat nurodome ir telefonus, kad kiekvienas sąmoningas pilietis žinotų kam paskambinti apie miškui daromą žalą. Taigi prie naujo miško įveisimo gali prisidėti ne tik miškininkai, ne tik tam tinkamų žemių savininkai, bet ir kiekvienas pilietis, negalintis abejingai praeiti pro apleistus plotus. O neabejingus piliečius išugdo kasdienis miškininkų bendravimas su visuomene. Darbas, kurį puikiai atlieka Telšių miškų urėdija.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2012 09 06
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai