Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2013 m. sausio 14 d.

Miškų sertifikuotojas: Lietuvos miškai nenuniokoti, bet ir ne rojus

Dešimtmetį su Lietuvos miškų urėdijomis dirbančios sertifikavimo kompanijos „NEPCon LT“ direktorius Justinas Janulaitis sako, kad Lietuvos miškai tvarkomi labai gerai ir neslepia, kad jiems rašytų 9 balų pažymį.

Apie tai, kaip tvarkomi Lietuvos miškai, kokios jų stipriosios ir silpnosios pusės bei apskritai, kas yra tas miškų sertifikavimas, GRYNAS.lt kalbasi su šiuo miškų sertifikuotoju.

- Kodėl reikalinga miškus sertifikuoti?

- Sertifikuotas medis nuo nesertifikuoto niekuo nesiskiria, bet esmė - kaip jis užaugintas. Sertifikavimas susideda iš trijų sudedamųjų dalių: ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės. Kiekvienai iš šių dalių priklauso įvairiausios institucijos, organizacijos, privatūs asmenys ir t.t. Visos šios grupės vienu metu suėjo ir nusprendė, kad užtenka miškų naikinimo, reikia užtikrinti, kad miškai būtų tvarkomi atsakingai. Sukurti tam tikri principai - 10 FSC (miškų sertifikavimo sistemos, - red. past.) kriterijų, kaip miškas turėtų būti tvarkomas, kad jis būtų tvarus ir aplinkosaugos aspektu, ir ekonomiškai perspektyvus.


Miškų tvarkymo sertifikavimas apima ir gamybą – medienos perdirbimo įmones, prekybininkus – bet ką, kas naudoja medienos produktus. Jie, gavę sertifikatus, gali parduoti medieną kaip sertifikuotą.

Mes užsiimame visu procesu – pradedant mišku ir baigiant galutiniu vartotoju. Pavyzdžiui, net ir Lukiškių kalėjimas turi FSC sertifikatą. Kaliniai staliaus dirbtuvėse gamina inkilus, lesyklas, triušides, kurias parduoda kaip sertifikuotus gaminius Olandijai.

- Ar sertifikavimas yra privaloma procedūra?

- Sertifikatas yra savanoriškas: nori – turi, nenori – neturi. Jo variklis – vartotojas. Yra poreikių piramidė - pirmiausia žmogus turi būti pavalgęs, sotus, šiltai apsirengęs ir tada jis pradeda galvoti apie kitus pasitenkinimo būdus. Tai gali būti moraliniai dalykai: kitam ką nors gero padaryti, knygą paskaityti, į teatrą nueiti ir t.t. Mūsų visuomenė, Rytų Europa dar bando patenkinti pirminius savo poreikius – duok Dieve atlyginimą gerą gauti, skaniai pavalgyti. Vakarų Europoje, Amerikoje žmonės turi aukštesnį pragyvenimo lygį, pagrindinius poreikius jie jau yra patenkinę, todėl jiems yra atsiradęs poreikis rūpintis kažkuo daugiau. Kad, pavyzdžiui, stalas, kurį turi, nebūtų pagamintas iš nelegaliai nukirstos medienos, kad jam pagaminti nebūtų išnaudoti žmonės. Žmogus pradeda reikšti savo poreikius ir tai plinta masiškai – imama reikalauti atsakingai pagamintos medienos produktų. Kai atsiranda poreikis, susiformuoja ir pasiūla.

Atsiranda didžiųjų žaidėjų siekis, kad visa produkcija būtų sertifikuota. Kai į tai įsitraukia tokie dideli žaidėjai kaip „Ikea“, „UPN“ jos padaro milžinišką poveikį rinkai. Paimkime kaip pavyzdį knygą „Haris Poteris“. Berods, naujausia jos dalis knygos autorės J. K. Rowling pageidavimu atspausdinta ant FSC sertifikuoto popieriaus. Kokią tai turi įtaką? Ši knyga po Biblijos, ko gero, yra daugiausiai parduodama knyga pasaulyje. Atsiranda milijoniniai tiražai, poreikis, kad ant knygos atsirastų FSC ženkliukas. Prekybininkams, popieriaus gamintojams atsiranda milžiniškas poreikis sertifikuotis.

- Koks sertifikavimosi poreikis yra Lietuvoje?

- Lietuvoje miškų sertifikavimo procesas prasidėjo iš kitos pusės – pirmiausiai sertifikuoti visi valstybiniai miškai, nes tokia buvo valstybinė politika. Tuo metu, kai jau buvo sertifikuoti miškai, sertifikuotų įmonių nebuvo. Mediena buvo, o poreikio ne. Dabar Lietuvoje turime per 100 perdirbėjų, prekybininkų ir kitų įmonių, kurie naudoja sertifikuotą medieną.

Bendraudami su savo klientais, jaučiame, kad jos trūksta. Vyksta konkursai, kas pasiūlo daugiau – tas ją ir nuperka. Tie, kam reikia sertifikuotos medienos, kartais nesugeba surinkti pakankamų jos kiekių. Privačių miškų savininkai mato, kad atsiranda niša, kur galima parduoti medieną. Vadinasi, jau yra poveikis – pradedama sertifikuoti ir privačius miškus.

Kad reikia biokuro – natūralu. Tai yra vienas iš visuomenės ekonominių poreikių. Bet į tai turi būti žiūrima atsakingai. Negalime užsibrėžti, kad imsime iš visur ir viską.
J. Janulaitis

Tai yra didelis globalus reiškinys. Šimtai milijonų hektarų (ha) miškų yra sertifikuota, dešimt tūkstančių įmonių, kurios verčiasi medienos prekyba ir gamyba sertifikuojasi – skaičiai auga milžinišku greičiu. Jei anksčiau FSC sertifikatas buvo prestižo reikalas ar pranašumas rinkoje, dabar tai yra būtinybė.

- Kiek Lietuvos miškų medienos yra jau sertifikuota, ir kiek dar ne?

- Visos 42 valstybinių miškų urėdijos, t.y. per 1 mln. hektarų miškų teritorijų, yra sertifikuota. Kadangi Lietuvoje yra kiek daugiau nei 2 mln. hektarų miškų, tai reiškia, kad maždaug pusė Lietuvos miškų turi sertifikatus. Latvijoje, Estijoje skaičiai panašūs - valstybiniai miškai yra sertifikuoti. Lenkijoje irgi tas pats. Baltarusijoje miškai taip pat ganėtinai sparčiai vykdo sertifikavimą.

- Tarkime, aš esu privataus miško savininkas ir noriu savo mišką sertifikuoti. Kaip vyksta ši procedūra?

- Svarbiausias yra pasiruošimas. Yra FSC (miško sertifikavimo) standartas, parengtas pagal 10 principų. Tai yra labai smulkus dokumentas, kuris nurodo, kad turi būti administraciniai dokumentai dėl medienos apskaitos, realizacijos, darbuotojų teisinės bazės išmanymo ir t.t. Taip pat yra reikalavimai, kad egzistuotų bendra biologinės įvairovės apsauga miške, medienos apsauga, retų rūšių, paukščių lizdų išsaugojimas, kad kirtimai nebūtų didesni negu tas miškas gali užauginti naujos medienos.

Sertifikavimo metu miškas tikrinamas pagal kiekvieną standarto punktą. Jeigu yra numatyta, kad plyno kirtimo atveju turi būti paliekama 10 biologinės įvairovės medžių hektare, taip ir turi būti. Turi būti saugoma negyva mediena. Dabar labai populiarėja biokuras ir norima, kiek įmanoma maksimaliai paimti medienos iš miško. Tuomet sertifikavimas yra tam tikra apsaugos priemonė, kad būtų palaikomas miško ekonominis naudingumas, tačiau, pavyzdžiui, biokurui būtų naudojama tik nevertinga mediena.

„Ant bangos“ dabar ir kelmų rovimas. Pagal sertifikavimą tai yra neįsivaizduojamas dalykas – barbarizmas prieš mišką, nes suardoma miško paklotė bei viskas, kas dar yra žemėje – organinės medžiagos, būtinos grybams, kerpėms, vabalams. Ten juk gyvena šimtai tūkstančių rūšių.

Mūsų visuomenė, Rytų Europa dar bando pirminius savo poreikius patenkinti – duok Dieve atlyginimą gerą gauti, skaniai pavalgyti. Vakarų Europoje, Amerikoje žmonės turi aukštesnį pragyvenimo lygį, pagrindinius poreikius jie jau yra patenkinę, todėl jiems yra atsiradęs poreikis rūpintis kažkuo daugiau.
J. Janulaitis

Didžiausią praktiką turime su Lietuvos miškų urėdijomis. Į sertifikavimo procesą yra įtraukiami beveik visi urėdijų žmonės. Kai mes pradėjome miškų sertifikavimą Lietuvoje, miškai jau buvo tvarkomi pakankamai aukštu lygiu. Reikėjo kažkiek pasitempti, bet tai nebuvo didelis šuolis, kurį reikėtų daryti. Jeigu, pavyzdžiui, lygintume Lietuvos miškų tvarkymą su Rusijos, pastarosios miškai tvarkomi labai prastai. Baltarusijoje irgi tėra padėti tik pamatai, nėra miškininkystės tradicijų. Ten reikia labai daug ką daryti, todėl sertifikavimo procedūra gali užtrukti ir 1-1,5 metų. Lietuvos miškų urėdijos tai padarė greičiau. Kai ateina auditorių komanda (2-4 žmonės), auditas gali trukti nuo 2-3 dienų iki keleto savaičių, priklausomai nuo miško ploto.

Atliekant sertifikavimą tikrinami tiek popieriai, tiek daromos išvykos į mišką, kurioms skiriamas didelis dėmesys. Sertifikatas galioja 5-erius metus, bet tai nereiškia, kad vieną kartą patikrinus, daugiau auditų nebedaroma. Auditai atliekami kas metus. Miškas nėra „Excel“ lentelė, į kurią viską paėmei ir gražiai sudėliojai, kaip dėžutėje. Tai yra gyvas organizmas.

- Miško sertifikavimas akivaizdžią naudą teikia tiems, kurie vėliau nori parduoti sertifikuotą medieną. Bet ar sulaukiate pageidavimų tokią procedūrą atlikti tiesiog dėl aplinkosauginių tikslų?

- Kol kas Lietuvos valstybinės miškų urėdijos jokios konkrečios ekonominės naudos negauna, nes tiek sertifikuotos, tiek nesertifikuotos medienos kaina yra ta pati. Teko girdėti, kad Latvijos valstybiniai miškai nuo 2013-ųjų keliais procentais brangins sertifikuotą medieną. Ar sertifikuojami miškai tik dėl aplinkosauginių tikslų? Sakyčiau, tokių yra, bet ne Lietuvoje. Pavyzdžiui, Tenerifės saloje dalis Ispanijos valstybinių miškų turi specifinį aplinkosauginį sertifikatą, kai net medienos neparduoda, jokie kirtimai ten nedaromi. Aišku, tokių pavyzdžių pasaulyje yra nedaug.

Lietuvos atveju miškus sertifikuoti buvo tam tikras politinis sprendimas, įsipareigojimas visuomenei. Tai buvo įsipareigojimas ir prieš kitas šalis, kad nesame barbarai, kad mums nėra svarbu mišką tik iškirsti. Jeigu ne sertifikavimas, situacija būtų truputį kitokia. Ji nebūtų bloga, bet tai prideda pinigais nepamatuojamą vertę.

Pavyzdžiui, kertinės miško buveinės teisiškai nėra saugomos – įstatyminėje bazėje nėra tokio termino kaip „kertinė miško buveinė“. Todėl panorėjus, ją galima iškirsti. Bet mišką sertifikuojant, jos iš karto patenka į 5 proc. ypatingos vertės miškų teritorijas, kurias privalu saugoti. Pati urėdija įsipareigoja, kad ta teritorija nebus kertama.

- Esate ne vienerius metus auditavę Lietuvos miškus. Kokį balą jiems rašytumėte, kaip jie yra prižiūrimi ir tvarkomi?

- Dešimtbalėje sistemoje sakyčiau, galėtų būti 9. 10 balų niekam neduočiau, nes visada yra kur pasistiebti. Bet jeigu lyginčiau Lietuvos ir Lenkijos miškus, mūsiškiai žymiai geriau tvarkomi. Už Latvijos miškus – dvigubai geriau.

- Kas konkrečiai Lietuvoje daroma geriau?

- Tiesiog požiūris į mišką. Liūdnai nuskambėjo prieš porą metų susiklosčiusi situacija, kai Latvijos valstybiniams miškams buvo sustabdytas sertifikatas. Ten požiūris į mišką buvo vartotojiškas. Miškas kaip aruodas, kurį reikia semti ir semti. Išėjo tokia situacija, kad su tais pačiais resursais jie darė didesnį darbą, o tai tas pats, kaip motociklo variklį įdėti į sunkvežimį ir pradėti važiuoti. Sistema užduso ir greitai išsigimė. Imta skirstyti kertines miško buveines, „Natura 2000“ teritorijas, atsirado milžiniški melioracijos, kelių tiesimo projektai – nebebuvo atsižvelgiama į aplinką. Latvijos valstybinių miškų pavyzdys labai gerai parodė, kad jeigu mes į mišką žiūrėsime kaip į grūdų aruodą, greitai gali ir mūsų šalyje susiklostyti panaši situacija. Miškas yra gyvas organizmas, skaičiai gali būti gražūs, bet gali susiklostyti daug nenumatytų dalykų.

- Lietuvoje beveik nebelikę sengirių. Jūsų nuomone, mišką reikėtų saugoti nuo kirtimų, ar vis dėlto leisti jį ekonomiškai išnaudoti kartu saugant ir biologinę įvairovę?

- Ūkininkas negali nenuimti kviečių derliaus. Lygiai taip pat ir su mišku. Yra 5 proc. miško teritorijų, kurios paliekamos natūraliai augti. Negaliu pasakyti, ar to užtenka, ar neužtenka, kitam ir 20 proc. gali būti mažai. Yra kertamas brandus medis, jauno niekas neis ir nekirs. Ar galima kirsti jauną mišką ir ar tai ekonomiškai perspektyvu? Ne, jis turi būti pribrendęs. Bet vėlgi... sertifikavimas yra gerai tuo, kad jame numatomi ne tik tie 5 proc. nekertamos miško teritorijos. 9 FSC principas apibrėžia ypatingos vertės miškus, kurie taip pat turi būti saugomi. Veikla juose vykdoma tik tokia, kuri nepažeidžia miško ypatingų vertybių. Jeigu mes turime sengirę, brandų medyną - jis yra tam tikra vertybė. Jeigu jis papuola į ypatingos vertės miškų apibrėžimą, jam parenkamas toks tvarkymo būdas, kad miško vertybės nežlugtų.

Miškas nėra „Excel“ lentelė, į kurią viską paėmei ir gražiai sudėliojai, kaip dėžutėje. Tai yra gyvas organizmas.
J. Janulaitis

Visą laiką buvo ir bus priešprieša tarp radikaliau pasisakančių, ir laisviau pasisakančių – mes stengiamės išlaikyti viduriuką. Tikrai nesakome, kad Lietuvos miškai yra nuniokoti ir nesakome, kad jie yra rojus. Sakyčiau, kad yra balansas – tiek tarp komercinių dalykų, tiek tarp biologinės vertės.

- O kaip Jūs vertinate ketinimus Lietuvos miškus pasitelkti biokuro gamybai?

- Biokuro reikia – natūralu. Tai yra vienas iš visuomenės ekonominių poreikių. Bet į tai turi būti žiūrima atsakingai. Negalime užsibrėžti, kad imsime iš visur ir viską. Reikia steigti energetines plantacijas, prašau – yra žemės ūkio paskirties apleistų žemių, prisodinkime į jas gluosnių, tuopų, drebulių, kurios greitai auga, duoda greitą apyvartą. Yra kirtimo atliekų, kurias taip pat galima panaudoti biokurui. Bet kai pasisuka kalba apie tai, kad į mišką reiktų sodinti energetinius želdinius, kuriuos po 30 metų nukirsime – tai yra plantacijos įsteigimas miške. Tai prieštarauja bet kokiai ideologijai ir yra nusikaltimas prieš mišką. Rauti kelmus - vėlgi tai pažeidžia visą miško ekosistemą – dirvožemį, miško paklotę, išnešamas didelis kiekis organinių medžiagų.

- Apie FSC standartą kalbate tik iš gerosios pusės. Ar jis turi kokių nors trūkumų, ar manote, kad tai yra aukso vidurys tarp to, kas yra gerai miškininkams, kirtėjams ir gamtos sergėtojams?

- Miškininkai irgi į mišką žiūri skirtingai. Vieni labiau jį myli, kitiems miškas - pajamų šaltinis. Girdėti ir iš jų tokių pasisakymų, kad FSC nėra labai geras standartas, nes reikalauja labai daug aplinkosaugos. Kokie galimi šio standarto patobulinimai? Net nežinau. Mes daug dirbome, kol pavyko surasti Lietuvai aukso viduriuką, kad tiktų ir miškininkams, ir aplinkosaugininkams bei nevyriausybinėms organizacijoms... Šis klausimas panašus į prašymą pasakyti, ką nors blogo apie savo žmoną (juokiasi).

Yra daug reikalavimų, tarp jų kažkurie gali pasirodyti ne visai logiški, bet jie gali būti minimalūs. O visuma atitinka sistemą. Kiekvienai šaliai šis standartas adaptuojamas pagal jos teisinę bazę ir pagal visuomenės poreikius.

- Ačiū už pokalbį.

Rūta Levickaitė, www.GRYNAS.lt

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2013 01 14
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai