Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
A.Juozapavičiaus g. 9, 09311 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2013 m. sausio 18 d.

Politinė karjera per populistinius pareiškimus visuomenei

Gintautas KNIUKŠTA
Verslas ir politika. 2012 m. gruodis Nr. 12 (38)

Ką reikėtų tobulinti Lietuvos miškų politikoje? Ar valstybinių šalies miškų sistema yra pakankamai racionali ir ką vertėtų keisti? Koks mokslininkų miškininkų požiūris į metinę biržę, medžių kirtimo amžių, gamtines vertybes ir kitus šiandien diskutuotinus dalykus? Atsakymus rasite ,,Verslo ir politikos“ interviu su profesoriumi, habil. dr. Remigijumi OZOLINČIUMI, LAMMC Miškų instituto direktoriumi.

Gerbiamas direktoriau, vienas iš instituto veiklos uždavinių yra socialinių ir ekonominių problemų tyrimai miškų ūkio politikai formuoti. Kaip Jūs įvertintumėte vykdomą miškų politiką?
Daug kas yra gerai, išskyrus vieną dalyką – mano manymu, per maža yra metinė biržė. Lietuvoje metinė biržė, kirtimų norma, yra politizuota. Specialistų skaičiavimai lemia, kad ji turi būti tokia ir ne kitokia, atsižvelgiant į brandžių medynų tūrį.
Manau, ji yra pernelyg sumažinta, galėtų būti didesnė. Taip yra, matyt, dėl visuomenės spaudimo ir požiūrio. Lietuviai nuo senovės mišką laikė šventu dalyku. Kalbėdami apie rugių lauką, visi supranta, kad derlių reikia nuimti laiku.
Apie miškus visi galvoja labai atsargiai. Todėl kai kuriose urėdijose tai yra problemiškas dalykas, tuo pačiu nuostolių patiria ir valstybė. Galbūt visuomenei trūksta informacijos, kaip viskas turi būti. Nepaisant to, kad Lietuvos miškai yra pripažįstami kaip gerai tvarkomi.
Todėl manyčiau, kad padėtis yra nebloga, bet esama ir tobulintinų dalykų. Mus, mokslininkus, labiausiai domina keistini dalykai, norisi, kad būtų dar geriau.

Ar įžvelgiate skirtumų tarp privačių ir valstybinių miškų? Ko vieni iš kitų galėtų pasimokyti?
Nereikėtų priešinti valstybinių ir privačių miškų. Tiek vieni, tiek kiti yra svarbūs ir Lietuvos žmonėms, ir ekonomikai, ir t. t. Valstybiniai miškai yra labiau organizuoti. Matyt, dėl to, kad susiklosčiusios ilgametės tradicijos, paveldėta sistema. O privačiame sektoriuje matau tokią problemą, kaip kooperacijos stoka.
Smulkių valdų buvimas nėra gerai nei pačiam miško savininkui, nei valstybei. Valstybė negauna dalies pajamų mokesčių pavidalu. Kita problema – grąžintini miškai, kurių savininkai neatsirado. Jie yra tartum niekieno. Šią problemą reikėtų spręsti. Dėl savininkų kooperacijos būtų ideali tokia situacija kaip Suomijoje.

Gal galite trumpai pristatyti Suomijos modelį?
Suomijoje yra dideli kooperatyvai, savininkas kartais net nežino, kur yra jo miškas. Jis turi akcijų dalį, ir kiekvienais metais jam kapsi tam tikri pinigai. Lietuvoje yra daug savininkų, kurie nutolę nuo miško.
Jie jį yra paveldėję, negyvena kaime, prie miško. Pačioje privatizavimo pradžioje siūlėme atiduoti kelias urėdijas, kad jos būtų kaip privačios. Tačiau išėjo kitaip. Todėl dabartinę situaciją galėtume palyginti su margu žemėlapiu: privatūs miškai – tarp valstybinių, valstybiniai – tarp privačių. Šis klausimas šiuo metu labai sunkiai sprendžiamas.

Paminėjote visuomenės požiūrį į miškus. Kaip Jūs vertinate miškininkų, kurie įgyvendina tą politiką, sprendimus? Turiu galvoje medžių kirtimo amžių.
Tai labai opus klausimas. Medžių kirtimo amžius Lietuvoje yra kaip ir daugumoje Europos valstybių. O daugumoje Europos valstybių tai yra diferencijuota pagal augavietes. Lietuvoje – pagal rūšis.
Įsivaizduokime tokį pavyzdį: jeigu viena pušis auga pelkinėje augavietėje 110 metų, kita – kokioje nors geroje, našioje augavietėje, Prienų šile. Šios pušys labai skirsis – viena bus apie 30–40 m aukščio, o kita bus menka, 5–6 m aukščio, maždaug gal 10 cm skersmens.
Lietuvoje jas būtų legalu kirsti vienodai. Tokia yra mūsų sistema – kirsti abi jas vienodai. Tai yra paveldėta iš tarybinės sistemos. Mes nesiryžtame pakeisti sistemos, kad būtų diferencijuojama pagal augavietes. Pelkinėse augavietėse kirtimo amžius turėtų būti didesnis, o aukštuminėse augavietėse – mažesnis.

Dar vienas stiprus pasipriešinimas, pasiekęs ir aukščiausias valdžios institucijas, yra tas, kad būdamas viceministru Albertas Vasiliauskas norėjo padidinti spygliuočių medžių kirtimo amžių. Jo sumanymas, anot miškininkų, būtų sunaikinęs visas dzūkų urėdijas. Būtų žlugusios 8–10 urėdijų. Tai moksliniu požiūriu visiškai nepamatuotas sprendimas.
Su miškininkyste greičiausiai nieko bendra neturi, galbūt tai buvo politiniai momentai, buvo grąžinami miškai ir gal nuogąstauta, kad savininkai gali pradėti neracionaliai naudoti miškus.
Tuomet mes kreipėmės į aplinkos ministrą, nes numatėme, kad gresia katasrofiškos pasekmės miškų ūkiui. Kai kuriose urėdijose, ypač pušinėse, tos pasekmės galėjo būti gana kritiškos, neprognozuojamos. Valstybiniam sektoriui būtų kirstas didelis smūgis.
Juolab, kad visa sistema, skirtingai nuo daugelio Lietuvoje veikiančių ūkinių sistemų, grindžiama savais finansavimo principais. Miškininkai iš valstybės negauna nieko, o kitose valstybėse miškų ūkis yra dotuojamas. Mūsų miškininkai patys išsilaiko ir dar moka mokesčius valstybei.
Po mūsų kreipimosi ministras nepriėmė sprendimo, kuris galėjo būti labai nenaudingas valstybiniam sektoriui.

Buvęs aplinkos viceministras minėjo, kad tai vis tiek bus padaryta. Tačiau kol kas niekas to nepadarė.
Kol kas iš tiesų niekas nieko nepadarė. Tobulintinų dalykų yra – kaip minėjau, dėl amžiaus diferencijavimo. Ką reiškia kirtimų amžiaus didinimas? Reiškia, kad blogėja asortimentinė kokybė, mažėja kaina, blogėja, pūva miškas. Gera mediena virsta malkomis.
Tai nėra naudinga nei valstybei, nei miško savininkui. Lyginant su tarybiniais metais, kirtimų apimtys padvigubėjo. Žmonėms tai lyg šaltas dušas, nes mato, kad labai daug yra iškertama miškų. Taip mums leidžia daryti, nes pokariu labai intensyviai buvo želdomi miškai ir šitaip susikauptas fondas, kurį valstybė gali naudoti. Dabar mes iškertame miško mažiau negu jo priauga.

Vadinasi, iškertamos medienos kiekis yra užtikrinamas?
Be abejo, nes metinė kirtimo norma yra priimama Aplinkos ministerijoje, tai yra politikų sprendimas. Specialistai suskaičiuoja, o politikai sprendžia. Mes, specialistai, manome, kad ši norma gali būti dar šiek tiek padidinta didesnėse urėdijose.
Niekas nenori imtis atsakomybės už drastišką metinės biržės padidinimą. Tauta, žinoma, turi teisę mišką pūdyti, tik ji galbūt nežino visko. Atsakomybės reikėtų imtis visiems – ir mokslininkams, ir žurnalistams. Geriausia, ką Lietuva šiandien turi, yra miškas – pagrindinis atsikuriantis išteklius gamtoje.

Kaip vertinate ornitologų rūpestį, norą uždrausti dirbti kai kuriais mėnesiais miške?
Mūsų visuomenė yra utilitarinė – vartotojiška. Yra toks principas, kaip modernusis utilitarizmas, kitaip sakant, turime naudoti, tačiau tuo pačiu ir saugoti. Apie tai galėtų būti atskiras pokalbis.
Manau, gamtininkai visko nežino, kai kuriose savo veiklos sferose persistengia. Mes, specialistai, taip pat greičiausiai deramai nepaaiškiname visuomenei. Kirtimai yra vykdomi labai nedidelėje miškų dalyje, todėl išnykti paukščiams tikrai negresia.
Kai kas iš tiesų nori padaryti politinę karjerą per tokius populistinius pareiškimus visuomenei. Reikia suprasti, kad naudoti neįmanoma be žalos gamtai. Sugrįžkime keliais šimtais metų į praeitį – jei žmogus nenaudotų, nebūtų nei Vilniaus, nei Kauno, nei kt. Žmogus yra naudotojas. Tačiau naudoti reikia labai racionaliai, saugant.

Ar institutas išsakė savo nuomonę apie valstybinių miškų valdymą, kai buvo norėta įkurti vieną įmonę?
Dėl valstybinių miškų valdymo esame ne kartą išsakę savo nuomonę.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2013 01 18
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai