Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2013 m. gegužės 6 d.

Miškas yra visų mūsų turtas

 

„Mūsų girios“, 2013 / 04

Praėjo bemaž pusė metų, kai esate paskirtas Aplinkos ministru. Per tą laiką jau susipažinote su Lietuvos miškų būkle. Kaip vertinate ūkininkavimą šalies valstybiniuose ir privačiuose miškuose?

Valstybinių miškų būklę vertinu teigiamai. Manau, kad tai pasakytina apie visus rodiklius, tarp jų – ir  miško plotų bei medienos prieaugio nuolatinį didėjimą. Teigiamai mūsų miškai įvertinti ir pasauliniu mastu: Jungtinių Amerikos Valstijų Jeilio universiteto, kuris yra vienas iš žinomiausių pasaulyje. Mokslininkams paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, pagal miškų išsaugojimo vertinimą Lietuva pripažinta geriausiai miškus sauganti valstybė pasaulyje.
Teigiamai vertinu ir pačią valstybinių miškų valdymo sistemą. Galbūt laikui bėgant ir pribręs  vienokie ar kitokie pakeitimai, bet nemanau, kad jie bus esminiai. Schema yra gera, sudaranti prielaidas efektyviai dirbi.
Kas kita, kalbant apie privačius miškus. Čia yra valdymo problema, nes neturime bendros struktūros, todėl apie 240 tūkst. miško savininkų daugiausia pasklidę kas sau. Medienos prekyboje paskiras miško savininkas tikrai negali realiai konkuruoti su valstybiniais miškininkais. Valstybiniai miškai gali pasiūlyti atitinkamus kiekius tam tikrų parametrų medienos, ką sunkiai, turėdamas didesnį ar mažesnį miško plotą, gali padaryti privatus asmuo.
Teko susitikti su privačių miškų savininkų atstovais. Palaikau nuomonę, kad daug plačiau reikėtų organizuoti ir palaikyti kooperacijos pagrindus. O gal kitokią formą, kad tas didelis savininkų skaičius vis tik turėtų bendrą valdymo struktūrą. Taip konkrečiau galėtume įvardyti miško savininkų problemas. Tuomet matyčiau dar aiškesnį jų santykį su valstybės įmonėmis miškų urėdijomis. Žinau, kad kai kur tie santykiai ir dabar labai geri, tačiau dažniausiai jie priklauso nuo bendražmogiškų dalykų, o turėtų būti numatyta įstatymų. Manau, kad gyvenimas padiktuos tam tikras korekcijas. Reikėtų atsižvelgti ir į kitose valstybėse egzistuojančias privačių miškų valdymo schemas bei apie tai rimtai pagalvoti.
Asociacijos yra daugiau visuomeninės organizacijos, o ne valdymo struktūros. Jos atstovauja tik dalį ir tik savo narių interesams, dalyvauja tam tikruose projektuose, tačiau ne valdyme.
Miškų departamente dirba keli žmonės, kuruojantys privačių miškų veiklą. Iniciatyvą sukurti platesnio masto privačių miškų valdymo struktūrą turėtų reikšti patys savininkai. Privačios nuosavybės turėtojams nevertėtų visko tikėtis iš valstybės (tiek struktūros organizavimo, tiek jos finansavimo) – tai būtų neteisinga. Finansuoti tokią valdymo sistemą galbūt būtų galima šiuo tikslu atskaičius tam tikrą procentą nuo parduotos medienos kiekio. Tačiau pirmiausia reikia sudaryti pačią schemą, nustatyti principus, kaip tai bus daroma.
Noriu dar kartą pabrėžti, kad naujoji struktūra neturėtų apsunkinti šalies biudžeto. Iš valstybinių miškų valstybė gauna naudos įvairių mokesčių pavidalu. Ir su privatininkais diskutavome apie jiems reikalingos sistemos išlaikymą. Manau, kad tokia valdymo struktūra (sistema) iš tiesų reikalinga, ji būtų naudinga ir valstybei, ir patiems miškų savininkams.

Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus nuosavo kapitalo grąža yra viena didžiausių tarp ES valstybių. Miškų urėdijos ženkliai papildo mūsų šalies biudžetą. Tačiau neretai pasigirsta prieštaringų vertinimų, kad valstybinių miškininkų indėlis yra per mažas. Kokia Jūsų nuomonė?

Diskutuojame su Generalinės miškų urėdijos vadovais ir atsakingais specialistais, su miškų urėdais, kad dabartinis apmokestinimas yra per didelis. O tai jau tampa stabdžiu miškų tvarkyme. Miškams atkurti lėšų netrūksta. Bet štai kelių priežiūra problematiškesnė, nes didelė pinigų dalis per mokesčius atskaitoma į valstybės biudžetą ir kai kuriems tikslams urėdijoms pritrūksta lėšų. Manau, kad kartu su Finansų ministerija šiuo klausimu reikia ieškoti optimalios išeities. Reikia rasti išmintingą kompromisą, kad miškų tvarkymas ir priežiūra ateityje nenukentėtų, bet ir visuomenė gautų maksimaliai pinigų kitoms veiklos sritims. Šiais klausimais svarstymai bus tęsiami. Diskusijose su finansų ministru, aš būčiau miškininkų pusėje. Esant tokiai situacijai, gali strigti ir ilgalaikiai įsipareigojimai. Nebus kelių, nebus galima eksploatuoti miškų, žmonės negalės lankytis miškuose.

Suaktyvėjo privataus kapitalo „žvalgyba“ į valstybinių miškų gelmėse glūdinčius žvyro ir kitų naudingųjų iškasenų klodus. Turime nemažai karčių pavyzdžių, kai visiškai išeksploatavus karjerus, paliekamos dykynės, kuriose ne tik miškai neatsodinami, bet ir bet kokia augalija sunkiai atsigauna. Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti valstybės pozicija šiuo klausimu?

Karjerų, požeminių gamtos išteklių iš miškų klausimas yra gana aštrus.
Esant galimybei, siūlyta tokias iškasenas, kaip žvyras, smėlis, gauti iš kitur, tuomet nebūtų galima plėsti karjerų miškuose. Manau, kad reikėtų leisti jau pradėtų eksploatuoti karjerų veiklą miško sąskaita, mišką atsodinant kitoje vietoje. Ir tai turėtų būti tik paskiri atvejai, nes miško išsaugojimas yra pirmaeilis uždavinys. Pasikartosiu: jeigu valstybei tai naudinga, galbūt, retais atvejais ir reikėtų ieškoti kompromiso, nes iškasenas, kurių turime patys, būtų neprotinga pirkti kaimyninėje Lenkijoje ar Latvijoje. Verslo ketinimai turi būti griežtai kontroliuojami. Negalima įžūlių savanaudiškų interesų iškelti aukščiau už valstybinius.
Mūsų visuomenėje, nepaisant to, kad privačiam asmeniui priklauso žemė, naudingosios iškasenos yra valstybės nuosavybė. Žmonės akivaizdžiai nori parduoti žemę su visu „požeminiu“ turtu. Manau, kad tai turėtų labiau reglamentuota įstatymais. Čia – valstybės prerogatyva. Jei prasideda, švelniai tariant, reketas, išeitis lieka viena – paimti žemę valstybės poreikiams, sumokant už ją savininkui pagal nustatytus normatyvus. Žinoma, yra valstybių, kur savininkui priklauso žemė su visomis iškasenomis. Pas mus įstatymai to nenumato. Arba reikia keisti įstatymą, arba keisti sistemą, kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti.       

Ėmėtės kardinalių veiksmų medžioklės ir žūklės brakonierių atžvilgiu. Neseniai pateikėte LR Seimui Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) pakeitimo projektą, kuriame siūloma suteikti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams naujus įgaliojimus. O koks šioje aplinkosaugos srityje, ypač taikant prevencines priemones, galėtų būti valstybinių miškų pareigūnų vaidmuo?

Kodeksą pakeitėme, tęsiame priemonių kompleksą. Padidinome kompensavimą už žalą gamtai, tačiau vien ši priemonė veiksminga nebus. Reikia pakeisti administracinės teisės pažeidimų kodekso nuostatas; apibrėžėme būtinybę konfiskuoti brakonieriavimo priemones (šautuvus, valtis, tinklus ir transporto priemones, su kuriomis atvyko į brakonieriavimo vietą). Kartu peržiūrėjome baudų dydžius pagal 3 punktus. Baudos didinamos 2-3 kartus. Siūlome Seimui, kad medžiotojas, kuris brakonieriaujantis buvo pagautas pirmą kartą, turėtų netekti teisės medžioti nuo 3 iki 5 metų. Jei po 3 metų vėl pagaunamas brakonieriaujant, teisė medžioti būtų atimama 15-ai metų. Šių pakeitimų tikslas – kad brakonieriai neprisidengtų sąžiningų medžiotojų vardu, kurių yra didžioji dauguma, kurie myli gamtą, prižiūri žvėris. Pagal statistiką, didžioji dalis pagautų brakonierių turi medžiotojo bilietus. Taip jie pateisina oficialų ginklų laikymą.  
Neseniai pasirašiau įsakymą, kad už brakonieriavimą įkliuvę žmonės negalėtų būti visuomeniniais inspektoriais. Taip užkertamas kelias į neetatinių inspektorių gretas įsilieti brakonieriams arba asmenims iš jų aplinkos. Vieša paslaptis, kad iki šiol tokių asmenų pasitaiko. Jie, naudodamiesi savo pareigomis ir gaunama informacija, gali perspėti bendrininkus apie planuojamus reidus ar patikrinimus, taip niekais paversdami inspektorių pastangas. Svarstome ir skatinimo galimybes už brakonierių pagavimą. Jei bus įgyvendinti mūsų numatyti konfiskavimai, dalį lėšų siūlysime skirti aktyviems inspektoriams skatinti.
Dėl automobilių statymo miškuose nieko nepakeitėme. Apribojimai išlieka. Jei stato automobilį ant miško paklotės, vairuotojas gali būti nubaustas. Šių baudų negriežtinome, bet paprašėme, kad faktų fiksavimą pakeistų. Iki šiol buvo taip, kad inspektorius turėdavo surašyti protokolą nusižengusiajam. Vadinasi, inspektorius turi visą dieną stovėti prie ne vietoje pastatyto automobilio ir laukti  jo savininko. Mūsų siūlymu inspektorius privalės nufotografuoti, užfiksuoti pažeidimą ir pranešimą  apie baudos skyrimą išsiųsti savininkui.         
Per metus iki šiol šalyje tokių baudų buvo skirta apie 400. Tačiau matydami, kas darosi miškuose ir paežerėse, aiškiai suvokiame, kad toks skaičius yra neadekvatus nusižengimams. 

Aplinkos ministerija paragino visų miestų savivaldybes ir Generalinę miškų urėdiją spręsti, kas patikėjimo teise valdys ir tvarkys valstybinius miškus miestų teritorijse. Savivaldybės tokių įsipareigojimų kratosi. Tačiau didžioji dauguma miškų urėdijų administruojamų valstybinių miškų plotų net nesiriboja su miesto miškais. Koks sprendimas, Jūsų nuomone, šioje situacijoje priimtiniausias?

Šiuo metu vyksta konsultacijos ir tariamasi, kurie miestai miškus perims, kurie – ne. Mano principinė nuostata, kad miestų teritorijoje esantys miškai turėtų būti prižiūrimi ir eksploatuojami miestų savivaldybių. Tačiau aplinkosaugininkai sunerimę, jog, atidavus miestams miškus, pastarieji bus išskaidyti sklypais, užstatyti namais ir pan. Kad taip nenutiktų, būtini įstatyminiai saugikliai.
Dažniausiai miestų savivaldybės nenoriai perima miškus dėl lėšų stygiaus. Jeigu prie geranoriško susitarimo nebus prieita, reikės administracinio įsikišimo. Vienu ar kitu atveju, šiuo klausimu turėtų būti priimtas Vyriausybės nutarimas, perduodantis miškus miestų savivaldybių žiniai.  

Rajonų savivaldybės reiškia susirūpinimą dėl vietinės ir miško kelių būklės, jų dangos galimo sugadinimo vežant medieną pavasarinio polaidžio metu. Ypač susirūpinta keliais privačiuose miškuose. Ar pritartų Aplinkos ministerija savivaldybių siūlymui sugriežtinti miško savininkų ir medienos vežėjų atsakomybę už vietinės reikšmės kelius, įpareigojant miško savininkus, gavus leidimą kirsti mišką, informuoti seniūnijas ir rajono kelininkus apie medienos gabenimą tos vietovės, kur kertamas miškas, keliais?

Manau, reikėtų įvesti labai aiškias taisykles: tai galėtų būti privaloma sutartis tarp seniūnijų ir šiame regione kertančių mišką miškų urėdijų bei privačių medienos ruošos įmonių. Turėtų būti labai aiškiai išdėstyta, kaip ir kokiais atvejais, kada ir kas atstato sudarkytus kelius. Dabar šioje srityje daug neaiškumų, girdėti kaltinimų iš abiejų pusių.
Vieni seniūnai ženklus stato, ypač pavasarinio polaidžio metu, kiti į tai ranka numoja.
Ši situacija – iki šiol neišspręstas klausimas. Arba miško valdytojai medieną išvežę turėtų kompensuoti už kelio sutvarkymą, arba patys atstatyti. Turi būti apibrėžta, kaip, kada ir kokiomis sąlygomis bus sutvarkyti keliai, kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti nei vienai, nei kitai pusei.   
Miško masyve tai yra privačių asmenų ir miškų urėdijų bendradarbiavimo klausimas. Miškų urėdijos iki šiol tvarko kelius, nepaisydamos nuosavybės formos, tačiau tuo turėtų užsiimti abi pusės. Ir finansavimas turėtų būti pakankamai aiškus. Reikėtų sudaryti sutartis tarp seniūnijų ir vežėjų (privačių ir valstybinių), jose konkrečiai aptarti finansavimą, terminus, darbų eigą ir kitus dalykus.

Dėkoju už atsakymus.

Kalbėjosi RIMONDAS VASILIAUSKAS

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2013 05 06
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai