Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2015 m. sausio 20 d.

Ąžuolynų atkūrimas: problemos ir perspektyvos

„Miškai“, Antanas Staponkus, 2015 m. sausis

Miškininkų garbės reikalas
Aplinkos ministro įsakymu 2005 metais patvirtinta Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa 2008–2020 metams numato per tą laiką padidinti ąžuolynų plotus šalyje nuo 1,9 procento visų miškų ploto dabar iki 2,4 procento programos vykdymo pabaigoje.
Programoje užsimota ąžuolynų plotą šalyje per šimtą metų padidinti iki 4 procentų visų šalies miškų ploto.
Miškų istorijos šaltiniai byloja, jog 16-ajame amžiuje dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo būti 15–20 procentų ąžuolynų.
Radviliškio, Pakruojo, Joniškio urėdijų miškuose kasmet turi atsirasti po 35-50 hektarų naujų ąžuolynų, Šiaulių, Kuršėnų, Tytuvėnų ir Mažeikių – po 12 – 20 ha.
"Į programą žiūriu daugiau patriotiškai, o ne ekonomikos požiūriu. Ši programa – nebe pirmoji, tokius tikslus miškininkų bendruomenė kėlė ir anksčiau. Konkreti programa padeda labiau susikoncentruoti. Užauginti gryną ąžuolyną –tai išties nemaži pinigai, todėl želdiniuose dažniausiai sodiname juos su 30-40 procentų kitų medžių rūšių priemaiša“, - sako Pakruojo urėdas Kazys Gudas.
"Net pagalvoti sau neleidžiame, kiek tai kainuoja. Garsiai neabejojame šia programa, net jei galėtume abejoti", – sako Šiaulių urėdas Stasys Pališkis.
Abu pašnekovai tvirtina, jog išsaugoti, išplėsti lietuviškų ąžuolų genetinį fondą, yra miškininkų profesinės savigarbos reikalas. Kad šalyje neatsitiktų taip, kaip kad išnyko lietuviškos linų veislės ar bebaigianti išnykti juodmargių karvių veislė.

Būta nesėkmingų bandymų
Miškininkai – ąžuolynų veisimo entuziastai – gali nemažai pateikti nesėkmingų bandymų įveisti ąžuolynus pavyzdžių.
Maždaug 1955–aisiais tuometinis Gedinčių girininkijos (dabar – Kuršėnų urėdija) girininkas šviesaus atminimo Ipolitas Vilčinskas Agailių miško viduryje buvusioje galulaukėje bandė įveisti keliolikos hektarų ąžuolyną. Pasodinti ąžuoliukai nesistiebė į viršų, jų viršūnėles nuolat nukandžiojo kiškiai ir stirnos. Po trejų – penkerių metų girininkas sumanė šalia ąžuoliukų sodinti baltalksnio medelius, ąžuoliukus skatinančius stiebtis. Dabar tame plote auga savaime išdygęs puikus beržynas, o ąžuolų nėra net pavieniais medžiais.
Prieš kelioliką metų, kažkelinto ąžuolynų sodinimo vajaus metu, miškininkai toje pačioje girininkijoje, neturėdami ąžuolo sodinukų, sodino giles. Sudygo gražiai, tačiau po pirmos žiemos daigeliai styrojo nukramtytomis viršūnėlėmis. Suvelėnėjusioje dirvoje nebebuvo prasmės antrąsyk sodinti giles – plotas apsodintas eglaitėmis.
Tris dešimtmečius Bubių girininkijai (Šiaulių urėdija) vadovavęs girininkas Albinas Borusevičius rodė Šiaulių–Bubių paplentėje buvusiame baltalksnio jaunuolyne iškirstuose koridoriuose maždaug prieš 50 metų sodintą ąžuolyną su egle. Dabar medynas tankus, gražus, tačiau ąžuolų jame – kas penktas, dešimtas medis. Buvęs girininkas šį sklypą laiko pavykusiu ąžuolynų sodinimo bandymu.
Sunkus pasodinto ąžuolyno kelias iki jo brandos lėmė tai, jog visoje Šiaulių urėdijoje dabar tėra 37 hektarai medynų, kuriuose ąžuolas – vyraujanti medžių rūšis. 32 hektarai dar tėra 20 metų amžiaus. Tai – vos 0,2 procento viso urėdijos miškų ploto.
Turtingiausioje ąžuolais mūsų apskrityje – Pakruojo urėdijoje – jų priskaičiuojama 440 hektarų (2,6 procento viso miškų ploto), tačiau grynų ąžuolynų beveik nėra.
"Yra plotų, kur ąžuolai išties auga. Bet ąžuolynų veisimo programa turi būti susieta ir su miško žvėrių gausa. Ankstesnieji sodinimai daugiausiai buvo nesėkmingi todėl, kad žvėrys apgraužė medžiu liemenis. Tik nedidelė nesėkmės dalis – dėl netinkamos augimvietės", – sako Šiaulių urėdas S.Pališkis.
Vis dėlto, S.Pališkio įsitikinimu, ąžuolynams netinka drėgnos dirvos, kokių Šiaulių urėdijos potencialiems ąžuolynams minimoje programoje priskaičiuota daugiausia. "Ąžuolai kur kas geriau auga ne šiaurinėje urėdijos teritorijos dalyje, o pietinėse, Vainagių, Kurtuvėnų girininkijose, kur dirvos – normalaus drėgnumo", – tvirtina urėdas.
Kurtuvėnų girininkas Gintaras Nemunis taip pat stebėjosi, jog šio krašto pušynuose pastarąjį dešimtmetį ėmė rastis daug ąžuolų, pridygusių iš paukščių atneštų gilių. "Kas iš jų bus ateityje – sunku pasakyti", – nebandė spėlioti G.Nemunis.

Brangus miško produktas
Šiaulių urėdijoje vieną ąžuolynų įveisti ir aptverti 1,1 hektaro plote pirmaisiais metais kainavo net 24,6 tūkstančio litų. Tai – maždaug 50–60 kubinių metrų ąžuolo rąstų vertė dabartinėmis kainomis.
"Neturime ąžuolo sėklinių medynų, neturime sėklinių plantacijų. Sodmenis pirkome Biržų miškų urėdijoje. Dabar medelyne turime prisiauginę apie 50 tūkstančių ąžuolo sodinukų. Išsiauginome apie 100 tūkstančių liepos, skroblo, klevo medelių sodinti kartu su ąžuolais. To viso gero pakaks ir privačių miškų sodintojams", – sakė Šiaulių urėdijos inžinierius Juozas Daunys.
Pastarąjį dešimtmetį ąžuolo sodinukams apsaugoti nuo žvėrių buvo populiaru naudoti specialius plastikinius gaubtus. Tačiau paaiškėjo, jog iš šonų apgaubto medelio šakos, negalėdamos augti į šonus, ima raitytis.
"Brangiausia, tačiau patikimiausia želdinių apsauga – visą sklypą ištisai aptverti metalinio tinklo tvora. Ji turi tarnauti kone 50 metų – iki tokio amžiaus ąžuolų žievę laupo briedžiai, elniai", – teigė S.Pališkis.
Pakruojo miškų šeimininkas K.Gudas pasakojo, jog miškininkai, taupydami lėšas, tvoromis aptveria tik tokius želdinių plotus, kur ąžuoliukai sudaro daugiau kaip 6 sudėtines visų pasodintų medelių dalis. Kitur naudoja individualias apsaugas arba kas vieneri – dveji metai tepa ąžuoliukų metūgius specialiais repelentais, savo skoniu arba kvapu atbaidančiais žvėris. Taip apsaugoma apie pusė perspektyviausių, geriausiai augančių pasodintų medelių.
Prieš keturis dešimtmečius Žemės ūkio akademijos miškų fakulteto ir Miškų instituto mokslininkai kūrė metodikas miško žemėms įvertinti. Skaičiuojant medynų išauginimo iki pat jų brandos kasmetines išlaidas ir palūkanas, galimas pajamas, ąžuolo medynai dėl ilgo augimo ekonomiškumo požiūriu gerokai nusileido beržui ir net drebulei, o uosynai dėl masinio džiūvimo tapo nebeperspektyvūs. Per 120 metų, kol ąžuolai sulaukia kirtimo amžiaus, beržynai nukertami du, drebulynai – tris kartus.

Komentaras
Lietuvos miškų instituto miškininkystės skyriaus specialistas Antanas MALINAUSKAS:
– Niekada nebus ąžuolynų ten, kur jų niekada nebuvo. Gerai būtų, jei jų padaugėtų, Juk ąžuolas – tvirtybės simbolis, mūsų folkloro dalis, savotiškas paveldas. Nežinome, kokia jo vertė bus po šimto metų.
Panaudojant tokias lėšas, kaip šiandien, ir esant dabartinėms ąžuolo medienos kainoms, ąžuolo auginimas yra nuostolingas. Pagrindinė problema – želdinių apsauga nuo žvėrių. Ne visada gelbsti ištisinis sklypo aptvėrimas. Žiūrėk, nupūva tvoros stulpai, tvora nugriūva ar koks medis virsdamas ją priploja, miškininkai iškart nepastebi – žvėrys per kelias paras gali nulaupyti žievę dideliame plote. Bent iki 30 metų ąžuolyną būtina apsaugoti nuo žvėrių.
Skandinavijos šalyse, Danijoje, Olandijoje ąžuolynus puoselėja kiek kitaip. Maždaug 30 metų medyną gerokai išretina, kad ąžuolai užsiaugintų stiprias šakų lajas. Palieka hektare apie 90 medžių. Po to periodiškai geni apatines šakas, stengiasi išauginti bešakę medieną. Vietoj nugenėtų šakų ąžuolai išleidžia vilkaūglius, šie kasmet šalinami. Vieno medžio priežiūrai mūsų valiuta kasmet tenka apie 3 litus. Užtat tokią bešakę medieną jie fanerai gaminti parduoda po 10 tūkstančių litų už kubinį metrą.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2015 01 20
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai