Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
Kalėdos
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2015 m. balandžio 9 d.

Kasdienis iššūkis – suderinti interesus

„Miškai“, Kazimieras Šliužas, 2015 m. sausis

Plika statistika: per pastaruosius 5 metus kasmet valstybiniai miškų valdytojai ir privačių žemių savininkai įveisia po 4–5 tūkst. ha miško, tačiau, Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, šalies miškingumas 2013 m. nustojo didėti, o mišku apaugusios miško paskirties žemės plotas, palyginti su 2012 m., sumažėjo 468 ha. Remiantis Lietuvos miškų ūkio statistika, 2013 m. miško žemė užėmė ne 33,3 %, kaip teigia Valstybinė miškų tarnyba, o 32,6 %. Skaičiuojant pagal tai, kiek sudaro mišku apaugusi miško žemė, šalies miškingumas sudarys tik 31,5 %. Kaip tuos neatitikimus paaiškinti?
– Statistikos neatitikimai – neretas reiškinys, tačiau neneigsiu, kad mišku apaugusios miško paskirties žemės sumažėjo. Kas kita – miškingumas. Gal bus paradoksalu, tačiau Lietuvos miškingumas... tebedidėja. Manau, šalies miškingumas ilgainiui galėtų padidėti dar bent 3 %.
Deja, kartais neatitinka ne tik statistikos duomenys, bet ir sąvokų suvokimas. Mat miškingumu pagal visame pasaulyje pripažintus principus ir metodiką yra laikoma ne tik mišku apaugusi sausumos dalis, bet ir miško paskirties žemė, kurioje laikinai medžiai neatsodinti. Lietuvoje iškirstą plotą privaloma atsodinti per 3 metus.
Šiek tiek mažinti miškingumo rodiklius gali nebent valstybės reikmėms atskirti miško ploteliai – komunikacijoms, keliams tiesti ir pan., bet tai nėra reikšminga dalis.
Tikrasis Lietuvos miškingumas yra toks, kokį skelbia Valstybinė miškų tarnyba pagal bendrus pasaulio miškų apskaitos principus ir metodiką, o visa kita tėra interpretacijos. Tokio nesusikalbėjimo atsiranda dėl sąvokų nesupratimo ir painiojimo.
Taigi, mišku apaugusios žemės sumažėjimas nereiškia miškingumo sumažėjimo, nes ir pagal ES apskaitos principus, kuriais apibrėžiamas miškingumas, taip pat yra priskiriami plotai, laikinai dėl žmogaus veiklos netekę miško dangos.

– Atrodo, kad tie kone užsibrėžiami 3 papildomi miškingumo procentai gula kaip nelengva našta...
Miškas – daugybės interesų zona. Dėl žemės miškai nuolat grumiasi su žemės ūkiu. Dėl didžiulės ES paramos žemės ūkis dabar linkęs įsisavinti visas netgi žemo našumo žemes, kurios labiausiai ir tiktų užsodinti mišku. Mes nepretenduojame į derlingas žemes. Interesai skiriasi, ir kadangi jie derinami įvairiais teritorijų planavimo dokumentais, pagal teritorijų planavimo ir netgi ES paramos miškams įveisti taisykles, darosi akivaizdu, kad laisvos valstybinės žemės urėdijoms vis sunkiau gauti. Lėšų tikrai yra, juolab kad ES remia ir miškų įveisimą. Svarbiausia – žemė.
Iš valstybės gauti žemės vis sunkiau, o savininkai jos parduoti neskuba ir mieliau naudojasi ES parama ją šienaudami, juolab kad papildomos išmokos gaunamos ir už ūkininkavimą nenašiose žemėse; atsiranda paramos gyvulininkystei, pienininkystei, avininkystei, ožkininkystei schemos.
Viską galima suderinti, bet tai priklausys nuo bendros politikos, žemės ūkio plėtros, įvairių finansinių schemų, išmokų. Tai valstybės prioritetų sritis.
Dabartinė padėtis, kai trečdalį valstybės teritorijos sudaro miškai, yra arti optimalaus varianto. Žinoma, yra ir dabar regionų, kuriuose nesant ekologinės pusiausvyros reikėtų galvoti apie miškų įveisimą, nekonkuruojant su žemdirbiais dėl našios žemės. Tai pirmiausia intensyvios žemdirbystės rajonai: Marijampolė, Pakruojis, Pasvalys, Joniškis, iš dalies Kėdainiai. Mažiausias miškingumas yra Vilkaviškio rajone.

– 2013 m. ypatingų stichinių nelaimių Lietuvoje nebuvo, o žuvusių medynų plotas padidėjo daugiau kaip 600 ha, kirtaviečių – 1057 ha. Kokios priežastys?Pagrindinės bent dvi. Pirma – 2008 m. uragano padariniai. Paskui atsigavo rinka, savininkai galėjo kirsti brandžius miškus pagal miškotvarkos projektus, tad kertamas plotas 2012 m. galėjo dėl to padidėti. 1507 ha iš 2,7 mln. ha, sutikite, nėra reikšminga dalis, vos 0,05 %.
Kita priežastis – natūrali. Pokaryje mišku buvo apsodinta beveik 0,5 mln. ha žemės. Per 70 metų medžiai subrendo ir atėjo natūralus poreikis kirsti.
Natūralu, kad visuomenė diskutuoja apie mišką. Nors, žinoma, gali kilti klausimas, kodėl taip nediskutuojama apie rugių lauką ar pjaunamus kviečius. Kai kalba pakrypsta apie ketvirtos kategorijos miškus, kurių paskirtis yra aprūpinti ūkį mediena, į jų kirtimus reaguojama labai jautriai. Miškas – ne rugių laukas, bet turime matyti ir ekonominę miškų pusę. Juk tai ūkio šaka. Ir turime kalbėti apie racionalų šio materialiojo turto naudojimą. Jei ūkiniuose miškuose užaugusios medienos nepanaudosime, ji virs malkomis arba supus. Miškas yra gyvas organizmas. Jis ne tik auga, bet ir ateina metas jį kirsti, įveisti naują.

– Tačiau visuomenė yra priešiškai nusiteikusi prieš plynuosius kirtimus, kurie dabar Lietuvoje vyrauja. Be kita ko, tokių jau atsisakoma dalyje ES valstybių...
– Nacionalinėje miško sektoriaus plėtros programoje yra numatytas nuoseklus neplynųjų kirtimų augimas. Neplynieji kirtimai yra naudingi ir medienos kokybės, ir atkūrimo požiūriu, nes taip medynas turi pastovią dangą ir skatinamas savaiminis miško atsikūrimas. Bet yra ir selekciniai, ir laiko reikalavimai, todėl vengiame beatodairiško vajaus.
Pažvelgus, kaip elgiamasi aplinkui, nesunku pastebėti, kad Lenkija, Vokietija, Vidurio Europos valstybės mažina arba beveik visiškai atsisako plynųjų kirtimų. Latviai, estai, švedai, suomiai irgi dėl jų kritikuojami visuomenės. Ir Lietuvoje kalbama apie 30 % neplynųjų kirtimų, atsižvelgiant į visus miškininkystės reikalavimus, kad ir miškas būtų atkurtas, ir mediena panaudota. Jei gyvenimas parodys, kad tas procentas jau pasiekęs ribą ir tapo neracionalus, visada galima koreguoti.

– Miško atkūrimas dabar vertinamas pagal kirtavietėje atsiradusių medelių skaičių, neatsižvelgiant į jų aukštį, kokybę, priežiūrą ir apsaugą. Ar tik ne dėl to miško atkūrimo rodikliai per pastarąjį penkmetį pagerėjo? Ar tai iš tikrųjų reiškia, kad iškirsti miškų plotai atkuriami laiku ir kokybiškai? Be to, kalbama, kad pastarąjį dešimtmetį mažiau sodinama uosių, ąžuolų, o daugiau menkaverčių sparčiai augančių drebulių.
– Prieš keletą metų buvo bandyta ąžuolus sodinti smėlynuose, kad išmokos būtų didesnės... Visko buvo. Atlikta ir mokslinių tyrimų. Bet kai kalbame apie europines lėšas, reikalavimai tikrai griežti, o pats griežčiausias – jei ąžuolynas bus netinkamai pasodintas ar netinkamai prižiūrėtas ir dėl to žus, iš jo savininko bus išieškota visa paramos suma.
Niekada nebus taip, kad viskas prigytų. Kartais nepavyksta. Bet savininkai atsodina, nes žino, kad jų atsakomybė yra pati didžiausia.
Brandžiuose miškuose ąžuolai iškertami, juolab kad plinta ir ąžuolų džiūtis – panašiai kaip uosių. Vidurio Lietuvoje – apie Panevėžį, Kėdainius – šis reiškinys ypač ryškus, ir jį stengtasi sustabdyti sanitariniais kirtimais.
Ne viską kartais padaro ir miškininkai, kad apsaugotų jaunuolynus. Geriausiai nuo žvėrių saugo tvora. Repelentais ar individualiomis apsaugos priemonėmis tokio efekto nepavyksta pasiekti. Dabar Generalinė miškų urėdija griežtai reikalauja, kad visi jauni ąžuolynai būtų aptverti tvora. To dabar reikalaujama ir iš ES paramos gavėjų, sodinančių ąžuoliukus. Juk tai medelis, kuris, kol užauga, kenčia ir nuo elnio, ir nuo pelės.
Po 3–5 ha miško pasodina ir ūkininkai, bet šie sklypai miško ūkio paskirties žeme iš karto netampa. Pats savininkas turi pasirūpinti, kad būtų parengta kartografinė medžiaga, atlikti kadastriniai matavimai. Tai miško savininko interesas ir rūpestis, kad jo užsodintas miškas būtų laikomas ūkiniu. Taigi naujo miško įtraukimas į apskaitą vėluoja, nors mes žinome, kiek yra gaunama paramos miškui įveisti.
Jei kalbėsime apie atkūrimą laiku, tai per trejetą metų, Miškų ūkio tarnybos duomenimis, tik nukirsto miško procento dalys neatsodinamos laiku. Tokie savininkai yra baudžiami administracinėmis baudomis, jiems surašomi nurodymai atkurti mišką, bet tai tenka daryti labai retai.

– Miškų ūkio departamentas – tai institucija, kuri kuria miškų politiką. Kas dabar aktualiausia šiame sektoriuje?
– Nelygu, apie kurią sritį kalbėsime. Pagrindinė aktualija jau seniai yra būtinybė subalansuoti miško ekonomines, socialines ir aplinkosaugines funkcijas. Tai nėra lengva, turint omeny ir ginčus sprendžiant miškotvarkos projektus. Tenka derinti interesus ir dėlioti prioritetus. Juk pramonė nori daugiau medienos, energetikai – kuro, aplinkosaugininkai kelia klausimą dėl didesnės miškų apsaugos, naujų miškų sodinimo, saugomų teritorijų, kuriose nebūtų vykdoma ūkinė veikla, galimybė visuomenei lankytis, gauti rekreacines paslaugas. Tie interesai dažniausiai sunkiai suderinami ir kompromisams čia vietos maža.
Smulkesni klausimai – didėja galimybės rinkai tiekti šiek tiek daugiau medienos. Pramonei ir energetikai tai gerai, bet lieka atviras ir aštrus klausimas dėl apvaliosios medienos eksporto. Visi norime, kad kuo daugiau medienos būtų perdirbama Lietuvoje, kad būtų kuriamos darbo vietos, valstybės biudžetą papildytų kuo didesnė suma. Tačiau esame bendroje ES erdvėje, kur yra laisvas prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas; surasti teisinių priemonių, kaip apriboti medienos pardavimą kitoms šalims, nėra paprasta. Tai aktualija, kuri svarbi ne tik miškams, bet ir medienos pramonei. Labai aktualus ir biokuro pasiūlos bei tiekimo per biržą klausimas. Tai dabar Generalinės miškų urėdijos prioritetas.

– Gal su energetika susijęs ir drebulynų didėjimas?
– Ateityje visko gali būti. Ir dabar yra pilna peraugusių drebulių, kurias reikėjo kirsti gerokai seniau. Anksčiau nebuvo prastos medienos rinkos, o biokuras ėmė ją formuoti, todėl gali būti, kad ateityje didesni plotai bus užsodinami greitai augančiais medžiais. Tai naujos galimybės ir urėdijoms, ir privatiems miško savininkams.
Kita vertus, miškas – tai toks ūkininkavimo objektas, kuriame staigūs pokyčiai nėra pageidautini, gresia pažeisti ekosistemą. Šiaip ar taip ta menkavertė mediena, kuri prieš dešimtmetį likdavo miške pūti, jau tampa preke ir jos paklausa auga. Čia ir darbo vietos, ir mokesčiai, ir papildomi pinigai – visa tai lieka Lietuvoje, o ne iškeičiama į gamtines dujas.

– Kur yra riba tarp energetikos pajėgumo ir miško galimybių?
– Be abejo, yra, ir tas kirtimo fondas lieka stabilus jau daug metų. Valstybiniuose miškuose kasmet kertama beveik po 3,7–3,8 mln. kubinių metrų prekinės medienos. Privačiuose miškuose kirtimai neplanuojami, jie atliekami atsižvelgiant į rinkos padėtį, bet irgi artėja prie panašaus skaičiaus. Jeigu bus išspręstas klausimas dėl valstybinių miškų, numatytų nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, matyt, panašūs kirtimo rodikliai bus ir privačiuose miškuose. Bet kuriuo atveju kertama tiek, kiek leidžia mūsų teisės aktai. Privatūs miškai irgi kertami pagal miškotvarkos projektus, tik brandūs medynai. Taigi ir privačių miškų kirtimai vykdomi ne tik pagal rinkos pokyčius.
Esama scenarijų, pagal kuriuos biokurui vien kirtimo atliekų būtų galima sunaudoti apie 1 mln. kubinių metrų per metus be jokios žalos miškams.
Svarstoma, ar nereikėtų spręsti dėl dotacijos biomasės surinkimui, panašiai kaip jaunuolynų ugdymui, nes biokurui naudojamų kirtimo atliekų kaina neatperka jų ištraukimo iš miško sąnaudų. Tokios diskusijos Vyriausybėje jau vyksta.

– Ar bioenergetika plečiasi ne per sparčiai?
– Nemanau, bet norėtųsi, kad šis procesas būtų nuoseklesnis, kryptingesnis, prieš tai įvertinus aplinkybes. Lietuvoje jau yra geografinių zonų, kuriose dėl kuro aštrėja konkurencija – jose miškingumas mažas, o katilinių sparčiai gausėja. Tai pirmiausia Suvalkija, kur yra stambus medienos perdirbėjas, medienos atliekas naudojantis saviems energiniams poreikiams, o gretimi rajonai Marijampolė, Vilkaviškis, Kazlų Rūda pereina prie biokuro. Arba planai Kaune, kur numatyta pertvarkyti šiluminę elektrinę pritaikant biokurui ir statyti kogeneracinę. Vilniuje – irgi. Čia biomasės paklausa išaugs smarkiai. Kita vertus, nereikia būti specialistui, kad pervažiavęs miškus ir apžiūrėjęs kirtavietes galėtum įsitikinti, jog atliekų dar lieka labai daug. Taigi rezervai dar anaiptol neišnaudojami.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2015 04 09
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai