Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Klausimai
miskasodis
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius
„Natūra 2000“

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2015 m. rugsėjo 8 d.

Pakeisti reikalavimai – urėdijoms galimybė efektyviau dirbti

„Miškai“, Genovaitė Paulikaitė, 2015 rugsėjis

Laisvesnė leidimų tvarka
„Pastarosiomis dienomis urėdijas pasiekė gera žinia – pagaliau supaprastintas didesnio svorio krovinių vežimas. Nors jau geras pusmetis galioja įstatymas, leidžiantis su šešių ašių transporto priemone vežti krovinį, kurio bendras su mašina svoris 48 t, bet pasinaudoti šia galimybe mums trukdė nustatyta leidimų išdavimo tvarka. Privalėjai nurodyti, iš kur ir kur veži. Realiai tai neįmanoma. Ruduo, žiema, pavasaris. Orai permainingi – užlijo, pašalo, atleido. Nežinai, nei iš kur medieną rytoj imsi, nei kur ją veši, o reikia savaitę į priekį tai nurodyti. Realiai to padaryti neįmanoma, nes kitą dieną į suplanuotą vietą gali tiesiog neįvažiuoti. Pagaliau nesąmoningas reikalavimas panaikintas. Leidimą galima nusipirkti mėnesiui arba metams, ir vežk, iš kur nori ir kur nori. Pusę metų generalinė urėdija, urėdai dirbome, kad nesąmoninga tvarka būtų panaikinta. Dabar jau galime daug efektyviau naudoti turimą techniką. Nebevažinėjame su pusiau pakrauta mašina. Kad dar efektyviau naudotume turimą techniką, dirbame dviem pamainomis. Kai viską susidėliojome, pamatėme, kad vieną medienvežę galime parduoti, nes dabar su dviem likusiomis pervežame daugiau negu anksčiau su trimis. Labai gerai atsiradęs lankstumas“, – apie pokyčių naudą kalba A. Nanartavičius.

Naudoti medienvežių vežant medieną iš miško sandėlio perdirbėjams, pasak pašnekovo, urėdijos negali, nes joms neįmanoma konkuruoti su privatininkais, kurie transporto paslaugų išlaidas sumažina ir veždami krovinį į abi puses, ir kitus būdus taikydami. „Mums laimėti paslaugų pirkimo konkursų neįmanoma, nes mes neturime, nei kur, nei kaip sumažinti savo išlaidų. Pas mus viskas reglamentuota. Vairuotojai negali perdirbti nustatyto savaitės valandų skaičiaus, kiekvienas centas turi būti apskaičiuojamas“, – kalba urėdas.

Rinkos diktatas
Pastarieji metai miškų urėdijas skatina ieškoti efektyvesnių galimybių išnaudoti turimus išteklius. Nors rąstų paklausa ir kainos nekinta, o beržo, pušies ir eglės pjautinieji rąstai ypač paklausūs, realizuodamos kitus sortimentus urėdijos patiria sunkumų. „Anksčiau Klaipėdos uostas buvo užverstas popiermedžiu, nes jį aktyviai pirko skandinavai, o pastaruoju metu uostas tuščias. Skandinavai per Sankt Peterburgą iš Rusijos įsiveža labai daug popiermedžio ir visiškai aprūpina celiuliozės fabrikus rusiška žaliava. Tarpininkai yra suradę nedideles nišas, po truputį iš mūsų nuperka šios medienos, bet tai tik nedidelė dalis to, ką galime parduoti. Kritus paklausai, savaime suprantama, krinta ir kainos“, – rinką apžvelgia Vilniaus miškų urėdas.

Pašnekovas teigia, kad smarkiai kritusi ir kitų prastesnių sortimentų paklausa. Mažiau beparduodama medienos plokščių gamybai. „Lauktų rezultatų nepavyksta pasiekti ir biokuro gamyboje. Matyt, tam įtakos turėjo ir tai, kad pastarosios dvi žiemos buvo gana šiltos. Krito malkinės medienos poreikis ir kainos. Esame sudarę sutartį su biokuro birža „Baltpool“, dalyvaujame aukcionuose net kelis kartus per mėnesį, bet iš mūsų medienos taip ir nenupirko. Aukcionuose labiau sekasi toms urėdijoms, prie kurių kertamo miško yra netoli biokuro katilinė, – kalba A. Nanartavičius. – Labai daug išlaidų reikalauja transportas. Jei atstumas didesnis kaip 50 km, išlaidos smarkiai padidėja ir vežti malkinės medienos nebeapsimoka.“
Pačios gaminti biokurą ir jį parduoti katilinėms, anot pašnekovo, urėdijos yra per mažos. „Didelės katilinės prašo didelio kiekio biokuro. Vilniaus urėdija joms tiek pateikti negali. Yra tarpininkės įmonės, kurios su keliomis urėdijomis aplinkui Vilnių yra sudariusios sutartis, jos turi techniką, pačios gamina biokurą ir laimi konkursus. Su jomis konkuruoti viena urėdija tikrai nėra pajėgi“, – sako urėdas.

Gaminti biokurą patiems?
Pasak Vilniaus miškų urėdo, patiems gaminti biokurą nėra atmestinas dalykas. Šalyje jau ne viena urėdija įsigyja tam reikalingą įrangą ir techniką. „Mes kol kas neturime nei skiedrų drožimo įrangos, nei skiedrovežio, – sako A. Nanartavičius. – Tad jei nuspręstume biokuro gamybai nuomotis įrangą, tikrai neapsimokėtų. Kiekvienas technikos nuomotojas nori uždirbti, o pati nuoma turi savo maržą. Esant tokioms mažoms biokuro kainoms, mes su savo produkcija tikrai nebūtume konkurencingi. Tokiomis aplinkybėmis nelabai apsimoka ir patiems jo gamybai reikalingą techniką pirkti. Nebent tik nuspręstume pirkti nedidelio galingumo medienos smulkintuvą, traukiamą traktoriaus. Traktorių būtų galima naudoti kitiems darbams: dirvai suarti, žiemą sniegui nuo kelių nuvalyti.“

Pasak pašnekovo, gyvenimas akivaizdžiai rodo, kad technika neišvengiamai ateina į mišką. „Juk buvo laikas, kai Skandinavijos miškuose naudojama medkirtė mums atrodė kaip kosminis laivas. Dabar džiaugiamės, kad ją nusipirkome, nes miške trūksta darbininkų ir niekas nebenori dirbti rankinio darbo. Gerai, kad ir medvežę nusipirkome, nes neturėdami medkirtės ir medvežės, dabar nebegalėtume vykdyti sutarčių. Tad, manau, anksčiau ar vėliau urėdijoms teks įsigyti biokuro gamybai reikalingą techniką. Gal ne kiekviena urėdija ją turės, gal kas antra, bet jos bus.“

Vilniečiai mišką mėgsta
Sostinę juosiantys ir pačiame mieste augantys urėdijos miškai seniai pamėgti vilniečių. Į juos traukiama iškylauti, pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu. „Tikriausiai nė viena urėdija neturi tiek lankytojų, kiek mes. Ir rekreacinių objektų pas mus daug. Turime keturis pažintinius takus, iš jų trys Dūkštų girininkijoje. Tai populiarumą pelnęs Dūkšto ąžuolynas – urėdijos pirmasis pažintinis takas. Vėliau buvo įrengti Dūkštelės ir Karmazinų pažintiniai takai. 2012 m. rugsėjį Vilniaus miškų urėdijos Parudaminos girininkijoje miško lankytojams atvertas pažintinis „Miško turtų“ takas. Šis išsiskiria paprastumu: per mišką veda natūralios dangos mažiau nei 1 km ilgio takelis, įrengtas vien tik girininkijos darbuotojų rankomis, siekiant supažindinti miško lankytojus ne su įspūdingais gamtos paminklais, o įprastais miške sutinkamais medžiais, krūmais, puskrūmiais ir kitais augalais, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais norint natūralioje aplinkoje atskleisti vietovės gamtinę įvairovę bei leisti pajusti jos darną, ugdyti žmonių supratimą apie aplinkosaugą. Jie labai priartinti prie gamtos. Natūralūs takeliai. Kur reikia, padaryti tilteliai, – pasakoja A. Nanartavičius. – Stengėmės, kad pažintiniuose takuose būtų kuo mažiau įrangos, nes ji reikalauja ir didelės priežiūros. Ąžuolyno pažintinį taką kasmet remontuojame. Kas 6–7 metai turime viską pakeisti. Kadangi tako kapitalinis remontas atliktas 2010-aisiais, 2017 m. vėl teks viską keisti. Tai pastovus procesas: kažkas lūžta, genda.“ Gražiai sutvarkytame Parudaminos girininkijos kieme įrengtas gyvasis kampelis, kurio aptvaruose ir voljeruose gyvenantys danieliai, ilgasnukiai ir paprastieji meškėnai bei fazanai ypač džiugina mažuosius lankytojus.

Didelis miškų lankomumas – miškininkams ir džiaugsmas, ir didelis rūpestis. Ypač šią vasarą, kai miškuose labai sausa ir labai didelė gaisrų tikimybė. Ypač spygliuočių miškuose, o tokių Vilniaus urėdijoje – dauguma. „Sustiprinome budėjimą, labiausiai savaitgaliais, – pabrėžia urėdas, ir pasidžiaugia, kad miškuose kuriama infrastruktūra augina žmogaus pilietiškumą ir sąmoningumą. – Ir laužų mažiau bekuria ten, kur negalima, ir su šiukšlėmis padėtis gerėja. Tik prie kolektyvinių sodų išlieka šiukšlių problema – pila jas tiesiai už tvoros.“
Miškų lankytojų sąmonėjimą skatina, pasak urėdo, ir palaikoma tvarka bei švara rekreaciniuose objektuose. „Pamatėme nuplėštą lentą – tuojau prikalame naują, nes radęs tvarkingą vietą žmogus ją ir stengiasi palikti tokią pačią. Jei aplinkui nesimėto šiukšlės, jis jas paprasčiausiai susideda ir išsiveža. Jei tik koks šiukšlių krepšelis atsiranda – žiūrėk, šalia jo ir antras, ir trečias, o netrukus ir visa krūva. Kad miškininkams būtų patogu greitai sutvarkyti objektą, girininkijoms urėdija nupirko mašinas su priekabėlėmis. Reikia, atsiveža lentą, reikia – sumeta šiukšles. Ir miške švaru, ir darbuotojui patogu.“
Pastaruoju metu miškininkams atsirado naujas rūpestis. Apie 500 ha Vilniaus miškų urėdijos miškų auga pačiame Vilniuje. Anksčiau miesto savivaldybė šiems miškams prižiūrėti skirdavo lėšų, o dabar atsisakė prisidėti prie jų tvarkymo. Tai didina urėdijos išlaidas, nes šie miškai aktyviai lankomi. Žinoma, kur daugiau žmonių, ten mažiau pagundos šiukšlinti ar kažką sulaužyti, nes lankytojai vienas kitą kontroliuoja, bet miškininkams juos prižiūrint tenka didžiausias krūvis.

Vilniaus miškų urėdijos istorinė pradžia yra siejama su 1557 m. Valakų reforma. Vykdant ją, Mstibogavo seniūnui Grigaliui Valavičiui 1559 m. Žygimantas Augustas pavedė atlikti didžiojo kunigaikščio girių ir žvėrių perėjų reviziją. Kadangi Lavoriškių girininkija buvo urėdijos administracinis vienetas, urėdijos istorijos pradžia laikytina 1559 metai.
1918 m. atsikurianti Lietuvos valstybė lapkričio 17 d. įsteigė pirmąją miškų administraciją –Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų skyrių. Jis nedelsdamas organizavo miškų perėmimą iš besitraukiančių vokiečių ir įkūrė 16 urėdijų. 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, urėdijos miškai liko okupuotoje dalyje. 1939 m. spalio 10 d. atgavus Vilniaus kraštą, jau lapkričio mėn. buvo organizuota Vilniaus miškų urėdija. Pirmuoju jos urėdu tapo Ignas Zaleckas. Urėdiją sudarė 6 girininkijos. Dabar yra 12. Urėdija administruoja 59,4 tūkst. ha miškų, iš jų 30,3 tūkst. ha valstybinės reikšmės.
2005 m. Vilniaus miškų urėdijoje duris atvėrė informacinis centras, kuriame sukaupta daugybė eksponatų, atspindinčių mišką ir miškininko gyvenimą. Tai vienintelis ir unikalus gamtos muziejus Vilniaus mieste ir apskrityje, jis propaguoja gamtos idėjas ir atlieka šviečiamąjį darbą miškininkystės srityje.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2015 09 08
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
Valstybinių miškų vertė

ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai