Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2015 m. lapkričio 16 d.

Miškai bus kertami prie poligonų

„Miškai“, Genovaitė Paulikaitė, 2015 lapkritis

„Nemenčinės miškų urėdijai priklauso ir apie 10 tūkst. ha užimantys Pabradės miškai, kuriuose dar sovietiniais laikais buvo įsikūrę kariniai daliniai. Tais laikais šie miškai priklausė Rygos karinei girininkijai. Lietuvai tapus nepriklausomai ir išsikėlus tarybinei kariuomenei, dalis miškų atiteko Nemenčinės miškų urėdijai, dalis – Švenčionėlių“, – problemos priešistorę primena Nemenčinės miškų urėdas Eligijus Ryškus.

Nesaugu ir miškui, ir žmogui

Toje teritorijoje urėdija įkūrė dvi girininkijas - Meros ir Žeimenos. „Nepriklausomybės pradžioje mes labiau buvome linkę galvoti, kad mūsų saugumu rūpinsis NATO ir mums paties nereikės rūpintis kariniais reikalais. Tad kariniams poligonams buvo palikti nedideli mišku neapaugę plotai. Iš pradžių jų užteko karių mokymams. Vėliau kariškiai pastebėjo, kad per apmokymus jiems reikalingas apsauginis barjeras. Tad jiems buvo sugrąžinta apie 1000 ha miškų. Tačiau dabar matome, kad visas pasaulis neramus. Didesnį dėmesį saugumui skiria ir mūsų valstybė. Juk mūsų šalies saugumas ne kažkieno kito, bet mūsų pačių rūpestis. Jei mes nesame kariškiai, tai nereiškia, kad galime likti nuošalyje ir laukti kažkieno malonės, – mintimis dalijasi urėdas Eligijus Ryškus. – Miškininkai tai suprantame ir prisiimame atsakomybę. Galbūt kažkas nusistebės: o prie ko čia miškininkai? Ogi mes labai susiję, nes į miškus atvažiavo technika, kurios pas mus niekada nebuvo. Ji niekada anksčiau nebuvo naudojama mokymams. Mūsų miškuose įrengti poligonai buvo pritaikyti visai kitokiai karinei technikai. Turime atvirai pasakyti, kad šiandien aplinkui poligonus esamuose miškuose kyla kur kas daugiau gaisrų, negu anksčiau.“

Kad ir šią vasarą. Nemenčinės urėdijoje prie poligono kilęs gaisras nuniokojo nemažą plotą miškų. Ir kilo gaisras per mokymus, prasidėjus šaudymams. Gaisrų, kuriuos gesindami miškininkai turi papildomų išlaidų, grėsmė, pasak pašnekovo šiose teritorijose pasidarė labai didelė, nes teritorijos mokymams, naudojant šiuolaikinę karinę techniką, yra per mažos ir per arti jų yra miškas. Tai, pasak urėdo, ne tik didesnė gaisrų tikimybė, bet ir kariškių mokymų suvaržymas, nes per mokymus jie negali visapusiškai panaudoti modernią karinę techniką. Pavojus ir miško lankytojams. „Lyg tyčia miškai prie poligonų labai grybingi. Ypač ten gausu baravykų ir ten pilna grybautojų, kurie nelabai paiso, kad vykstas mokymai ir bet kada gali atsitikti nelaimė“,– sakė Eligijus Ryškus, primindamas, kad miškuose prie poligonų reikia paklūsti kariškių reikalavimui.

Nukenčia ir miškų priežiūra

Miškininkai, pasak urėdo, nemažai nepatogumų patiria ir prižiūrint prie poligonų esančius miškus. „Reikia laiku medelį pasodinti, laiku jį apravėti, nupurkšti repelentais, išgenėti. Šiuos darbus mes privalome atlikti tuo pačiu laiku, kada miškuose aktyviausiai vyksta ir kariškių mokymai. Mes turime prie jų derintis. Dirbame, kai nevyksta mokymai. Ir būna taip, kad pusę dienos dirbame vienoje vietoje, kitą pusę dienos bėgame į kitą. Tai, be abejo, sukelia, nemažai papildomų problemų. Atsiranda įtampos ir su darbų organizavimu, ir su terminais. Mūsų niekas neklausia, kas mums trukdo. Mes viską turime padaryti laiku, – miškininkų rūpesčiais dalijosi urėdas . – Žinoma, mes iš kariškų gauname konkrečią informaciją apie mokymus, bet darbai mums trukdosi. Susideriname, nes suprantame, kad kariškiai vykdo savo pareigą, mes – savo.“

Kirtimas pradedamas jau šiemet

Miškininkai, suprasdami mokymų svarbą ir įvertinę susidariusią padėtį pritaria iniciatyvai, kad prie poligonų mišką reikia iškirsti. „Visiškai galimas dalykas, kad jau šiais metais pradėsime iškirsti miškus prie poligonų. Tikėtina, kad Nemenčinės urėdijos teritorijoje iki metų pabaigos prie poligonų iškirsime apie 23 ha miško, – praneša urėdas Eligijus Ryškus. – Galbūt kažkam pasirodys, kad tai labai blogai, kad mes nesaugome gamtos. Tačiau mes turime prisiminti, kad esame Lietuvos piliečiai ir turime prisiimti atsakomybę už savo saugumą. Juk jei kažkas imtų terorizuoti šeimos narius, dar, neduok Dieve, nušautų mamą ar vaiką, neabejotinai, net pats didžiausias gamtos mylėtojas, pamiršęs miškus, šauktų, kodėl jo niekas negina.“ Kiek bus iškirsta miškų prie poligonų kitais metais nėra visiškai aišku. Galimas dalykas, kad Nemenčinės urėdijoje tai perkops šimtą hektarų. „Kai mes kertame tokius plotus miškuose, išmėtant kirtimus po 3-5 ha gabaliukus, kirtimai lyg ir nesukelia kažkokių neigiamų emocijų. Tačiau, kai toks plotas iškertamas viename masyve, vaizdas gali pasirodyti ne pats maloniausias“, – pabrėžia Nemenčinės urėdas Eligijus Ryškus ir visų gamtos mylėtojų prašo, pamačius kertamus didelius miško plotus prie poligonų, nepulti rašyti skundų Aplinkos apsaugos agentūroms ar kitoms už gamtos apsaugą atsakingos institucijoms. Pakanka paskambinti į urėdiją ir jam bus išsamiai paaiškinta, kas vyksta miške ir kodėl. Taip bus išvengta skundui tirti reikalingų komisijų sudarinėjimo, pareigūnų sugaišto laiko ir išleistų lėšų skundui „Nėra gerai, kad Lietuvos žmonės kartais pradeda kelti triukšmą, neįsigilinę į esmę ir nepasižiūrėdami net į netolimą ateitį. Negi jiems atrodo, kad mes, miškininkai, esame tokie nesąmoningi ir nepamąstome, ką darome. Be abejo, mes nenorime, kad miškų mažėtų, bet šiandieninė realija tokia, kad mes turime žengti tą žingsnį ir turime paruošti plotus kariuomenei, kad jie galėtų vykdyti savo pareigą – mokyti kareivius ginti tėvynę“, – pabrėžia urėdas.

Padeda moderni įranga ir infrastruktūra

Be abejo, Vilniaus pašonėje esantiems miškams didesnę gaisrų grėsmę sukelia ir gausiai
besilankantys miestiečiai. Nors žmogaus ir miško santykis neatpažįstamai gerėja, bet, pasak urėdo, kartais šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Tad miškininkai niekada nėra garantuoti, kad vienur ar kitur neplykstels gaisras. Ir plyksteli. Laiku juos pastebėti ir užgesinti padeda turima technika ir įranga. „Nesutinku su priekaištais, kad antžeminė gaisrų stebėjimo sistema prastai veikia. Galime akivaizdžiai įrodyti, kad net nakties metu ji fiksuoja menkiausią gaisro židinį. Gaisrams gesinti turime keturias priešgaisrines mašinas, turime du stebėjimo punktus, – kalba urėdas ir priduria. – Su kiekviena įranga reikia mokėti dirbti. Ir, be abejo, visko iškart perprasti nepavyksta, nes kartais kvalifikacija atsilieka nuo naujų modernių technologijų galimybių“. Lankytojų santykį su mišku labai keičia miško infrastruktūra.

Nemenčinės urėdijos miškuose

gausu gražiai sutvarkytų atokvėpio vietų. Yra įrengtos dvi didesnės poilsiavietės. Urėdo planuose – sutvarkyti infrastruktūrą prie vilniečių pamėgto Gėlos ežero. Net du kartus teikė projektą ES paramai gauti. „Tačiau šiam projektui finansavimo taip ir negavome. Nesuprantu, kodėl prioritetas teikiamas privačių miškų savininkams, kai poilsiavietės rengiamos tokiose vietose, į kurias tik atsitiktinis lankytojas gali užklysti. Nei vandens telkinio, nei brandaus miško. O sutvarkyti Gėlos ežero pakrantėms, kuriose ilsisi tūkstančiai, paramos neskiria, – apmaudo neslepia urėdas. – Nesuprantu mūsų valdininkų požiūrio. Manau, mūsų valstybėje yra viena bėda – mes per mažai turime drąsos priimti atsakomybę už savo veiksmus. Juk niekas iš valdininkų dar nenukentėjo kažko neleisdamas daryti. Ir, kad ir kaip liūdna, pas mus dažniausiai vadovaujamasi ne teisės aktais, o iš reikalo daryti taip, nes taip daryti nurodė viršininkas.“

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2015 11 16
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai