Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2015 m. lapkričio 17 d.

Daug išlaidų ir jokių pajamų

„Miškai“, Daiva Červokienė, 2015 lapkritis

Šiais klausimais kalbėjomės su Kretingos miškų urėdu, nusipelniusiu Lietuvos miškininku Antanu Algimantu Baranausku ir ilgamečiu Nidos girininkijos girininku Gediminu Virgilijumi Dikšu.
Kuršių nerijos miškais Kretingos miškų urėdija rūpinasi tik nuo šių metų balandžio 1 d., juos perėmusi iš Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos. Šiems miškams tvarkyti, pasak Kretingos miškų urėdo, naudojami tik gamtą tausojantys šiuolaikiniai būdai ir technologijos. Urėdija tęsia 2013 m. pradėtus kalninių pušų medynų rekonstrukcijos ir atkūrimo darbus, kurie numatyti KNNP gamtotvarkos plane ir miškotvarkos 2013–-2022 m. miškotvarkos projekte.

Reikia kitokių priešgaisrinių priemonių

Kretingos miškų urėdijos urėdas A. A. Baranauskas priminė Miškų įstatymo nuostatas, kad naujų miškų įveisimas ir miškingumo didinimas ne tik mišku neapaugusiose, bet ir
kitose, ypač nenaudojamose, žemėse yra ne tik pageidautinas, bet ir iš dalies privalomas dalykas. O Kuršių nerijoje priešingai –- kopas ir kitas atviras erdves reikia saugoti, kad neapaugtų sumedėjusia augalija, o biologinės įvairovės labui netgi būtina didinti atviras erdves mažinant miškus. Šios priemonės yra numatytos KNNP tvarkymo plane, bet jų vykdymas nėra aptartas miškų ūkį reglamentuojančiuose teisės aktuose. Miškų įstatyme neįteisinti reguliuojamo režimo rezervatai, kuriuose Kuršių nerijoje numatyta gan intensyvi ūkinė veikla.

„Senų kalnapušynų degamumas yra žymiai daug didesnis nei kitų Lietuvos pušynų, todėl Kuršių nerijos kalninių pušų masyvams turi būti taikomi kiti priešgaisrinių priemonių kompleksai. Čia ir yra ūkininkavimo Kuršių nerijoje esmė, ten daug kas yra kitaip nei žemyninėje urėdijos dalyje. Tačiau visi pagrindiniai miškų ūkiniai darbai privalo būti vykdomi: tai miškų priešgaisrinė, sanitarinė apsauga, medynų atkūrimas po gaisrų ir kirtimo, jaunuolynų ugdymas. Vykdomi kraštovaizdžio formavimo ir ugdymo ugdomieji kirtimai. Kuršių nerijoje 7074 ha užima miškai, iš jų 925 ha patenka į rezervatus, tai yra 13 % visų miškų ploto. Specialiosios paskirties miškuose, kurių Lietuvoje yra 8,2 %, o Kuršių nerijoje – -6149 ha, (87 %). Šiuose miškuose ir yra numatyti pagrindiniai miškininkų darbai; tai yra perbrendusių kalninių pušų rekonstrukcija keičiant į paprastąsias, gamtinės brandos kalnapušynų atkūrimas kalnapušynais, kraštovaizdžio
formavimo ir ugdomieji kirtimai“, –- sakė A. A. Baranauskas.
Pagal Miškotvarkos projektą kasmet suplanuota 293 ha plote iškirsti po 15 000 tūkst. kub. M. medienos. Kirtimus Kuršių nerijoje galima vykdyti nuo rugsėjo 1 iki kovo 1 d., todėl dabar darbai vyksta labai intensyviai.

SOS: gaisrai ir kormoranai

Šiemet Kretingos miškų urėdija labai daug dėmesio skyrė Kuršių nerijos miškų apsaugai nuo gaisrų.
„Nusipirkome naują priešgaisrinį automobilį, du plaukiojančius vandens siurblius su papildoma įranga. Priešgaisrinės saugos ekipažai, atsižvelgiant į gaisringumo klasę,
budėjo kasdien – buvo didelių išlaidų, o jokių pajamų negavome. Kretingos miškų urėdijos darbuotojai net ir už keltą turi mokėti, kas taip pat yra didelė našta“, – atkreipė dėmesį nusipelnęs Lietuvos miškininkas.
O kokios didžiausios pačių miškų problemos?

Pasak pašnekovo, prie tokių galima priskirti kormoranus, kurie naikina sengires, jau nemažą dalį ir sunaikino. Šie paukščiai turi mėgstamą vietą pamaryje nuo Gintaro įlankos Juodkrantėje link Smiltynės. Jie ten žuvauja į valias, maisto jiems pakanka, o ten, kur
įsikuria šie paukščiai, medžiai džiūsta. Nyksta labai unikali giria, kokios kitos nėra visoje Lietuvoje, gal ir visoje Europoje.
„Kormoranai daro daug žalos ir miškams, ir žuvininkystei. Gyventi jie renkasi tik aukštus, didelius medžius, po jų niekas neželia, nes jų mėšlas užteršia dirvožemį. Šių paukščių kolonija plečiasi: jie šią vasarą nebuvo baidomi, todėl populiacija tik padidėjo. Vien šiais metais kolonija padidėjo išsiplėtė 3 ha“, - – sakė A. A. Baranauskas, ir atkreipė dėmesį pastebėdamas: paukščiams senus medžius galima naikinti, o dėl žmogaus interesų – ne. Įdomus paradoksas.

Žvilgsnis į praeitį

Užtarnauto poilsio sulaukęs buvęs ilgametis Nidos girininkijos girininkas Gediminas Virgilijus Dikšas pabrėžė, kad pagrindinis žemyno miškininkų darbas yra vadinamoji „gamyba“, miško kirtimas, medienos paruošimas, o Kuršių nerijoje šio darbo yra daug mažiau.: žiemą kažkiek jo yra, o vasarą – tik prabėgomis. Tačiau miškininkai visą laiką turi kopas tvirtinti. Tie darbai prasideda pavasarį. Baigia miškininkai sodinti mišką, pradeda ruoštis paplūdimio sezonui: tiesti ar tvarkyti takus, laiptus, pinti tvoreles. Žoles kopose sodindavo daugiausiai rudenį, kad jas užpustytų smėliukas, ir pavasarį jos galėtų pradėti šaknytis. Jas sodindavo tokiose vietose, kur negalėjo nei žabų kloti, nei tvorelių pinti.
„Šlaitas nuo jūros pusės – grynas smėlis, jo nuolydis apie 30 laipsnių, tai eilėmis, šachmatine tvarka, maždaug kas 60 cm sodindavome. Paskutinį kartą sodinome, kai formavome prieškopinę kopą, kad per audrą, kai ateina bangos, pirmiausia pradėtų ją ardyti ir pagrindinio kopagūbrio neniokotų. Parnidžo kopa dabar jau baigia žolėmis apaugti. Nuo jos iškasdavome ir perkeldavome tas žoles į pakrantės kopas. Tais laikais, kai pradėjau dirbti, prieš 45 metus, smiltlendres kasdavome net mirusiose kopose“, –- prisiminė miškininkas.

Ir miškai želdinti kitaip

Ir pavasarinis miško želdinimas čia vykdavo kitaip, nei žemyne. Ypač tose vietose, kur niekada miškas neaugo. Naudodavo specialų grąžtą, į išgręžtą vietą įdėdavo molio, juodžemio. Jį veždavo iš Rasytės (dabar Rybačij) arba iš Klaipėdos. Viename hektare sodindavo po 10 tūkst., o kur nederlingos vietos, kur smėlis – ir po 15 tūkst. ančių daigų. Kiti darbai – kaip ir visų kitų miškininkų. Jaunuolynus ravėti, šalinti kitos rūšies augalus. Anksčiau tai vadinosi „miško kultūrų auklėjimas“, dabar – „priežiūra“. Dar einamieji kirtimai, o žiemos metu – sanitariniai.
„Audros kas kažkiek metų kartojasi, daugiausia rudenį, po jų tenka šalinti vėjovartas. Vėjas pušų šaknis išjudina, apvarto – pušys pradeda džiūti. Ištisus kvartalus reikdavo iš naujo želdinti. Kelerius metus tvarkai, kol apeini“, -– darbo Kuršių nerijoje ypatumus dėstė patyręs miškininkas.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2015 11 17
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai