Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Paslaugos
Renginiai
Konkursai į valstybės tarnybą
Konkursai į VĮ miškų urėdijų vadovų pareigas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2016 m. kovo 1 d.

Miškų vaidmuo tik didės

Kaip numatoma praėjusių metų gruodžio 12 d. JT klimato konferencijoje Paryžiuje pasiektame susitarime, atmosferos tarša šiltnamio dujomis iki 2100 m. turės būti sumažinta iki nulinio lygio. Kaip teigia analitikai, teks atsisakyti iškastinio kuro – anglies, naftos, dujų. Tai reiškia dabar sunkiai nuspėjamas permainas pasaulio ūkio sistemoje. Lietuva taip pat neišvengs energetikos pertvarkos. Kokie iššūkiai laukia mūsų šalies, įgyvendinant Paryžiaus susitarimo nuostatas?

Balandį Niujorke, Jungtinių Tautų būstinėje, pasirašysime šį pirmąjį mūsų amžiaus daugiašalį susitarimą dėl globalių veiksmų plano, kuriuo bus siekiama išvengti pavojingų klimato kaitos padarinių.
Lietuva jau dabar nuosekliai juda Paryžiaus susitarimo tikslų linkme. Vienas pagrindinių – siekti ilgalaikio išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažėjimo. Mūsų šalis kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis yra įsipareigojusi iki 2030 m. sumažinti šių dujų išmetimą 40 %. Beje, Paryžiaus klimato kaitos susitarimas numato privalomų tikslų įgyvendinimo pradžią nuo 2021 metų.

Lietuvai užbaigus strateginius infrastruktūros projektus ir apsisprendus dėl integracijos į bendrą Europos energetikos sistemą, svarbiausiais mūsų prioritetais tampa šilumos ir elektros gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) plėtra, energijos vartojimo efektyvumas ir su tuo susiję inovatyvūs sprendimai.

Ir tai visiškai įmanoma. Elektros jungtys su Lenkija ir Švedija mums padeda spręsti energijos gamybos iš AEI patikimumo problemą. Vien šiemet turėtų padvigubėti elektros energijos gamyba vėjo jėgainėse, o šilumos sektoriuje jau įsitvirtino biokuras. Būtent AEI ir „sutaupyta“ energija pakeičia elektros bei šilumos gamybą iš iškastinio kuro. Šią tendenciją turime skatinti ir toliau.

Antra grėsmė žmonijai, apie kurią kalbama mažiau negu apie klimato kaitos pavojus, tai progresuojantis žmonių populiacijos didėjimas: esą artėjame prie krizės, kai žemė nebepajėgs išmaitinti savo gyventojų. Tuo metu Lietuvoje vyksta kitas procesas – šalies ir jos kaimo tuštėjimas. Nebelieka jaunimo, nyksta sodybos, ištisi kaimai, uždaromos mokyklos, sveikatos apsaugos įstaigos. Paradoksalu, kad tuštėjančioje žemėje nelieka vietos žmogui: net kaime pernelyg daug žmonių gyvena ne iš žemės ir darbo, o iš socialinių išmokų. Daug metų vietos politikai kalba apie regionų plėtrą, bet didesnių permainų į gera nematyti. Ko reikėtų, kad šioje srityje procesai pasisuktų antraip?

Ligšiolinė regioninė politika nepasižymėjo efektyvumu. Blogiausia padėtis ten, kur mažas užimtumas, didelis nedarbas. Ten ir skurdo daugiau, ir nusikaltimų. Sudėtingesnė socialinė padėtis susiklostė savivaldybėse, esančiose toliau nuo didesnių miestų, pasienio rajonuose.

Europos Sąjungos paramą pernelyg ilgai orientavome į infrastruktūros gerinimą. Kaip matome, atnaujinti pastatai, sutvarkytos gatvės ir aikštės norinčiųjų išvykti svetur nesustabdė. Tačiau turime įvertinti ir globalias tendencijas – gyventojai koncentruojasi miestuose, į kuriuos ateina didžiosios investicijos, kur lengviau rasti darbo.

Per 2014–2020 m. laikotarpį į regionus bus nukreipta 16,8 % ES investicijų – 1,15 mlrd. eurų. Įgyvendinant regioninę politiką dalyvauja net 9 ministerijos, kurios realizuos 25 regioninio planavimo priemones. Labai svarbu, kad po kelerių metų pamatytume apčiuopiamus rezultatus – naujas darbo vietas, naujas paslaugas ir produkciją.

Daug projektų bus įgyvendinama Rytų Lietuvos regione – ne tik iš ES, bet ir iš nacionalinių lėšų. Čia gyvenantys žmonės turi pajusti ir tikrą valstybės dėmesį, ir tikras gyvenimo permainas.

Vis dėlto regionų ateitis nemažai priklausys nuo savivaldybių veiklos, pačių vietos žmonių gebėjimų išnaudoti savo krašto privalumus: ar tai būtų turizmas, ar sveikatingumo paslaugos, ar kitos verslo sritys.

Lietuvos miškų sektorius užima gana reikšmingą vietą kuriant bendrąjį vidaus produktą. Tačiau jo dydis labai priklauso nuo bendros ekonominės padėties visoje Europoje. Kaip žinome, Senojo žemyno ekonomika kol kas nėra visiškai atsigavusi po 2008–2009 m. krizės, o specialistai kol kas nesiryžta tiksliau prognozuoti šio sektoriaus raidos netolimoje ateityje. Jūsų manymu, kokie iššūkiai ir uždaviniai laukia Lietuvos miškų sektoriaus artimiausiu metu?

Miškų reikšmės – ekologinės, socialinės, ekonominės – pervertinti neįmanoma. Jų vaidmuo ateityje tik didės, nes jie gali padėti stabilizuoti neigiamus klimato kaitos procesus.

Jūsų žurnalo skaitytojai tikriausiai gerai žino, kad Lietuvos miškingumas šiuo metu siekia 33,3 %, ir tai yra geriausias rodiklis nuo praėjusio šimtmečio pradžios. Tačiau atsižvelgiant į šalies poreikius svarbu jį ir toliau didinti: užtikrinti gerą miškų apsaugą, priežiūrą ir racionalų jų išteklių naudojimą.

Pastaraisiais metais (2010–2013) Lietuvos miškuose buvo kasmet iškertama apie 7,4 mln. m3 medienos. Miškai kertami tenkinant didėjančius medienos pramonės, biokuro gamybos poreikius, neišvengiamais atvejais keičiant miško paskirties žemę į žemės ūkio paskirties, plečiantis miestams, įrengiant svarbius infrastruktūros objektus, tiesiant kelius ir elektros linijas. Svarbu tai, kad šalyje ne tik atkuriami iškirsti miškai, bet ir kasmet pasodinama ir 3–4 tūkst. ha naujų.

Mūsų šalies miškų sektoriaus laukia panašus iššūkis, kaip ir visoje ES – išlaikyti šio sektoriaus ekonominį gyvybingumą. Ekonomines miškų funkcijas turime tinkamai subalansuoti su ne mažiau visuomenei svarbiomis – socialinėmis ir aplinkosauginėmis. Šiuo požiūriu svarbiausias artimiausios ateities uždavinys – efektyviai valdyti miškų sektorių, užtikrinant didžiausią naudą valstybei ir jos piliečiams.

Lietuvoje daug metų vis kyla diskusijos dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkos, siūlomi įvairūs sistemos modeliai – nuo centralizacijos iki suliejimo su privačiu kapitalu, nelygu, kuri interesų grupė kelia pertvarkos idėjas ir kaip supranta miškų vaidmenį. Neretai supriešinama abiejų nuosavybės formų miškų (valstybinių ir daugiausia smulkių privačių) valdytojų tikslai, galimybės, veiklos ypatumai, susikerta miškininkų ir medienos vartotojų interesai. Keliama įtampa ir netikrumas nėra paskata efektyviai dirbti. Kokia Lietuvos miškų ateities vizija Jums atrodytų patraukliausia?

Valstybiniai miškai – valstybės turtas, todėl negali būti jokių kalbų apie jų privatizavimą. Visuomenei liko ne tiek jau daug svarbių išteklių, kurie dar nėra labai apriboti, juos derėtų išlaikyti valstybės rankose. Tam yra sukurti visi reikalingi teisiniai saugikliai. Tačiau ne mažiau svarbu, kad šis valstybės turtas būtų efektyviai ir skaidriai valdomas.

Miškų ūkio valdymo modelį turi pasirinkti Vyriausybė, atsižvelgdama į miškų urėdijų ekonominius rezultatus, Europos valstybinių miškų valdymo gerąją praktiką ir Lietuvai pateiktas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos rekomendacijas.

Lietuva yra pradėjusi stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) procedūrą ir taps jos nare, kai įvykdys visas stojimo sąlygas. Tos organizacijos atstovai yra pateikę rekomendacijų dėl mūsų šalies valstybinių miškų valdymo efektyvumo. Kaip mums sekasi įgyvendinti tas rekomendacijas?

Rekomendacijos apima būtinas reformas ir teisės aktus verslo aplinkos gerinimo, valstybės įmonių valdymo skaidrumo ir efektyvumo užtikrinimo srityse. Šios reformos yra reikalingos visų pirma mums patiems. Todėl tai turėtų būti prioritetiniai uždaviniai Vyriausybei.

EBPO rekomenduoja konsoliduoti valstybiniuose miškuose veikiančias įmones. Taigi vėl grįžtame prie klausimo, ar racionalu turėti 42 urėdijas. Esant šiame sektoriuje tokiam dideliam skaičiui smulkių įmonių bus neįmanoma įgyvendinti EBPO rekomendacijų efektyviai naudoti finansinius išteklius, užtikrinti valdybų nepriklausomumą ir veiklos skaidrumą.

Dauguma pasaulio specialistų pagrindinėmis laiko ekologines, ekonomines ir socialines miškų funkcijas ir rekomenduoja šiuolaikinį miškų ūkį vystyti remiantis subalansuotumo principais, kartu užtikrinant viso miškų ūkio stabilumą ir tvarumą. Tačiau, pripažįstant patį funkcijų subalansuotumo principą, faktinės jo įgyvendinimo priemonės labai įvairuoja ne tik atskirose šalyse, bet ir toje pat šalyje, kartais dėl visiškai subjektyvių veiksnių. Tarpukario Lietuvoje itin buvo proteguojamos socialinės ir ekonominės funkcijos. Nemažai svarbių gamtosauginių bei ekologinių klausimų buvo palikti nuošalyje. Atkūrus nepriklausomybę, miškų ūkyje labai radikaliai pasukta gamtosauginių funkcijų protegavimo pusėn, kartais net visiškai atmetant socialinius bei ekonominius aspektus. Ar einant šia kryptimi nebuvo perlenkta ir ar nevertėtų miškų funkcijų subalansuotumo klausimus nagrinėti ir vertinti jų būklę sistemingai, pasitelkiant platesnių visuomenės sluoksnių atstovus, o ne vien radikalias gamtosaugines organizacijas, kokia yra dabartinė praktika?

Visos Jūsų paminėtos miškų funkcijos – ekonominės, ekologinės ir socialinės – yra lygiavertės. Todėl subalansuotas miškų ūkis turėtų būti svarbiausias Lietuvos miškininkų uždavinys. O šis balansas yra neatsiejamas ir nuo biologinės įvairovės išsaugojimo, kraštovaizdžio puoselėjimo bei kultūros paveldo išsaugojimo. Todėl visai suprantama, kad nevyriausybinės organizacijos ir pilietiški žmonės aktyviai reaguoja, pastebėję miškų neteisėto kirtimo atvejus, ar išsako nuomonę, kai svarstomi teisės aktai ima kelti pavojų gamtosauginėms miškų funkcijoms. Toks dalyvavimas ir pilietiška pozicija labai svarbi politikams, priimantiems sprendimus dėl miškų ateities.

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2016 03 01
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai