Generalinė miškų urėdija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijaGeneralinė miškų urėdija
Kontaktai "Karštoji linija" Nuorodos Svetainės medis Neįgaliesiems
 
English version English version Versija neįgaliesiems Versija neįgaliesiems
Paieška
 
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Naujienos
Bendradarbiavimas
Žiniasklaida
Valstybiniai miškai
Informacija
Medžioklė
Paslaugos
Renginiai
Konkursai ir priėmimai į laisvas darbo vietas
Klausimai
AMEPS

Valstybės biudžetinė įstaiga
Smolensko g. 15, 03201 Vilnius
Tel.   (8 ~ 5) 273 4021
Faks. (8 ~ 5) 273 4004
El.paštas: info@gmu.lt
Juridinių asmenų registras
Kodas: 193257730

 
Pažinkime išskirtinius medžius

Žiniasklaida

Spausdinti Spausdinti

Svetainės medis Žiniasklaida



2016 m. gegužės 4 d.

Andrius Kuliešis: Miškas tarnauja Žmogui, Žmogus tarnauja Miškui

www.pmsa.lt, Aidas Pivoriūnas, 2016 04 30

Klausimas (K): Profesoriau, koks yra miškotvarkos projekto vaidmuo miškininkystės praktinėje veikloje?
Atsakymas (A): Miškotvarkos turinį sudaro reguliari miško sklypų ir jame įvykusių pokyčių inventorizacija bei sprendimų šiuo pagrindu priėmimas dėl ūkinių priemonių miško sklype vykdymo. Miškotvarkos vaidmuo miškininkystės praktikoje yra labai svarbus. Miškų plotas, ūkininkaujamas pagal miškotvarkos projektą, yra vienas iš 35 darnaus miško ūkio kriterijų. Europos miškininkystės praktikoje yra išskiriami sklypo lygmens ir teritorinio lygmens t.y. pagal atitinkamą požymį, apjungiantys ištisas miškų teritorijas, miškotvarkos projektai. Lietuvoje turime pilnus atitikmenis šiems dviems lygmenims, atitinkamai – vidinės miškotvarkos projektą ir miškų tvarkymo schemą.

(K): Koks yra santykis tarp projektuotojo ir miškininko, įgyvendinančio miškotvarkos projekto nuostatas?
(A): Medyno auginimas yra ilgalaikis nenutrūkstamas procesas, jame dalyvauja ne viena miškininkų karta. Medyno auginimą, sportiniais terminais kalbant, galime sulyginti su ilgo bėgimo estafete. Galimi du scenarijai – miškininkas yra tiesioginis estafetės dalyvis – pats bėga arba organizuoja prižiūri tokį bėgimą, tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Svarbiausia yra tinkamai perduoti estafetę, kad pradėtas ar įpusėtas darbas įgautų reikiamą tąsą. Vokiečių privačios miškininkystės praktikoje, pavyzdžiui, yra priimta, jog tam, kad naujas girininkas suprastų būsimo darbo esmę, jis privalo stažuotis pas buvusį girininką ne mažiau vienerių metų. Miškotvarkininkas yra tarpininkas tarp miško ir miškininko. Perduodant informaciją apie mišką, pokyčius jame, ne visada pavyksta išvengti „sugedusio telefono“ pasekmių.

O ir pati informacija, kuriai surinkti sklype skiriama 10 – 15 min gali būti nelabai tiksli. Ne veltui yra siekiama į esamos situacijos įvertinimo, informacijos atnaujinimo, ir sprendimų priėmimo procesą įtraukti girininką, miško savininką. Pagal šį principą dirba Estijos valstybinių miškų miškininkai, svarstoma apie šio principo taikymą ir pas mus, įgyvendinant nepertraukiamos miškotvarkos principus. Ūkininkavimas medžio lygmenyje (pavyzdžiui auginant bukus Vokietijoje ar ąžuolus pas mus), reikalauja žymiai didesnio miško augintojo indėlio, tuomet vidinės miškotvarkos projektas gali tapti formaliu dokumentu, o visa informacija apie objekto charakteristiką ir sprendimo priėmimą perkeliama į miškininko – vykdytojo galvą, jo atmintį.

(K): Nuo ko reikėtų pradėti, norint pagerinti ateities šalies medynų būklę? Juk rodos, miškai auga, miško plotai plečiasi, medienos prieaugis pakankamai geras, bet turbūt iki miškininystės tobulumo dar galima būtų žengti keletą žingsnių?
(A): Daugiau kaip prieš 130 metų Europos miškininkų iškelta idėja kontroliuoti miškininkavimo kokybę pagal medynų prieaugį šiandien tampa realybe. Nacionalinė miškų inventorizacija atrankos metodu, įdiegta daugumoje Europos šalių, kaip ir Lietuvoje tapo patikimu įrankiu tokiam kontroliniam miško ūkiui organizuoti. Miškininkavimo tobulinimui be abejo nėra ribų, nuo miško atkūrimo, jaunuolynų formavimo ir išaugintos medienos sunaudojimo. Šia proga prisiminiau profesorių Povilą Matulionį, kuris būdamas labai gerai įsigilinęs ne tik į Lietuvos, bet apskritai Europos miškų būklę, prieš devyniasdešimt metų yra suformulavęs tokią tezę: “Perbrendę medynai gero ūkio nepakenčiami”. Kitaip tariant, perbrendusių medynų kiekis bet kuriame ūkyje rodo labai prastą ūkininkavimą.

Tai, kad šiuo metu mūsų miškuose yra susikaupę daug brandžių ir perbrendusių medynų, lėmė kelios priežastys. Pirmoji priežastis yra išplaukianti iš istorijos. Septintame – devintame praeito šimtmečio dešimtmečiuose pagrindiniais kirtimais buvo gaunama vidutiniškai du kartus mažiau medienos, lyginant su dabartinėmis galimybėmis. Stokojome brandžių medynų, juos reikėjo išauginti. Miškininkai savo veiklą koncentravo į vertingiausių medynų – pušynų, eglynų auginimą, o kažkaip savaime primiršo beržynus ir drebulynus, nekalbant apie kitus lapuočius. Dauguma karo ir pokario kirtaviečių atsikūrė beržynais , kurie ėmė ir suaugo ar net peraugo, o svarbiausia mus „užgriuvo“ karo ir pokario metais susiformavęs minkštųjų lapuočių medynų „kalnas“. Eglynų „kalną“ sulygino 1992 – 1996 metų sausros, audros ir kinivarpos, taip problemos su eglynų „kalnu“, nors ir labai skausmingai, bet išsisprendė. Artinasi pušynų „kalnas“, turime ruoštis tinkamai jį sutikti.

Miškininkams ne visada lengva skirtis su tais miškais, kuriuos patys pasodino ar užaugino. Ilgą laiką buvo manoma, kad per didelis brandžių medynų kiekis yra būdingas tik valstybiniams miškams, tačiau ilgainiui ir privačiuose miškuose, taip pat ir rezervuotuose nuosavybės teisių atkūrimui miškuose susikaupė daug brandžių medynų, žinoma ten daugiau minkštųjų lapuočių, ypač daug nelabai paklausių baltalksnynų. Dabar brandžių medynų plotai privačiuose miškuose, įskaitant miškus, skirtus nuosavybės atkūrimui, jau gerokai viršija valstybiniuose miškuose esančius plotus ir jie gali tenkinti žymią dalį rinkos poreikių.
Antra svarbi priežastis, nusakanti perbrendusių medynų kaupimąsi yra palyginti griežtų miškininkystės reikalavimų taikymas praktikoje. Turiu galvoje pirmiausiai biržių šliejimą. Pagal miškininkystės praktikoje galiojančius biržių šliejimo reikalavimus projektuotojui tenka įveikti daugybę kliūčių, kad galėtų išspręsti perbrendusių medynų problemą. Žymiai paprasčiau yra eiti lengvesniu keliu – praleisti nesuprojektuotą kokio perbrendusio medyno kirtimą, pasiteisinant galiojančiomis taisyklėmis ir tuo pačiu įsiteikiant miško valdytojams dėl suprantamų ekonominių aplinkybių.

(K): Jūsų receptas, kaip tai galima būtų padaryti?
(A): Perbrendusių medynų atžvilgiu turi būti taikomos griežtos nuostatos. Negalima kirsti tik ką brandžiais tapusių pribręstančių medynų, kurie dar laisvai gali augti bei sukaupti nemažą kiekį geros kokybės medieną, lygiai kaip negalima palikti augimui medynus jau prieš 20 – 30 metų peržengusius brandos ribą. Kitaip kaupiasi perbrendę medynai, kuriuos kuo toliau, tuo labiau ir ekonomiškai kirsti tampa nenaudinga, nes prasideda natūralus medyno irimas, prieaugis susilygina su žūstančių medžių tūriu, stiebe atsiranda vidiniai puviniai, blogėja medienos kokybė. Todėl jeigu siekiame gero ūkio, tai turime nepamiršti aukščiau cituotos prof. P.Matulionio nuostatos.

(K): Gaunasi toks užsuktas ratas, kuris kokiam perdėm dideliam gamtos mylėtojui gali pasirodyti labai patrauklus. O kaip išeiti iš šios situacijos?
(A): Suprojektuoti galima, jei tik būtų valia. Vidutiniškai per sakykime, dešimt metų galima būtų imti ir iškirsti visus perbrendusiu medynus. Problemos gali kilti poroje urėdijų, kur perbrendę medynai sudaro apie trečdalį visų brandžių medynų ploto. Gali prireikti kooperuotis su kitomis urėdijomis, sutelkiant išteklius perbrendusių medynų likvidavimui ir vertingų medžių rūšių medynų vietoje jų atkūrimui.
Kirsti perbrendusius medynus pirmoje eilėje būtina vien tik anglies kaupimo miškuose ir klimato pokyčių švelninimo tikslais. Kasmet iki keturių milijonų kubinių metrų stiebų medienos, žūva, virsta sausuoliais, tampa nulaužti arba išversti. Tai ir ligų židiniai ir nekoks estetinis vaizdas. Vien tik brandžiuose medynuose yra apie trečdalis viso šio kiekio, iš kurio labai ženkli dalis – perbrendusiuose medynuose. Žuvę perbrendusių medynų medžiai paverčia niekais kelių miškininkų kartų pastangas sukaupti gyvoje medienoje kuo didesnį anglies kiekį. Žuvusi mediena, palikta miške, atpalaiduoja anglies dvideginį ir didina jo koncentraciją atmosferoje.
Be abejonės, ūkininkavimas miške turi atitikti gamtosauginius reikalavimus. Biologinei įvairovei išsaugoti ir gausinti yra skirti I – II grupės miškai, be to plynose III – IV miško grupių kirtavietėse kasmet paliekama 7 – 14 m3/ha augančių medžių stiebų.

(K): Gamta pati rodo ženklus, kad jai reikia pagalbos, galima ir taip pasakyti?
(A): Taikliai pastebėta. Negalima leisti, kad tokius miško kirtimus “pareguliuotų” pati gamta, nes aišku, perbrendęs medynas mažai atsparus stipriam vėjui, jis bus išverstas, bet tas laukimas ir gamtos malonės prašymas irgi rodo labiau ne meilę gamtai, bet neūkiškumą. Ir net su darnaus miško samprata neturi nieko bendra. Tik nuotraukose, meniškose, dailiai atrodo.
Dar daugiau – jei turime perbrendusius medynus, miško plotas neprodukuoja praktiškai nieko. Ir jei žinome, kad pagal Miškų įstatymą reikia per tris metus mišką atkurti, tai gaunasi toks paradoksas, kad peraugindami medynus, gal ir netiesiogiai, bet mes nevykdome įstatymo nuostatų. Tai ir ypač neekonomiška, kas kad demonstruojame, kad pūdome medieną ir jos kiekiu džiaugiasi menkai miškininkystę išmanantys žmonės? Imkime tokį pavyzdį su 80-ies metų drebulynu, kuris jau keliasdešimt metų, kaip perauginamas. Vien jį atkurti spygliuočiais ar kietaisiais lapuočiais kainuos daugiau, nei gausi pajamų iš supūdytos medienos pardavimo, nes parduosi tik malkoms tinkamus rąstus, o kas kompensuos veltui praleistus ištisus dešimtmečius?

(K): Vis bandau rasti miškais susijusią nacionalinę idėją, gal čia būtų nebloga proga bendromis jėgomis, turiu galvoje miškų specialistus, privačius miško savininkus, valsybinių miškų valdytojus, medienos pramonę imtis tokios miško sveikatos, jo atsparumo, produktyvumo didinimo programos?
(A): Kodėl ne? Visi žinotų kilnų tikslą ir dirbtų jam. Nematau nė vieno argumento, kuris sakytų, jog toks darbas būtų kam nors kenksmingas. Miškininkai kaip niekas kitas dirba visiems šalies gyventojams ir ne tik jiems. Klimato kaitos problema jungia ištisų kontinentų miškininkus. Ir miško savininkai turėtų geriau suprasti, kad miško nuosavybė nėra absoliuti, tenka tam tikrą duoklę atiduoti ir kitiems labai svarbiems bendriems visos žmonijos siekiams. Medieną miškininkai irgi augina ne sau, o vartotojui. Vartotojas pasiekiamas per medienos pramonę. Miškininkystė ir medienos pramonė turi sudaryti vieningą kompleksą, turėtų geriau susikalbėti nei šiandien tai daroma. Kas šiandien laimi iš to, jog medienos pramonė Lietuvoje yra silpna, ketvirtadalis medienos eksportuojama. Lietuva čia tik pralaimi ir turi apsispręsti. Lietuvos miškai turi didžiulį intensyvinimo potencialą, kurio pasėkoje gali būti gautas papildomas medienos kiekis. Tačiau intensyvinimas turi būti iššauktas vietinio racionalaus medienos panaudojimo poreikio, o ne eksporto.

(K): Jei kalbame apie planavimo darbus, ar čia miškotvarkininkas turi būti tas, kuris pasako ką ir kaip daryti?
(A): Jokiu būdu. Turi turėti aiškų, ūkišką požiūrį savininkas – ar valstybė, ar privatus, smulkusis savininkas ir pasakyti, kad nenoriu daugiau auginti prastos kokybės miškų ir klausti pas specialistus, kokias priemones gali taikyti, norint tai pasiekti, kokios medienos reikės po dvidešimt, penkiasdešimt ar dar daugiau metų. Tada savo žodį tartų ir miškotvarkininkai. Jie turi vadovautis miškų programinėmis nuostatomis, normatyvais ir įvertinę faktinę situaciją leistis į detales, pasakyti kada ir kaip kirsti, kaip atkurti, kad nebūtų daroma žala gamtai, aplinkiniams sklypams ir t.t.
Apskritai, miškotvarkininkai yra ta miškų ūkio grandies dalis, kurie gali geriausiai pamatyti ir į bendrą mozaiką sudėti visą miškų ūkio vaizdą. Tačiau geriausiai savo valdas pažįsta miškininkas ar miško savininkas. Arba bent jau turėtų pažinoti ir geriau į jas isigilinti. Žinoma, jei turi galimybių daug laiko praleisti miške, stebėti bei fiksuoti esamą situaciją ir pasikeitimus.

(K): Kokia Jūsų nuomonė apie ugdomųjų kirtimų taikymo praktiką?
(A): Ugdymo kirtimai Lietuvoje galėų būti žymiai intensyvesni. Mes dabar, turėdami daug brandžių ir perbrendusių medynų bei ribotą vietinės rinkos paklausą, galime leisti sau kiek mažiau ugdyti. Tačiau pagrindinis ugdomųjų kirtimų tikslas nėra mediena, o tinkamos rūšinės sudėties bei tvarumo medyno suformavimas, užtikrinantis kuo ilgesnį laiko tarpą su intensyviu medyno prieaugiu. Kaip rodo statistika, valstybiniuose miškuose ugdomaisiais kirtimais gaunama vidutiniškai 15% visos medienos. Beveik tiek pat gaunama sanitariniais miško kirtimai. O jų, gerame ūkyje, kaip ir perbrendusių medynų, turėtų būti žymiai mažiau. Tai yra palyginti nepakankamo dėmesio savalaikiams ugdomiesiems miško kirtimams rezultatas. Jei laiku ir tinkamai pašalintume pertankėjusius prastos kokybės jaunesnio amžiaus medžius, suformuotume tvaresnį, sveikesnį, bei produktyvesnį medyną, miško savininkas gautų geresnes pajamas, kurias galėtų skirti geresnės kokybės miško atkūrimui.

(K): Turime antrą užburtą ratą.
(A): Taip, juk vyresnio amžiaus medynai yra ne tokie plastiški, kaip jauni. Ugdant vyresnius medynus, miško sklypuose pradeda formuotis netolygios miško aikštės, į kurias gali prasiskverbti stipresnis vėjas, verčiantis ir laužantis, medžius. Ypač pavojinga ardyti medžių lajų dangą, medynams pasiekus 20 – 25 m aukštį. Kitaip tariant, neugdant medyno, arba nelaiku tai darant, arba nekokybiškai tai darant, iš esmės yra užprogramuojamos didelės problemos ateityje. Dėl vėjo, sniego, apledėjimo padarytų nuostolių, iki visiško medyno suniokojimo.

(K): Vėjas, kaip klimato kaitos rezultatas, tampa vis svarbesnis miškų ūkyje, galima taip pasakyti?
(A): Taip. Ir ateityje jo įtaka mūsų miškams, kaip ir kitų,šalių ar žemynų miškams tik augs. Lietuvoje vyrauja vakarų krypties vėjai, niekas per daug nepasikeitė, tačiau iš esmės pasikeitė jo stiprumas, stiprių vėjų dažnumas. Tokių atvejų, kaip prieš beveik dešimtmetį buvęs Ervino uraganas, gali tik dažnėti. Ankščiau, prieš šimtą metų, didesni miško pažeidimai dėl vėjo būdavo būdingi pajūriui, Žemaitijos zonoje, rimtos audros kildavo kas keliasdešimt metų. Dabar tai dažnėja, tampa vos ne kasdienybe, gamtos reiškiniai yra labiau stichiški, menkai tenuspėjami, stipraus vėjo padariniai miškams yra ženklūs. Vėjas, nereikia pamiršti, kartu atneša ir sniegą, apledėjimą, tai irgi prisideda prie medžių žalojimo.

Todėl klimato kaitos akivaizdoje, nori ar nenori, visiems miškininkams visuose miško auginimo etapuose nuo jo įveisimo iki bet kokio trikdymo, susijusio su lajų dangos ardymu labai svarbu atsižvelgti į galimą vėjo įtaką medyno augimui ir didinti medynų atsparumą galimiems pažeidimams. Blogai pasodinti miškai gali būti mažiau atsparūs vėjo poveikiui nei savaiminiai. Tai priklausys nuo to, kaip paruošta dirva, kaip pasodinta, kokiam gylyje ar neužlenktos šaknys, ar naudojami tinkami įrankiai ir t.t.. Vėliau ateina ugdomųjų kirtimų eilė, be galo svarbi medyno atsparumui formuoti. Kuomet ateina laikas medyną kirsti, tampa svarbus miško biržių šliejimo klausimas.

Pagrindinių kirtimų biržės šliejamos taip, kad atidengta miško siena nebūtų tiesiogiai veikiama vakarų vėjo. Miškų specialistų kasdienis darbas yra susigyventi su vėju, nepasiduoti nuotaikoms, jog nieko čia nepakeisi. Medynų atsparumas, kaip ir jų našumas, produktyvumas priklauso nuo miško ūkinių priemonių savalaikiškumo, jų kokybės.
Silpną vėją galima ir naudingai išnaudoti, juk ne kas kitas, bet vėjas padeda ir atsikurti medynams, kuomet į paruoštą dirvą atskraidina medžių sėklas.

(K): Taip gaunasi, kad vėjo įtaka miškams gali būti priskirta rizikos valdymo procesui versle?
(A): Geras palyginimas, teisingai pasakyta. Dažnam gali atrodyti, kad kuomet mato per televiziją reportažus apie kalnuotose ar labai miškingose vietovėse uraganų išverstus tūkstančius hektarų miškų tai neva vyksta visur aplinkui, tik ne pas mus. Lietuvos miškai kasmet patiria vidutiniškai iki milijono kubinių metrų, o gal net ir daugiau medienos nuostolių dėl vėjo, sniego, apledėjimo neigiamo poveikio t.y labai panašiai, kaip ir kitose Europos šalyse. Tam, kad jie būtų mažesni, yra būtina užsiimti vėjo rizikos valdymu. Blogiausia, ką galime padaryti, tai ignoruoti gamtos siunčiamus signalus ar jų nematyti.

Europos miškininkai taiko priemones, įgalinančias įvertinti miškų pažeidžiamumo riziką, naudoja atitinkamus modelius bei aktualius miškų inventorizacijos duomenis, kad nustatytų atskirų medžių ir medynų atsparumą įvairaus stiprumo vėjo poveikiui, ir svarbiausia galėtų parinkti efektyvias ūkines priemones. Yra siūloma visa priemonių sistema, pradedant selekcija, sodmenų išauginimu, medyno įveisimu, jo ugdymu bei auginimo trukme , nukreipta miškų atsparumui, pirmoje eilėje prieš vėjo ir sniego poveikį, didinti. Medynų retinimas, padidindamas atskiro medžio užimamą augimo erdvę, padidina ir medynų pažeidžiamumą mažiausiai penkis metus po ugdymo. Tačiau pažeidžiamumą didina tik vyresnio amžiaus pertankėjusių medynų ugdymas. Ankstyvame amžiuje išretintų medelių šaknų augimas lyginant su stiebo augimu suintensyvėja žymiai daugiau ir tokio medyno pažeidžiamumas ne tik nesikeičia po retinimų, bet ir užtikrina medyno atsparumą vėlesnių retinimų metu. Taigi atsparių vėjo poveikiui medynų auginimą ne tik galima, bet ir būtina valdyti taikant atitinkamas ūkininkavimo sistemas.

(K): Vėjo valdymo technologijos miškų ūkyje primena kelių priežiūros darbus.
(A): Keliai, kaip ir vėjas, yra neatsiejama miško dalis. Tik skirtingai nuo vėjo, tai ne gamtos, o tik žmogaus sukurtas objektas. Manyčiau, kad keliai yra tas objektas, kuris galėtų geriausiai surišti į visumą valstybinius ir privačius miškus. Miškininkams reikalinga profesionali pagalba formuojant racionalią miško kelių sistemą. Turi būti užtikrintas privažiavimas į pagrindinius plotus, kad galima būtų miškus efektyviai pasiekti gaisrinėms mašinoms, medienvežiams automobiliams, miškakirtėms ir panašiai. Manau, kad miško kelių sistema turi būti bendra, nepriklausomai nuo miško nuosavybės formų. Ir čia labai tinkamai galėtų pasitarnauti miškotvarkos projektai – tiek vidinės miškotvarkos projektai, sudaromi ištisoms valstybinių miškų teritorijoms, tiek miškų tvarkymo schemos. Miškų tvarkymo schema yra platesnės apimties teritorinio planavimo dokumentas, apimantis ištisus administracinius rajonus, apskritis Tai dokumentas, svarstomas su visuomene.

O visuomenė, kaip žinia, labai suinteresuota miško keliais. Tai ir grybautojai, uogautojai, sportininkai, ūkininkai, medžiotojai. Daug žmonių naudojasi miško keliais. Todėl manau, kad kaip tik miškų tvarkymo schemos galėtų būti pagrindu bendram miško kelių sistemos tvarkymui, atitinkamai papildžius jų rengimą miško kelių tinklo sutvarkymu. Pradėti šį darbą reiktų nuo visų miško kelių, skirtų miško auginimui, inventorizacijos, jų sisteminimo, kategorijų nustatymo. Darbo rezultate turėtų būti parengtas miško kelių registras su svarbiausiomis standartizuotomis jų techninėmis ir kitomis charakteristikomis. Miško kelių sistema turėtų būti kaip stuburas bendrame miškų ūkio organizavimo karkase. Tinkamai juos išdėsčius ir tinkamai miško kelius prižiūrint, galima gauti labai didelį efektą. Investicijos į miško kelius yra rimtos kapitalinės investicijos. Tai ne kokios miško ruošos technikos įsigijimas, kuri dar nežinia ar duos teigiamų rezultatų.
Va, kaip nors reiktų Biržų girios kelių tinklo sukūrimo praktiką perkelti į kitas Lietuvos vietas! Kelių tinklo formavimo Biržų girioje patirtis rodo, jog žymiai efektyviau yra tiesti naujus rimtus, racionaliai išdėstytus kelius, nei be pabaigos taisyti keliukus, kurie pažliunga kiekvienais metais. Kaip tinkamai įrengti ir prižiūrėti miško kelius, beje, galėtume pasimokyti ir iš kaimynų latvių.

(K): Kokios miško teikiamos gėrybės šiuo metu yra aktualios, nekalbant apie tradicinius produktus, tokius kaip mediena, medžioklė, grybai ar uogos?
(A): Aišku, globaliniu mastu tai yra miško gebėjimas kaupti, sandėliuoti anglies dvideginį, gaminti deguonį ir gryninti orą. Tai apskritai yra didžiausią vertę turinti miško teikiama gėrybė. Miškas turi patenkinti visuomenės poreikius, turi tarnauti žmogui ir visų pirma jo gyvybinėms reikmėms tenkinti. Nesustabžius drastiškų klimato pokyčių, sunku tikėtis teigiamų rezultatų saugant biologinę įvairovę ar siekiant ekonominės naudos.

Anglies kaupimas, yra tiesiog proporcingas medynų produktyvumui. Kuo daugiau gyvos medienos koncentruojame miške, tuo daugiau atmosferos anglies jame yra sukaupiama. Medienos produkcija, tokia kaip mediniai namai, lentos ar stalai, yra anglies bankai. Efektyviausia beje, iš anglies kaupimo perspektyvos, visą Lietuvoje išaugintą medieną sunaudoti Lietuvoje. Ir ne vien tik dėl to, kad medienos transportavimas į tolimas šalis reikalauja deguonies deginimo. Eksportuotos medienos (su žieve) panaudojimo efektyvumas prilygsta medienos (be žievės) sudeginimui vietoje t.y. pats žemiausias efektyvumo lygis. Be to prarandama daugybė darbo vietų perdirbant apvalią medieną tegu ir į paprasčiausius medienos produktus.

(K): Tai malkinės medienos pavertimas kurenimui tinkama skiedra yra mažiausiai kenksmingas procesas šia prasme?
(A): Panašu, kad taip. Medienos deginimas yra galutinė medienos panaudojimo fazė anglies cikle. Subalansuotame miško auginimo ir medienos pramonės komplekse yra pateisinamas tik tokios medienos deginimas, kuri netinka bet kokiam pramoniniam perdirbimui, ar kitokiai transformacijai į ilgalaikį anglies banką. Tai miško kirtimo atliekos, malkinė mediena netinkama plokščių gamybai, medžių žievė, pramonėje panaudotos medienos atliekos jau netinkamos tolesniam pramoniniam perdirbimui, smulki nestandartinės kokybės mediena, išauginta ne miške o gaunama tvarkant pakeles, gyvenviečių želdinius, šalinant nereikalingus medelius ar krūmus kitose naudmenose, soduose ir iš jų gaminant biokurą. Geros medienos deginimas rodo neūkišką ir neprasmingą miškininkystę.

(K): O ką galėtumėte pasakyti žmogui, kuris mato prie kelio paliktus medžius, o toliau – plynąjį kirtimą. Piktinasi. Miškininkus kaltina neva šie prie kelio specialiai palieka daugiau medžių, kad ne taip kirtimai akis badytų?
(A): Miško kirtimo taisyklių 27 p. įpareigoja visus miško savininkus ir valdytojus 100 metrų pločio miškų juostose prie magistralinių ir krašto kelių nenaudoti plynų kirtimų. Mano manymu, tai nevykęs draudimas. Taikant pakelėse neplynus kirtimus, neretai jie užbaigiami vėjolaužomis ir vėjovartomis, sudarkomas kraštovaizdis. Be to tai iš tiesų yra panašu į dirbtinį padėties gražinimą. Mano nuomone miškų savininkai ir valdytojai pakelėse galėtų demonstruoti savo sugebėjimus laiku ir kokybiškai atkurti iškirstus medynus, juos prižiūrėti. Visuomenei būtų sudaryta galimybė spręsti kas yra ko vertas. Pakelėse ošiantys rūpestingai formuojami ir prižiūrimi jaunuolynai tikrai pagyvintų ir paįvairintų kraštovaizdį, leistų pakeleiviui susidaryti objektyvią nuomonę apie miškų naudojimą ir atkūrimą, miškininkų veiklos efektyvumą.

(K): Tenka kartas nuo karto girdėti skepsio kupinus balsus apie statistinę informaciją apie miško išteklius, medienos prieaugį, miško plotus, kertamos medienos kiekį, net miško žvėrių skaičius?
(A): Kiekvienais metais Valstybinė miškų tarnyba atlieka valstybinę šalies miškų apskaitą. Apskaita atliekama šalies mastu ir miškų urėdijų užimamų teritorijų lygmenyje. Apskaitai šalies mastu yra naudojami nuo 1998 metų kasmet pastoviuose apskaitos bareliuose medžio lygmenyje vykdomos nepertraukiamos atrankinės miškų inventorizacijos duomenys, užtikrinantys ploto, medžių stiebų tūrio, tūrio prieaugio įvertinimą ± 1 proc. tikslumu. Jau penkeri metai, kai nacionalinės miškų inventorizacijos metu yra inventorizuojami visi medžiai ir už miško ribų, taip užtikrinant patikimą anglies kaupimo sumedėjusioje augalijoje įvertinimą. Nacionalinės miškų inventorizacijos metu yra nustatomi elninių žvėrių pašariniai ištekliai, jų naudojimo intensyvumas, kas leidžia labai apytikriai spręsti apie šių žvėrių gausą. Išsami kanopinių žvėrių inventorizacija atliekama sklypinės inventorizacijos metu.

Siekiant pilno duomenų objektyvumo, barelių vietos yra prieinamos tik specialiai apmokytiems matuotojams, 5 proc. visų matavimų yra tikrinami pakartotinais matavimais. Lietuvos nacionalinė inventorizacija yra pripažinta Europoje, kaip viena iš moderniausių, užtikrinanti kasmetinį miško plotų, medienos tūrių ir tūrio prieaugių, bei jo komponentų balansus. Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo šalies miško valdytojų, miško savininkų teikiamos informacijos apie iškertamus ir atkuriamus miško plotus, iškertamos medienos kiekius, šie parametrai yra nustatomi objektyviai, aukštu tikslumu ir naudojami visais kitais būdais gaunamos informacijos patikimumo įvertinimui. Beje, Lietuvos miškų statistiką galima rasti Valstybinės miškų tarnybos svetainėje adresu http://www.amvmt.lt.

Lietuvos miško plotų, sukauptų medienos tūrių ir tūrio prieaugio per du dešimtmečius analizė rodo gerėjančią miškų būklę – didėjančius miško plotus, didėjančius sukauptus juose medienos tūrius ir ypač brandžių medynų tūrius, kas leidžia orientuotis ne tik į dabartines pagrindinio miško naudojimo apimtis, bet ir į jų ženklų padidinimą artimiausioje ateityje. Medienos tūrio prieaugio struktūra, beveik 4 mln m3 kasmet žūstančių medžių stiebų tūris orientuoja į būtinumą didinti medynų tvarumą, intensyvinant medynų ugdymą bei perbrendusių medynų kirtimą. Kartu būtina suprasti, jog miško ūkio intensyvinimas būtų prasmingas tik užtikrinus Lietuvoje išaugintos apvalios medienos panaudojimą Lietuvos pramonėje, statybose ir energetikoje.

(K): Pabaigai, klausimas apie miško estetinį vaizdą. Kirtavietėse paliekami sėkliniai medžiai, kad greičiau miškas atsikurtų. Taip pat valksmuose sukrautos šakos, kelmai neraunami. Tai disonuoja su tarybiniais metais matytais vaizdais ir tokie vaizdai tūlam miško lankytojui gali atrodyti kaip baisinga netvarka. Ar yra koks įspūdingai trumpas ir aiškus paaiškinimas, kad taip ir turi būti ir nieko čia negražaus nėra?
(A): Prieš tris dešimtmečius ir dar anksčiau miškuose buvo populiaru išrinkti iš miškų sausuolius, paversti miškus vos ne parkais. Medyne nustačius didesnį nei 5 m3/ha sausuolių kiekį, buvo taikomi atrankiniai sanitariniai kirtimai. Po 1990 – 2000 metų požiūris į sausuolius ir sausuolių ištekliai miškuose esminiai pasikeitė, buvo suvokta, jog sausuoliai būtini biologinei įvairovei miške palaikyti. Tačiau kartais lazda yra perlenkiama. Kai kurie gamtininkai nelabai suvokdami natūralaus miško formavimosi dėsningumus, neretai siekia absurdiškų dalykų – kuo daugiau sausuolių, o dar geriau visus brandžius medynus paversti sengirėmis. Sausuolių kiekis Lietuvos miškuose 2002 -2012 m padidėjo nuo 6 iki 11 m3/ha, o brandžiuose, t. y. daugiau nei penktadalyje visų miškų – nuo 10 iki 18 m3/ha. Šiuo požiūriu Lietuvos miškai pirmauja Europoje. Kasmet brandūs ir perbrendę medynai pasipildo vidutiniškai 1.2 – 1,4 mln. m3, sausuolių, tuo tarpų iš miškininkų papildomai reikalaujama plynuose kirtimuose palikti 7 – 15 m3/ha žalių medžių, kurie neišvengiamai per 5 – 10 metų virsta sausuoliais.

Mano manymu, miškuose pakanka natūraliai susidarančio sausuolių kiekio, nereiktų dirbtinai didinti jų kiekį, paliekant biologinės įvairovės medžius, kurie iš vienos pusės vien valstybiniuose miškuose sudaro dviejų urėdijų metinę pagrindinių kirtimų normą, t.y dvi urėdijos Lietuvoje dirba sausuolių gamyboje, iš kitos pusės paliekamas biržėse biologinės įvairovės medžių skaičius vis tiek sudaro tik šeštą – septintą dalį kasmet natūraliai brandžiuose medynuose susidarančio sausuolių kiekio.

Kitas dalykas su sėkliniais medžiais. Jie yra paliekami 5-7 metų laikotarpiui, kol kirtavietė, netgi ir apželdinta papildomai apsisėja iš geriausių vietinės populiacijos medžių, tuo didindama genetinę įvairovę. Sėkliniai medžiai, dažniausiai pušys, išimami iš jaunuolyno prieš jam susiveriant, kad nepadarytų žalos susiformavusiam jaunuolynui ir būtų racionaliai sunaudota šimtmetį puoselėtų medžių mediena.
III-IV grupės miškai skirti medienai auginti, tokie miškai neišvengiamai keičiasi rotacijos principu, todėl turime išmokti grožėtis visomis miško stadijomis – ir styrančiais sausuoliais kirtavietėje, ir suvešėjusiais jaunuolynais ar ošiančiais brandžiais medynais, kaip kad džiaugiamės visais metų laikais, žinodami jog be pavasario ir vasaros nebus rudens su sunokintu derliumi, be rudens nebus žiemos, o be žiemos nebus ir pavasario su atgimstančia gamta.

Kalbino ir užrašė Aidas Pivoriūnas
http://www.pmsa.lt/andrius-kuliesis-miskas-tarnauja-zmogui-zmogus-tarnauja-miskui/

     
« Atgal | Į viršų Informacija atnaujinta: 2016 05 04
VĮ miškų urėdijos
Alytaus miškų urėdija
Anykščių miškų urėdija
Biržų miškų urėdija
Druskininkų miškų urėdija
Dubravos emmu
Ignalinos miškų urėdija
Jonavos miškų urėdija
Joniškio miškų urėdija
Jurbarko miškų urėdija
Kaišiadorių miškų urėdija
Kauno miškų urėdija
Kazlų Rūdos mmu
Kėdainių miškų urėdija
Kretingos miškų urėdija
Kupiškio miškų urėdija
Kuršėnų miškų urėdija
Marijampolės miškų urėdija
Mažeikių miškų urėdija
Nemenčinės miškų urėdija
Pakruojo miškų urėdija
Panevėžio miškų urėdija
Prienų miškų urėdija
Radviliškio miškų urėdija
Raseinių miškų urėdija
Rietavo miškų urėdija
Rokiškio miškų urėdija
Šakių miškų urėdija
Šalčininkų miškų urėdija
Šiaulių miškų urėdija
Šilutės miškų urėdija
Švenčionėlių miškų urėdija
Tauragės miškų urėdija
Telšių miškų urėdija
Tytuvėnų miškų urėdija
Trakų miškų urėdija
Ukmergės miškų urėdija
Utenos miškų urėdija
Valkininkų miškų urėdija
Varėnos miškų urėdija
Veisiejų miškų urėdija
Vilniaus miškų urėdija
Zarasų miškų urėdija
ALIS
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
     
© Generalinė miškų urėdija Sprendimas: Infoluitai
"pilk">Infoluitai