Kai pirmą kartą žiemą nuėjau per miestą su „rimtais“ batais, grįžau namo ir pamačiau baltas druskos linijas per visą priekį. Atrodė, lyg kažkas būtų su kreida nubraižęs taką. Ir tada supranti paprastą dalyką: Lietuvos žiema dažnai nėra sniego pasaka. Ji labiau apie šlapią asfaltą, druskas, purvą ir tą lipnų šlapdribos mišinį, kuris randa kelią net į naujus batus.
Šitas tekstas ne apie tai, kas gražiau lentynoje. Čia apie tai, kas po mėnesio dar atrodo padoriai, o kas pradeda „mirti“ nuo druskų greičiau nei spėji priprasti prie naujos poros.
Kodėl druskos taip greitai „suvalgo“ batus
Druska mieste veikia kaip lėtas, bet atkaklus priešas. Ji džiūsta, palieka baltus ratilus, traukia drėgmę ir ardo paviršių. Jeigu batų viršus linkęs sugerti vandenį, druska įsigeria dar lengviau. O jei dar prisideda šlapdriba, gauni nuolatinį šlapimo–džiūvimo ciklą, kuris vargina medžiagą kiekvieną dieną.
Trumpai tariant, labiausiai nukenčia batai, kurie:
- greitai prisigeria drėgmės,
- turi daug siūlių ir atvirų kraštų,
- neturi normalaus apsauginio sluoksnio ant paviršiaus.
Oda: geras pasirinkimas, jei nori kontrolės
Oda dažnai laimi vien dėl to, kad ji atlaidi priežiūrai. Jei pora odinių batų yra tvarkingai užbaigta, su mažiau siūlių ir su tvirtesniu paviršiumi, druskos ant jos laikosi trumpiau. Svarbiausia, kad odą gali „uždaryti“ apsauginiu kremu ar vašku, ir tada vanduo tiesiog nuslysta.
Man pačiam geriausiai pasiteisino lygesnė oda. Ji mažiau kabina purvą, greičiau nusivalo, ir net jei atsiranda druskos žymės, jas dažniausiai pavyksta sutvarkyti namie, be dramų.
Bet yra viena sąlyga: oda nemėgsta, kai ją džiovina ant radiatoriaus. Tada ji sukietėja, pradeda trūkinėti ir po sezono atrodo lyg pergyvenusi kelis gyvenimus.
Nubukas: gražus iki pirmo „miesto kokteilio“
Nubukas atrodo prabangiai, šiltai, toks „žieminis“. Problema ta, kad jis yra kaip kempinė, jei neapsaugosi. Šlapdriba užneša druskas į mikro paviršių, o tada bet koks valymas pasidaro nervingas: trini per stipriai, atsiranda dėmės; trini per švelniai, druska lieka.
Nubukas gali būti geras, jeigu:
- batai nešiojami labiau sausą šaltį, ne per šlapdribą,
- turi stiprią apsaugą prieš pirmą išėjimą į lauką,
- esi tas žmogus, kuris valosi batus tą pačią dieną, o ne „savaitgalį, kai bus laiko“.
Jei žinai, kad dažniausiai vaikštai per druskas, nubukas dažnai tampa per brangiu nervų testu.
Sintetiniai: kartais nustebina, kartais nuvilia
Sintetiniai batai skamba kaip pigus kompromisas, bet realybė įdomesnė. Kai kurie sintetiniai paviršiai druskas atlaiko net lengviau už nubuką, nes tiesiog neįgeria. Nuvalei, ir tiek. Ypač jei viršus turi lygią dangą.
Bėda prasideda tada, kai sintetika yra plona, prastai suklijuota, o siūlės atrodo kaip dekoracija. Šlapdriba randa vietą, kur įeiti, ir tada net „atsparus“ viršus nepadeda, nes vidus jau šlapias.
Ir čia įdomus momentas: pigūs žieminiai batai vyrams kartais būna sintetiniai ir atrodo visai neblogai pirmas dvi savaites, kol pradeda atsiklijuoti padas ar „išlenda“ siūlės. Ne visada, bet dažnai, ypač jei batai kasdien mato druskas.
Kaip greitai suprasti, ar batai išgyvens šlapdribą
Yra keli dalykai, kuriuos visada patikrinu prieš pirkdamas, nes jie vėliau sutaupo pinigus ir nervus. Pirmiausia žiūriu į viršų: ar jis lygus, ar lengvai nusivalo, ar nėra per daug siūlių priekyje. Tada pasižiūriu į padą: ar jis storas, ar turi raštą, kuris neatrodo kaip plokščia guma.
Dar svarbu:
- kuo mažiau siūlių per pirštų zoną, tuo mažiau vietų drėgmei,
- aukštesnė guma aplink apačią dažnai reiškia mažiau druskos žymių,
- tvirtesnis užkulnis geriau laiko formą, kai batai nuolat šlapi.
Ką rinkčiausi pats, jei kasdien vaikštau mieste
Jei gyvenčiau „nuo stotelės iki biuro“ režimu ir kasdien eičiau per šlapdribą, rinkčiausi lygią odą arba gerai užbaigtą sintetiką su mažai siūlių ir tvirtu padu. Nubuką palikčiau savaitgaliui, kai oras sausas ir norisi gražesnio vaizdo.
Žiema mieste visada tikrina, ar batai buvo pasirinkti galva, o ne akimis. Ir kai kovo pradžioj tavo pora vis dar atrodo padoriai, jausmas toks, lyg būtum laimėjęs mažą kasdienį konkursą.
