Kartais tėvai sako labai paprastai: „jis viską supranta, bet kalba mažai“. Arba „atsako vienu žodžiu ir viskas“. Tokiose situacijose dažnai norisi greito sprendimo, kažko, kas „prakalbintų“. Bet kalba neatsiranda per spaudimą. Ji atsiranda tada, kai vaikui įdomu kalbėti. Kai jis nori pasidalinti, paklausti, papasakoti savo versiją.
Ir čia labai daug lemia aplinka. Ką vaikas mato, su kuo žaidžia, kaip vyksta bendravimas namuose. Tinkamos kalbos lavinimo priemonės gali padaryti didelį skirtumą, nes jos sukuria situacijas, kur kalbėjimas tampa natūralus, o ne priverstinis.
Vaikas pradeda kalbėti tada, kai turi ką pasakyti
Vienas svarbiausių dalykų – turinys. Jeigu vaikui įdomu, jis pats ieškos žodžių. Jeigu veikla jam atrodo tuščia, kalba irgi sustoja. Dėl to verta rinktis tokias priemones, kurios turi istoriją, veiksmą, personažus ar situaciją.
Paprastas pavyzdys. Vaikas turi paveikslėlių knygelę. Jeigu ten tik gražūs vaizdai, jis pažiūrės ir užvers. O jei ten vyksta kažkas juokingo ar netikėto, jis pradės rodyti pirštu, klausti, bandyti pasakoti savaip. Ir būtent čia prasideda tikras darbas su kalba.
Daiktai, kurie „išprovokuoja“ pokalbį
Ne visi žaislai padeda kalbėti. Kai kurie tiesiog užima rankas ar akis. O kiti tiesiogiai kviečia kalbėti, nes be žodžių žaidimas tarsi neįvyksta.
Labai gerai pasiteisina tokios kalbos lavinimo priemonės, kurios:
turi paveikslėlius su aiškiomis situacijomis
skatina klausti „kas čia vyksta?“
leidžia kurti savo istorijas
turi personažus, kuriuos galima įvardinti
skatina vaidinti, o ne tik žiūrėti
Kai vaikas pradeda pasakoti net ir netaisyklingai, tai jau yra labai geras ženklas. Tobulumas čia nereikalingas. Svarbiausia, kad jis kalba.
Vaidmenų žaidimai – kalbos šuolis, kurio dažnai neįvertina
Yra vienas dalykas, kuris veikia beveik visada. Tai vaidinimas. Kai vaikas tampa gydytoju, pardavėju, tėčiu ar mokytoja, jis pradeda kalbėti daugiau nei įprastai. Jis imituoja girdėtus žodžius, kuria dialogus, kartoja frazes.
Esu matęs, kaip tylus vaikas, kuris kasdien kalbėdavo labai mažai, žaisdamas „parduotuvę“ staiga pradeda sakyti viską iš eilės. „Kiek kainuoja“, „ar norite maišelio“, „prašom dar vieną“. Tėvams tai būna netikėta. Bet iš tiesų viskas labai logiška. Vaikas gauna vaidmenį, o kartu su juo atsiranda ir kalba.
Tokiose situacijose kalbos lavinimo priemonės tampa ne daiktais, o scena. Vaikas nebesimoko, jis gyvena tą žaidimą.
Klausimai gimsta iš smalsumo, ne iš spaudimo
Kartais tėvai bando skatinti kalbą klausdami daug klausimų. „Kas čia?“, „kiek čia?“, „kokia spalva?“ Po kurio laiko vaikas pradeda atsakinėti trumpai arba visai nustoja reaguoti. Kodėl taip nutinka? Nes klausimas tampa pareiga.
Daug geriau veikia tada, kai klausimas atsiranda iš situacijos. Kai žaidimas pats sukelia neaiškumą ar smalsumą. Kai vaikas pats klausia „kodėl čia taip“, „o kas bus toliau“, „o kur jis eina“. Tokie momentai neatsiranda iš tuščios vietos. Jie atsiranda tada, kai veikla įtraukia.
Todėl verta rinktis priemones, kurios turi mažą paslaptį, netikėtą detalę ar galimybę keisti scenarijų. Vaikas tada ne tik atsako, jis pradeda klausti.
Kartojimas nėra nuobodus, jis būtinas
Suaugusiam kartais atrodo keista, kai vaikas tą pačią knygelę prašo skaityti penktą kartą iš eilės. Tačiau būtent per kartojimą kalba auga. Vaikas pradeda atpažinti žodžius, pats juos įterpia, pats bando užbaigti sakinį.
Geros kalbos lavinimo priemonės leidžia kartoti be nuovargio. Jos nėra per sudėtingos, nėra per ilgos. Vaikas gali grįžti prie jų vėl ir vėl, kiek jam reikia. Ir kiekvieną kartą jis išgirsta kažką naujo, net jei tekstas tas pats.
Tėvų vaidmuo svarbesnis nei pats žaislas
Galiausiai reikia pasakyti vieną paprastą dalyką. Joks žaislas neprakalbins vaiko vienas. Svarbiausia vis tiek lieka žmogus šalia. Kaip tėvai reaguoja, kaip atsako, kaip įsitraukia į žaidimą.
Kai suaugęs nusileidžia iki vaiko lygio, kalba lėčiau, aiškiau, leidžia vaikui baigti mintį, atsiranda visai kita atmosfera. Vaikas jaučia, kad jo klausosi. Ir tada jis kalba daugiau.
Kalbos lavinimo priemonės čia tampa pagalbininku. Jos padeda pradėti pokalbį, sukuria situaciją, bet tikras ryšys gimsta tarp žmonių. Ir kai namuose atsiranda daugiau tokių akimirkų, vaiko kalba natūraliai plečiasi. Be spaudimo, be skubėjimo, bet labai aiškiai.
